Jaučiuosi ne visai patogiai, nes tai vėl tas atvejis, kai tikrai geru nelaikomas žaidimas mano akyse atrodo netgi labai geras. Laimei, suvokiu, jog tai – subjektyvu. Bet kita vertus tekstą vis tiek pradėsiu iš tos pusės, kad „Abyss Odyssey“, tam, kad žaidimas tikrai patiktų, turi pirkti žaidėjai ar žaidėjai mėgėjai, kurių patirtis su žaidimais tenkina šias dvi sąlygas: 1) buvo žaisti arba bent įsijungti kažkuris iš „Zeno Clash“ žaidimų arba „Rock of Ages“ (čia tam, kad patikrinti, ar patiks toks žaidimo meninis stilius); 2) ar buvo žaistas nors vienas „rogue“ tipo žaidimas, tarp kurių žinomesni, pvz. „Binding of Isaac“, „Road Not Taken“ ir kt. Jei šios dvi sąlygos tenkintinos – žaidimas tikrai turi šansų labai patikti, o jei pastarosios sąlygos nieko nesako, daug šansų, jog „Abyss Odyssey“ liks jūsų nesuprastas.
Šiuo žaidimu pasirūpino kūrėjų studija „ACE Team“, kurių arkliukas visuomet buvo intriguojantis žaidimų dizainas bei iki šiol sėkmingai įgyvendintos idėjos. Tie, kas žaidė „Zeno Clash“, kuris ir išskyrė šią studiją iš kitų savo unikalumu, žino, kad žaidžiant „ACE Team“ žaidimus juose žaidėjui turi patikti toli gražu ne viskas – tam, kad žaidimas vežtų pakanka išskirtinės idėjos ar stiliaus. Taigi ką, ką, bet šitai „ACE Team“ tikrai sugeba. Bet iš kitos pusės, mano neblėstantis prielankumas būtent žaidimui „Abyss Odyssey“ kyla iš to, kad jame, be tikrai išskirtinio stiliaus bei pateikimo susipina dar ir kiti man artimi žaidimų sprendimai. O papildomas pliusas „Abyss Odyssey“ tas, kad viską, ką užsibrėžia savyje supinti ir sumaišyti, šis žaidimas išties kokybiškai sumaišo ir pateikia. Aš netgi leisiu sau būti tiek įžūliam, kad net palyginsiu šį žaidimą su vienu mėgstamiausių savo filmų, kuris yra 2006 metų Maiklo Gondrio „Miego mokslas“. Kaip ir pastarajame filme, taip ir „Abyss Odyssey“ gana sunkiai realizuojama idėja tiesiog taip, paprastai ir aiškiai realizuojama. Ir dar visa tai galima žaisti dviese neblogai realizuotu „co-op`u“.
Pačią žaidimo analizę bei pristatymą taip ir norisi pradėti nuo to, kad šis makabriškas skirtingų žanrų miksas visų pirma yra pats geriausias „ACE Team“ žaidimas. O jei kai kurių žaidėjų nuomone ne geriausias, tai bent tikrai pats kokybiškiausias ir kruopščiausiai išbaigtas. Tai, dievaži, nėra tas atvejis, kai prištampuojama naujų veikėjų ir jie sutalpinami į jau patikrintą ar įsisenėjusį senos mechanikos žaidimo modelį. Tai – kažkas naujo, tiek vizualiai, tiek iš patirčių, patiriamų žaidžiant. Vėlgi, panašiai, kaip buvo žiūrint ir „Miego mokslą“, bet panašu, kad ne visiems žaidėjams tokie eksperimentai patrauklūs, todėl „Abyss Odyssey“ žaidžia ir, tikiu, žais tik tie, ką veža toks vizualus stilius bei „ACE Team“ sprendimai.
Istorija šiame žaidime tokia pat makabriška, kaip ir visi kiti kūrėjų priimti sprendimai. Žodžiu, po Žemės pluta gyvena Warlockas, kuris sapnuoja, o jo sapnai sukuria gilų plyšį Žemės ertmėje, kuris atsiveria Čilėje. Iš plyšio, savaime suprantama, ima lįsti lauk to paties Warlocko sapnuojami monstrai, fantastiniai padarai ir demonai bei niokoti Žemės paviršių, todėl kažkas kažką turi daryti. Čia gi į sceną žengią taip pat Warlocko susapnuota karė Katrien (labai puikiai vizualiai išpildyta, beje), kurios vaidmuo ir tenka žaidėjui. Ji ir jos bendražygiai skinasi kelią gilyn plyšiu tam, kad uždarytų jį bei pabaigtų Warlocko sapnus kartą ir visiems laikams.
