Praėjus septyniems mėnesiams nuo stulbinančiai sėkmingo ketvirtosios „Grand Theft Auto“ dalies pasirodymo Xbox 360 ir Playstation 3 konsolėse, bemat leidusiam žaidimui įsitvirtinti jų geriausiai parduodamų žaidimų penketukuose, lengviau atsikvėpė ir asmeninių kompiuterių žaidėjai: ar galės antrą kartą išvysti Liberty City savo ekranuose, jie nežinojo iki pat spalio. Vis dėlto, „Grand Theft Auto 4” – pagaliau čia, ir nepaisant kelių techninių klaidų, su kuriomis teko susidurti, drąsiai galiu teigti: tai geriausias GTA kol kas.
Daug kas nesutiks su tuo vien todėl, kad žaidimas veikia prastai, tačiau pažvelgus į jo techninius reikalavimus, kurie buvo paskelbti gerokai anksčiau nei išėjo pats žaidimas, aiškiai matome, jog rekomenduojamas trijų-keturių branduolių procesorius. Perėjęs visą vienam žaidėjui skirtą kampaniją turiu sutikti – dviejų branduolių procesoriaus užtenka nebent minimaliems ar vidutiniams nustatymams (nors ir tada kadrų dažnis krenta itin dažnai). Tikėtina, jog „RockStar“ nesustos su pataisų leidimu ir išvysime dar bent kiek geresnę žaidimo spartą senesniuose kompiuteriuose, bet drastiškai ji tikrai nepagerės.
„Grand Theft Auto 4” pasakoja istoriją apie Niko Bellic – imigrantą, atvykusį į Ameriką iš Serbijos. Niko, daug metų dalyvavęs Jugoslaviją siautusiuose karuose, siekia atkeršyti dviems jo būrį išdavusiems ir dvylika žmonių pražudžiusiems kariams, šiuo metu gyvenantiems Liberty City mieste. Atvykusį Niko iškart pasitinka jo pusbrolis Romanas, ilgai gyręsis Amerikoje turįs didelius turtus bei stulbinančią karjerą. Vis dėlto, vos vykdant pirmąją žaidimo misiją paaiškėja, jog Romano gyvenimas Amerikoje toli gražu ne rožėmis klotas, ir vietoje didelio namo bei greito automobilio, šis tenkinasi smulkios taksi kompanijos vadovo kėde, o uždirbtus pinigus bemat pralošia kazino. Negana to, ramybės neduodantys paskolų rykliai priverčia Romaną prašyti Niko pagalbos. Tad tuo pat metu ieškosi ne tik dviejų išdavikų, bet ir pinigų tam, kad padėtum savo pusbroliui išbristi iš skolų.
Kaip “Grand Theft Auto“ žaidime uždirbami pinigai, turbūt jau savaime aišku. Devyniasdešimt misijų sudarančios kampanijos metu Niko vogs mašinas, žudys įvairaus plauko nusikaltėlius ir ne tik, gabens narkotikus, bėgios nuo policijos ir kitaip nersis iš kailio, vis primindamas savo užsakovams, jog nieko nedaro už dyką. O tai… gan keista, nes perėjęs žaidimą bei turėdamas šimtus tūkstančių grynųjų supranti, jog pinigų išnaudojai palyginti visai nedaug. „Vice City“ galėjai nusipirkti nemažai pastatų ir vėliau vykdyti įvairias misijas, tačiau GTA4 viskas apsiriboja smulkiomis išlaidomis. Vėlgi, nors išlaidos mažesnės, būdų leisti pinigus – daug daugiau: hamburgeriai greito maisto restoranuose ar hotdogai, pardavinėjami gatvėse – greiti būdai atstatyti sveikatai, o kur dar smulkios sumos už keliones taksi, mašinos plovimas bei perdažymas, naudojimasis internetu ir taip toliau.
