Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2009/01

Autorius: KYO

Stovėjo visi išsisklaidę tarsi po minų lauką, nerimastingai trypčiojo vietoje. Būtų kas nors pradėjęs pasakoti anekdotą arba karštos arbatos pasiūlęs – jie nebūtų sureagavę. Atrodė, tarsi jų sielos jau dabar palieka kūnus. Nukarusiomis rankomis, liūdnais veidais. Bet kuris jų galėjo pripasakoti būtų ir nebūtų dalykų apie tai, kad namuose laukia žmona, kad dukrytei jau penkeri ir kad ant stalo guli pradėta rašyti knyga. Bet kuris, tik ne Tu. Nes visi jie iki vieno mirs, o Tu liksi gyventi. Išgyvensi visą kampaniją ir paskui dar užsirašysi savanoriu į batalijas internete. Nes visa tai Tau teikia malonumą, visa tai pretenduoja tapti geriausia metų šaudykle. Todėl, kaip kažkam gali rūpėti bevardžiai kareiviai, kurie prieš prasidedant mūšiui stebėjosi Tavo abejingumu, o po to, nuostabai nespėjus išsisklaidyti, krito veidu į purvą ir liko tysoti, kol kažkas neatėjo ir nesurinko jų pūvančių lavonų. Ir vėl kūrėjų pastangos parodyti karo žiaurumą nuėjo perniek…

Taip jau išėjo, kad šiame numeryje yra abiejų Treyarch kūrėjų studijos žaidimų apžvalgos. Quantum of Solace apžvalgoje jau minėjau, koks prastas naujausias žaidimas apie Džeimsą Bondą, bet nepasakiau dar vieno dalyko. Todėl skaitydamas šią recenziją būk atidus, nes bus užsiminta ir apie Quantum of Solace ir World at War fenomeną, kitaip tariant, kodėl žaidimai, kurti tos pačios studijos, skiriasi kaip diena ir naktis. Kita vertus, nustebti neturėtum.

Taigi Treyarch, visiems žaidėjams gerai žinoma kaip studija, visą laiką dirbusi prie įvairių žaidimų apie Žmogų-vorą, taip pat prikišusi savo nagus prie Call of Duty serijos, tiksliau, trečiosios dalies. Ji dirbo ir prie kelių išimtinai konsolinių Call of Duty projektų, kurie visiškai nieko nenustebino, todėl buvo numesti į nevykusių žaidimų duobę, kad joje ir supūtų. Bet Treyarch, kaip matai, yra užsispyrę konservatoriai, nes jie ir vėl sukūrė karinį žaidimą, kuris nukelia į Antrojo pasaulinio karo siaubiamus karštuosius taškus ir verčia šaudyti jau pajuokos objektais tapusius nacius bei japonus.

Kūrėjai atsisakė atnaujinti savo karinių žaidimų koncepciją ir vėl griebėsi senos formulės. Galbūt jie vadovaujasi mintimi, kas nesulaužyta — netaisyk, o gal tiesiog nepatiko modernaus karo versija, kurią žaidėjams pateikė originalaus Call of Duty kūrėjai Infinity Ward. Ir čia susidaro labai įdomi opozicija. Tikrai nežinau, kaip mąsto Activision, bet ji leidžia dviejų pakankamai skirtingų studijų žaidimus ta pačia tema, ir nepanašu, kad kūrėjams tai patiktų. Bet yra, kaip yra. Treyarch buvo atsakinga už naujausią visiems labai gerai žinomos serijos dalį ir sukūrė žaidimą Antrojo pasaulinio karo tema. Užbėgdamas įvykiams už akių galiu pasakyti, kad šis mane tikrai įtikino ir nustebino — tai kokybiškas, gerai paruoštas karinis žaidimas.

World at War vykdai viso labo dvi kampanijas — amerikiečių ir sovietų. Iškart noriu rašyti pirmąjį pliusą už tai, kad vos pradėjus žaisti dėl didelio įsijautimo net nepanašu, kad įveikęs daugybę misijų Tolimuosiuose rytuose, nusikelsi į labai įtikinamai sukurtą Rusiją ir toliau kariausi visiškai kitokiomis sąlygomis. Galima sakyti, kad žaidime lygiagrečiai vystomos Amerikos dalinių, priverstų vyti japonus iš jų pačių salų, ir sovietų, iš paskutiniųjų bandančių atsilaikyti, o vėliau besivejančių nacius iki pat Berlyno, istorijos. Ir abi jos jaudinančios, abi palieka įspūdį ir tampa puikiu įkvėpimu žaidėjams. O dar vaizdo intarpai… Tai kažkas labai gražaus ir stilingo: spalvota ir nespalvota tikrų kino archyvų medžiaga sumaišyta su stilizuota animacija ir efektais. Šiek tiek primena filmą The Wall, kuriame skamba Pink Floyd dainos. Įsivaizduoji? Taigi, o dabar prisimink Quantum of Solace vaizdo intarpus…

Vos pradėjęs žaisti iš karto išmoksti valdymo pagrindų ir nieko nelaukęs puoli į kovą. Pačiais pirmaisiais žaidimo momentais išryškėja įspūdinga grafika, aplinkos ir kyla jausmas, kad erdvė, kurioje esi, yra labai suspausta, suvaržyta. Tarsi judi ir šaudai priešus kažkokiame tunelyje, apkarstytame palmių šakomis, medinių namelių piešiniais ir kitomis dekoracijomis. Kitaip sakant, žaidžiant apima toks jausmas, kad kūrėjai nubrėžė kreivą liniją ir ją tiesiog įdėjo į tam tikras aplinkas, tokiu būdu neleisdami žaidėjui nukrypti nuo kelio ir pasijusti bent kiek laisviau. Žinoma, bus tokių vietų, kur Tavęs lauks gan plati erdvė ir galėsi po ją blaškytis, tačiau to maža. Kita vertus, žaidime apstu dalykų, kurie puikiai kompensuoja laisvės trūkumą.