Taip prasideda kiekvieną kartą vis kitoks leidimasis prasivėrusiu plyšiu žemyn, kurį sudarys daugybė skirtingų lygių, besikeičiančių atsitiktine tvarka. Tai ir yra tas žaidimo „rogue“ elementas – kartais pradėjęs kelionę nuo pirmo aukšto, jame gali ir sukniubti, o kartais, nors plyšiu leidiesi jau dešimt kartą, jau antrame ar trečiame sluoksnyje nuo viršaus pamatysi visai kitokius priešus ar paties lygio išdėstymą nei buvai įpratęs matyti tame lygyje. Taigi taip žaidimas keičiasi nepriklausomai nuo žaidėjo, o žaidžiantieji prie to turi prisitaikyti. Žinoma, kaip ir kituose „rogue“ tipo žaidimuose, pralaimėjimo taisyklės – negailestingos: pralaimi, tuomet Tavo siela iš Katrien kūno iškeliauja į silpnesnio herojaus kario kūną, o kritus šiam – grįžti į pačią pradžią, į Žemės paviršius ir kelionę pradedi iš naujo. Bet žaidžiant „Abyss Odyssey“ leidimąsi kartoti norisi vėl ir vėl, nes visas pateikimas – skeletas su smuiku, Čilietiški motyvai, mistika, skulptūros, meniški sprendimai – viskas pasiglemžia Tave ir žaisdamas tiesiog džiaugiesi, kad matai ir išgyveni tai, nepriklausomai nuo to, kaip Tau pasisekė gauti plyšio, kuriuo leidiesi, pačius lygius ar priešus.
Atsidūrus „Abyss Odyssey“ pasaulyje dažnai aplanko gana keistas jausmas, nes žaidžiant aiškiai justi skirtingi žaidimų žanrai ar žaidimo proceso mechanika. Pavyzdžiui „Abyss Odyssey“ gana aiškiai sudarytas iš įvairių platformerių, muštynių žaidimų ir pan. Pavyzdžiui kai kam pačios kovos su plyšyje sutinkamais priešais gali priminti nerišlų žaidimų serijos „Street Fighter“ ir Nintendo pažibos „Super Smash Bros“ hibridą. O šokinėjimo bei apskritai žemėlapio tyrinėjimas primena apskritai bet kokį „Metroid“ dvasios įkvėptą žaidimą, kurį žaidei per paskutinius dešimt metų. Žodžiu, visko po truputį ir viskas iš karto. Taip pat prie žanrų maišalynės prisideda ir pagrindinio veikėjo galimybė pasiglemžti plyšyje kritusių priešų sielas ir tokiu būdu perimti ne tik jų sugebėjimus, bet ir išorę.
Žinoma, labiausiai paperka beprotiškas žaidimo vizualumas. Visas „Abyss Odyssey“ atrodo lyg tikrai vykusių koncepcinių piešinių interaktyvus albumas, kurio variacijos yra itin gražios ir unikalios. Bet vien grožėtis dažniausiai netenka – žaidimas įsuka žaidėją į savo verpetą, todėl tenka nuolat veikti kažką, kas susiję su pačiu žaidimu, o ne jo grožiu. Ir dėl to kiek liūdna, nes pačios žaidimo aplinkos, t.y. tos, kurias dažniausiai teks matyti kiekviename aukšte leidžiantis žemyn ar tiesiog fonas, matomas kovos su priešais įkarštyje bus paremti pilkomis ar tamsiai rudomis vienodomis spalvomis ir akies tikrai nedžiugins. Gaila ir dėl to, kad nemaža dalis animacijų atrodo dirbtinokai bei neišbaigtai, tada akis už jų kliūva. O visa tai – minusai, kurie pasalūniškai mažina balą, kurį galima būtų skirti kad ir labai išskirtiniam ar įsimintinam žaidimui…
Prieš patariant at atgrasant nuo žaidimo įsigijimo būtinai turiu pasakyti ir tai, kad, bent jau mane, kiek nuvylė co-op režimas. Žaidėme su draugu ir buvo nuobodoka, nes vis nesutapdavo mūsų tempai, jam arba man tekdavo vienas kito laukti, sulėtėdavo pats lygių įveikimo procesas ir t.t. Žaisdamas vienas, stebėtinai jutau didesnį malonumą, tad matyt tai yra toks žaidimas, kuris prisitaiko prie žaidėjo tempo bei sugebėjimų, todėl jei tik jie nesutampa su porininku – geriau žaisti vienam. Kalbant apskritai – tai išties yra nuotykis, kurį kartojau ir kartosiu dar ne kartą su beveik neblėstančiu malonumu, bet tuo pačiu blaiviai suprantu, kad toks pusiau eksperimentinis, gana makabriškas ir kardinaliai kitoks nei kitų žaidimų stilius patiks ne kiekvienam.
Asmeniškai man tai – vienas geresnių skirtingų žanrų maišymo pavyzdžių ir eksperimentų kompiuterinių žaidimų rinkoje apskritai, bet rekomenduoti vien dėl to jo nedrįsčiau. Kita vertus „Abyss Odyssey“ drąsiai galima rinktis vien dėl pastarojo stiliaus, piešimo bei bendro apipavidalinimo.