Pats misijų dizainas daugiau mažiau išliko toks pat ir eilinįkart klausysime įvairių veikėjų pasakojimų, dažniausiai pasibaigiančių eilute „Dabar eik ir nužudyk jį… Taip. Taip, žinau, sumokėsiu!“ Kelios užduotys ištrūksta iš tipinės misijos barjerų, yra ilgesnės ir išties įdomesnės, tačiau tokių nėra labai daug. Tai tikrai nėra taip blogai, nes kiekviena misija vienaip ar kitaip įdomi ir skirtinga: introdukciniuose filmukuose vaizduojami žmonės juda bei reiškia emocijas tikroviškiau nei bet kada, o pačių misijų metu važiuodami galime klausytis aukštos kokybės įgarsinimo Niko pokalbiuose su veikėjais, kurio tiek daug, kad dažnai net nuvažiavęs iki reikiamos vietos gailėdavausi, jog nesustojau anksčiau ir neišklausiau viso dialogo.
Kitas dalykas, kuris asmeniškai man labai patiko, tai misijų, kurias reikia atlikti per tam tikrą laiko tarpą, nebuvimas. Negana to, nėra užduočių, kuriuose negali sudaužyti transporto priemonės iki tam tikros ribos, ar panašiai. Baltos spalvos linijos, dažnai šmėžavusios ant ekrano misijų metu, tiesiog nebėra. Tai, manau, tikrai gera naujiena visiems, kuriems nepatiko ankstesniųjų dalių trial-and-error žaidimo moralė. Mėgusiems sudėtingas misijas, reikalaudavusias puikaus atlikimo, laukia lengvas žaidimas. Galbūt pernelyg lengvas. Bet toli gražu nenuobodus.
Pabėgti nuo policijos dėka naujos paieškos sistemos nuo šiol taip pat daug lengviau: turint ieškomumo lygį, nebereikės ieškoti specialių žvaigždučių, sumažinančiu jį šeštadaliu. Esant ieškomam, kiekviena policijos mašina bei kiekvienas policininkas rodomi ant radaro, o apie Tave atsiranda apskritimas, nurodantis policijos ieškomą zoną. Norint pabėgti pakanka tiesiog išvažiuoti iš ieškomos teritorijos ir stengtis nesusidurti su policija kelias sekundes, aišku, jei Tavęs tuo metu niekas nesiveja. Stengiantis pabėgti nuo policijos GTA4 man virsta savotišku stealth žaidimu, nes itin dažnai laikau įbedęs akis į radarą, žiūriu į pravažiuojančius patrulius ir laukiu tinkamo momento „pralįsti“ nepastebėtas. Tai ne visada lengva, tačiau suteikia bent kiek sunkumo palyginti tikrai lengvam žaidimui. Čia rasime ir „Pay’n’Spray“, tačiau nuo šiol perdažyti mašinos negalime, jei policija pamato mus įvažiuojant į garažą. Žinant, jog devynis kartus iš dešimties nuo policijos pabėgsi per kelias minutes, tai mažas praradimas – mašinos perdažymu viso žaidimo metu pasinaudojau vos du kartus.
2008-ųjų Liberty City – nepalyginamai gyvesnis nei 2001-aisiais. Žmonės čia ne tik vaikštinėja gatvėmis bei kalba vieni su kitais. Užtenka kelias minutes pavaikščioti po miestą, ir pamatysi tikrai nemažai: jie kalbasi telefonu, tvarko mašinas, valgo restoranuose, valytojai plauna parduotuvių vitrinas ar šluoja gatves ir taip toliau. Panašių pavyzdžių – begalė. Serijos tranzicija iš dvimatės į trimatę erdvę 2001-aisiais, pasirodžius Grand Theft Auto 3, buvo didžiulis technologinis pasiekimas, ir jei GTA4 nėra kažkas panašaus, tai jam trūko tikrai nedaug. Viską, ką buvo galima pagerinti ankstesnėse dalyse, matome ketvirtojoje. Pradedant nuo tokių smulkmenų kaip galimybė girdėti radiją išlipus iš mašinos, šaudyti SMG ginklu važiuojant transporto priemone ar naudoti plastikinius puodelius ir kitus ant žemės besimėtančius daiktus kaip ginklus, baigiant didelę įtaką žaidimo gameplay’ui turinčiomis naujovėmis, kaip priedangos sistema.