Antras dalykas, į kurį norisi atkreipti visų žaidėjų dėmesį, tai naujausios Call of Duty dalies tempas. Pradedantiesiems viskas gali pasirodyti pernelyg sudėtinga žaidžiant net ir pačiu lengviausiu lygiu. Tačiau nesusiprasti gali ir tokių žaidimų veteranai. Pavyzdžiui, vykdydamas pirmą misiją miriau gal kokius penkis kartus ir visais atvejais nuo priešų mestos granatos.

Ir, tikrai, granatos šiame žaidime yra itin slidus dalykas. Jei tik pamatysi vidury ekrano geltonos rankos simbolį su užrašu throw back, nedelsdamas spausk „G“ ir veikėjas ją atmes atgal. Tai nėra galimybė susprogdinti priešą jo paties granata — nesvarbu, kur ji nukris, kad tik nesprogtų Tau po kojomis. Dar liūdniau būna, kai rankos simbolis yra ne geltonas, o pilkas, nes tai reiškia, kad atmesti granatos atgal nepavyks. Tokiu atveju belieka greitai mestis į kurią nors pusę ir tikėtis, kad neišsitaškysi gabalais.

Beje, nesitikėk, jog akylai stebėsi visus pasaulio kampus ir būtinai pamatysi, iš kur ir kada atskrenda granata, kad sugebėtum ją laiku atmesti. Žaidime paprastai vyksta tokia maišatis, kad džiaugsies galėdamas pakankamai greitai atsišaudyti ir granatos bus tikrai ne pagrindinis rūpestis, todėl beliks pasikliauti refleksais. Dar galiu paminėti savižudžius japonų karius, kurie bėga atkišę bajonetes (šautuvų durtuvai) ir stengiasi Tave subadyti. Dažniausiai galima perrėžti jiems gerkles nuspausdžiant „V“ klavišą, tačiau jeigu jie užklumpa netikėtai ir pargriauna, tėra kelios sekundės šiam veiksmui, kitaip kamikadzė suvarys savo durtuvą tiesiai Tau į paširdžius.

Call of Duty: World at War iš kitų panašaus žanro žaidimų išsiskiria ne tik įtemptomis misijomis, bet ir įdomiu jų vykdymu. Pavyzdžiui, sovietų kampaniją pradedi gulėdamas tarp savo bendražygių lavonų užšalusiame fontane. Tave aptinka vienas karo brolių ir išmoko taikliai šaudyti snaiperio ginklu — po to tapsi didvyriu ir pavyzdžiu kitiems. Be jokios abejonės, tai skolinys iš garsaus karinio filmo „Priešas už vartų“, tačiau žaidimui tai tikrai prideda ugnies. Kaip, beje, ir misija, kurioje leidžiama važinėti vienu sovietų tanku ir pleškinti viską aplink arba galima šaudyti iš skirtingų skrendančio lėktuvo pabūklų. Tiesą sakant, ta misija, kurios metu teko tūnoti lėktuve mėginant atsišaudyti, iš visų panašaus pobūdžio epizodų, matytų šaudyklėse, man įsiminė labiausiai. Žaidi, matai, bet netiki savo akimis.

Turbūt jau supratai, kad grafika šiame žaidime įspūdinga. Manau, net daugiau nei įspūdinga. O sukurta viskas tuo pačiu Call of Duty 4 grafiniu varikliu, tik nepasakyčiau, kiek kartų World at War grafika geresnė už Quantum of Solace… Viskas, pradedant efektais ir baigiant kareivių modeliais, animacijomis, sukurta pavyzdingai. Norint prasmukti nepastebėtam pro kur nors priekyje priešų įrengtus ugnies lizdus, tenka mėtyti dūmines granatas ir greitai pasilenkus bėgti. Net nesiryžtu bandyti nupasakoti kilusio jausmo, kai vokiečiai ėmė sprogdinti geležinkelio tunelį, o aš stovėjau jame su bendražygiais ir netikėtai išvydau milžinišką vandens bangą…

Visa tai laukia visų, kurie pasiryžę ir įsigiję World at War bandys išgyventi kai kurias intensyviausias Antrojo pasaulinio karo akimirkas. Gali būti tikras — čia bus visko: ir ramių akimirkų, ir nuolatinio pleškinimo iš turimų ginklų (realumo dėlei vienu metu galima nešiotis tik du skirtingus ginklus), ir daug, daug granatų. Meluočiau, jei rašyčiau, kad man liežuvis neapsiverčia naujausios Call of Duty dalies pavadinti geru žaidimu, — viskas man patiko, viskas sukurta labai kokybiškai ir moderniai. Be to, žaidimą galima įveikti su geru draugu, su kuriuo, kaip kartais sakoma, eitum netgi į karą.