Priedanga! Dabar vieno mygtuko paspaudimu greitai pasislėpti galima už praktiškai bet ko – sienos, mašinos, konteinerio, net stulpo (ne geriausia išeitis), o prigludęs prie objekto Niko gali laisvai judėti į abi puses, iki pasiekdamas kraštą. Išties be priekaištų sukurta mechanika, labai primenanti matytą „Rainbow Six Vegas“ žaidime. Tiek būnant pritūpus po žema priedanga, tiek stovint už sienos, galima nusitaikyti ir šaudyti arba, kaip ir minėtame „RSV“, šaudyti aklai iškišus ginklą, kas padeda turint nedaug gyvybės taškų. Tiesa, tokį šaudymo būdą vargu ar galima pavadinti „aklu“, nes aklai Niko šaudo neregėtai taikliai, tad tikėtina, jog jį dažniausiai ir naudosi. Priedangos sistemai priekaištų kaip ir neturiu, nors kartais koją pakišti gali Niko prigludimas prie ne to objekto, prie kurio tikiesi pritūpti, bet labai vargu ar tai kada nors žaidimo metu kainuos tau gyvybę.
Dar viena didelė naujovė – telefonas. Taip taip, Tommy Vercetti irgi tokį turėjo, tačiau šis gali daug daugiau. „Grand Theft Auto 4“ telefonas atlieka ne tik skambučių iš kitų žmonių priėmimo funkciją. Dabar telefonu galima paskambinti pažįstamam ir pakviesti jį išgerti po bokalą, sužaisti boulingo partiją, biliardą ir daugiau. Iš kontaktų sąrašo pasirinkus draugą, Niko jam paskambina, pasiūlo susitikti ir taip pradedama eilinė „misija“, per kurią nuvažiuoji iki draugo, kartu nukeliauji iki norimos vietos, praleidi laiką ir parveži jį namo. Arba viskas atvirkščiai – bet kada žaidimo metu pats gali sulaukti pažįstamo skambučio. Jei esi labai užsiėmęs, pakvietimą gali paprasčiausiai atmesti, tačiau tuo atveju kiek pablogės jūsų santykiai, panašiai kaip San Andreas žaidime. Negana to, kai kurie pažįstami leidžia Tau vykdyti specialias misijas, tokias kaip taksisto, lenktynių, narkotikų pristatytojo ir panašiai. Šios taip pat pradedamos telefonu.
Didelis telefono pranašumas yra tas, kad dabar, galint su juo atlikti daug daugiau, nebereikia važiuoti iki tam tikros vietos vien tam, kad pradėtum misiją, kaip kad Vice City, kur norint lenktyniauti, reikdavo nuvažiuoti iki automobilių salono, pasirinkti trasą ir vėl važiuoti iki starto linijos. GTA4 paskambinus lenktynes siūlančiam draugui, trasos rinktis nereikia – ant radaro iškart pasirodo netoliese vykstančiųjų vieta. Taip pat, jei reikia pasigydyti, bet kada gali surinkti „911“ ir išsikviesti greitąją – vieną iš trijų tarnybų. Po kelių sekundžių atvažiuos keli medikai ir atstatys visus gyvybės taškus. Tuo pačiu numeriu gali paskambinti policijai ir pranešti apie nelaimę, tačiau tai nėra taip naudinga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio – įsivėlus į muštynes, sunku paskambinti reikiamu numeriu, nes kiekvienąkart Niko gavus smūgį telefono aparatas išnyksta iš ekrano ir tenka rinkti jį iš naujo. To pasekoje policijai dažniausiai skambindavau pats sutrenkdamas nekaltam praeiviui, ir šiam pradėjus mane vytis, užšokdamas ant aukštesnės žemės. Policija atvažiuodavo ir bemat „supakuodavo“ nekaltą „mušeiką“. Smagu! Galiausiai, gali paskambinti ugniagesiams, tačiau jų intelektas – neabejotinai prasčiausias iš trijų. Atvažiavę prie degančios mašinos šie nedaro visiškai nieko apart pasakymo „Eilinis melagingas skambutis“, ir nuvažiuoja.
Išties, gelbėjimo tarnybos GTA4 daro daugiau žalos nei naudos – medikai, iki jiems privažiuojant prie Niko, dažnai partrenkia ne vieną žmogų, o kartais tiesiog pastringa kelyje, keliasdešimt kartų trenkdamiesi į stulpą ir galų gale nuvažiuodami tolyn; tuo tarpu ugniagesiai, kol privažiuoja iki degančios transporto priemonės, apverčia tris-keturias. RockStar galėjo tikrai daugiau padirbėti ties avarinių tarnybų darbuotojų intelektu, tačiau kad ir kaip bebūtų, paskambinti vienai iš stočių ir tiesiog stebėti, kas vyksta, yra vienas iš daugelio būdų smagiai leisti laiką Liberty City mieste.
Ne paslaptis, jog mašinoje šiame žaidime praleisi didžiąją dalį laiko – tiek misijų metu, tiek tarp jų. Daug kam važinėjimas po miestą atrodo nuobodus ir žaisdami jie jaučiasi it pasiuntinukais, tačiau su šia nuomone turiu nesutikti. Taip, kartais tenka nukakti tikrai nemažus atstumus, tačiau dėka naujųjų grafikos ir fizikos variklių keliauti bet kuria transporto priemone yra nė kiek nenuobodu (o jei ir nuobodu, niekas nedraudžia sėsti į pirmą pravažiuojančią taksi ir automatiškai nukeliauti ten, kur reikia). Jeigu nori iš žaidimo išspausti viską, patarčiau taksi nenaudoti visai, nebent, kaip aš, stengsiesi pereiti žaidimą per mažiau nei 30 valandų, kad atrakintum vieną iš pasiekimų. Keliaujant ir atsiskleidžia tikras GTA4 grožis – Niujorkas atrodo tiesiog pasakiškai. Pakanka įsėsti į sraigtasparnį ir pakilti virš miesto: Laisvės statula, Bruklino tiltas, „Times Square“ – viskas čia pat. Padidintas matymo nuotolis PC versijoje leis aprėpti akimis visą miestą, tačiau, deja, tai itin sumažina žaidimo spartą.
Na, o minėtojo „Euphoria“ fizikos varikliuko dėka galėsi žudyti laiką tenkindamas savo sadistinius poreikius – trankydamas nieko dėtus pėsčiuosius. Važiuoti maksimaliu greičiu ir trenktis į grupę praeivių ar į kitą transporto priemonę niekada neatsibosta. Tiesa, nepatartina krėsti išdaigų turint mažai gyvybės taškų (ypač misijos metu), nes atsitrenkus į ką nors dideliu greičiu Niko gali tiesiogine žodžio prasme „išskristi“ pro priekinį automobilio stiklą ir tėkštis į asfaltą už kelių dešimčių metrų. Žaidime nemažai sunaikinamų objektų, kaip įvairios tvoros ar suoliukai, kurie deformuojasi gan tikroviškai. Deformuojasi ir visos transporto priemonės, ir kalbu ne apie paprastus įlinkimus, kaip ankstesniuose „GTA“, o daug daugiau. Po kelių smarkių susidūrimų mašina gali pavirsti aplamdyta skardine.
Kartais užtenka vos vieno tam, kad ši sustotų ir nebeužsikurtų. Teks arba lipti lauk ir ieškoti kitos, arba skambinti avarinei tarnybai. Blogiausiu atveju, ji gali net užsiliepsnoti. Tokiu atveju geriau nedelsti,bėgti tolyn ir… „gerėtis fejerverkais“. Sprogimai GTA4 atrodo tikrai įspūdingai, o svarbiausia, nuo vienos mašinos gali užsiliepsnoti kitos šalia esančiosios ar net praeiviai. Negana to, pakilusios aukštai mašinos detalės gali nukristi ant žmonių arba degdamos susprogdinti pravažiuojančiųjų automobilių padangas.
Vykdydamas didžiąja dalimi vien pagrindines žaidimo misijas, užtrukau apie 24 valandas. Šiuo metu esu perėjęs daugumą šalutinių užduočių ir praleidau jau beveik 50 valandų, tačiau dar toli gražu nelaikau žaidimo pilnai praeitu. Kaip ir praeitose dalyse, čia laukia penkios dešimtys įvairiose žemėlapio vietose išdėstytų rampų ir kitokių statinių, leidžiančių atlikti didžiulius šuolius, bei netgi 200 reikalingų iššaudyti „užkrėstų“ balandžių, atliekančių praeitų GTA dalių paslėptų paketų funkciją. O kur dar penkiasdešimt „Games For Windows Live“ žaidimo pasiekimų, kurie ir taip ilgą žaidimą pavers dar ilgesniu.
Net surinkęs šimtaprocentinį įvertinimą vienam žaidėjui skirtoje kampanijoje, neišimsi „Grand Theft Auto 4“ iš diskasukio. Kodėl? „RockStar Games“ pirmąkart suteikė GTA oficialų kelių žaidėjų režimo palaikymą! Ankstesnėse dalyse multiplayer režimas buvo žaidimų mėgėjų sukurta modifikacija. „Multi Theft Auto“ (arba tiesiog MTA) leido žaidėjams kartu šėlti tiek 2001-ųjų Liberty City mieste, tiek Vice City, tiek trijuose San Andreas miestuose. Šįkart „įšokti“ į serverį ir varžytis prieš žmones iš viso pasaulio gali vos įsirašęs žaidimą. Laukia ne tik penkiolika skirtingų žaidimo tipų, bet ir 32 žaidėjų vienu metu palaikymas (skirtingai nei 16 X360 ir PS3 konsolėse). Tarp pagrindinių – klasikiniai „Deathmatch“ bei „Team Deathmatch“, „Mafia Work“, kuriame vykdai „Boso“ užduotis, pavyzdžiui, nužudyti priešą ar pagrobti automobilį, „Cops n’ Crooks“, kuriame policininkų komanda turi sučiupti visus blogiukus ir daugelis kitų. Keli režimai net leidžia žaidėjams kovoti prieš dirbtinį priešų intelektą.
Jei mėgai žaisti MTA ankstesniuose „Grand Theft Auto“, pagerinta ketvirtosios dalies grafika bei šusnis naujų žaidimo tipų pavers šį režimą įdomiausiu. Kita vertus, jei tai pirmasis Tavo GTA, arba nesi bandęs anksčiau išleistų modifikacijų, tai puiki proga susipažinti su gausia žaidėjų bendruomene iš viso pasaulio. Bet kuriuo atveju, kelių žaidėjų režimas žada valandų valandas linksmybių.
32 žaidėjų palaikymas nėra vienintelė PC versijos naujovė. Čia taip pat rasime ir vaizdo klipų redaktorių, kuriuo sukurtus filmukus galėsi laisvai patalpinti internete ir paversti prieinamus visiems. Viskas išties paprasta – bet kuriuo žaidimo metu nuspaudęs specialų mygtuką, automatiškai išsaugosi paskutines 40 sekundžių žaidimo. Vėliau iš telefono meniu pasirinkęs vaizdo redaktorių, galėsi iš atskirų vaizdelių sukurti tikrą filmuką, su pasirinkta muzika, kameros pozicijomis ir taip toliau. Vos įsijungus GTA4 atsiveria „RockStar Games Social Club“ langas, kuriame matomi populiariausi vaizdai, tad stebėti kitų darbus gali neišėjęs iš žaidimo. Tuo tarpu kurdamas filmukus pats turi progą dalyvauti itin dažnuose konkursuose ir laimėti daug prizų, tad bandyti tikrai verta.
Apibendrinant: Grand Theft Auto 4 – tai puikus žaidimas… Tavo sekančiam kompiuteriui. Juokai juokais, tačiau kritikų išliaupsintasis „Crysis“ maksimaliais nustatymais DX9 aplinkoje mano dviejų branduolių procesorių turinčiame kompiuteryje veikė geriau, nei ketvirtasis „GTA“ minimaliais. Pasikartosiu: turi trijų-keturių branduolių CPU – tai neabejotinai puikus pirkinys; mažesnio pajėgumo kompiuteriu tenkinsiesi vidutiniais arba net minimaliais nustatymais. Prasta optimizacija ar žingsnis pirmyn technologiniu atžvilgiu? Pasakyti nelengva. Vienaip ar kitaip, šis žaidimas turi viską, kas buvo geriausia ankstesnėse dalyse ir daug, daug daugiau. Vis dėlto, žinant žaidimo kainą, derėtų pasvarstyti ar žaidimas, kuriuo negalėsi pilnai mėgautis, turėtų atsidurti Tavo kolekcijoje.
