Apie „Disgaea 4“ perdirbinį nešiojamam žaidimų kompiuteriui „PS Vita“ galima rašyti iš dviejų kampų: kaip apie žaidimą, kuris savo kokybe, tematika ir istorija pranoko net pirmąją serijos dalį, arba kaip eilinį atvejį, kuomet laimi tie, kas šio žaidimo dar nežaidė ir dabar gauna galimybę sužaisti geriausią jo versiją savo pamėgtame žaidimų kompiuteryje. Nebyliai pats sau leidęs, šioje apžvalgoje šiek tiek prisilaikysiu abiejų šių kampų su kiek didesniu dėmesiu „Disgaea 4“ – kaip geriausiam šios serijos žaidimui. Man tai ypač maga, nes pagaliau kūrėjai (būtent su šia dalimi) privertė mane pamėgti taktinių RPG žaidimų seriją „Disgaea“.

Ką sugeba kūrėjų studija „Nippon Ichi Software“, jau seniausiai visi žino ir įsitikino. O įsitikinti šios studijos talentu bei jų kuriamų žaidimų pakraipa ir kokybe visi pasaulio žaidėjai galėjo dar nuo 1995-ųjų, kuomet „Nippon Ichi Software“ pradėjo savo sėkmingą kelią. Na, bet šiaip ar taip lai nesupyksta manantys kitaip, tačiau sėkmingiausias šios studijos žaidimas buvo „Disgaea“, pradėjęs visą savarankišką žaidimų seriją. Iš karto sakau, kad pats nebuvau didelis jo fanas ir mano požiūrio nepakeitė nė viena šios serijos dalis… iki kol pasirodė „Disgaea 4: A Promise Unforgotten“, skirtas žaidimų kompiuteriui „PlayStation 3“. Dabar, kur kas rimtesnis serijos atstovas „Disgaea 4“, kiek pakeitęs savo pavadinimą, su visais savo papildymais persikelia į nešiojamą žaidimų kompiuterį „PS Vita“. Tai, beje, jau antras serijos žaidimas šiai konsolei – prieš tai ne ką mažiau sėkmingai šiai platformai buvo perleistas ir „Disgaea 3: Absence of Detention“. Žinoma, turbūt neverta nė rašyti, kad su visais papildymais, atnaujinimais be pagludinimais tiek viena, tiek kita dalis, skirtos „PS Vitai“ yra geriausios šių žaidimų versijos, kurias apsimoka žaisti.

Laikantis šios žaidimų serijos tradicijų, ketvirtosios dalies veiksmas taip pat vyksta anapusiniame pasaulyje, o siužetas sukasi apie jo gyventojus. Kita vertus labai stiprus „Disgaea 4“ pliusas buvo ir tebėra tai, kad kūrėjai, pamanę, kad visas mokyklos aplinkos teikiamas žaidimų proceso galimybes jau išbandė, nusprendė pereiti prie kažko naujo ir šia nauja aplinka tapo būtent politika. Nors anapusinio pasaulio politinis fonas ankstesnėse dalyse kažkiek ir figūravo, čia jis tampa kertine siužeto bei žaidimo proceso dalimi. Dėl tos pačios priežasties „Disgaea 4: A Promise Revisited“ atrodo kaip brandesnis, gilesnis ir įdomesnis žaidimas, sėkmingai žaidėjams pasiūlantis kažką naujo, o ne tai, kas jau ne vieną kartą išbandyta. Trumpiau tariant tai yra tas atvejis, kai drąsiai žengtas žingsnis nauja kryptimi užsisenėjusioje žaidimų serijoje pasiteisino su kaupu.

Pagrindinis žaidimo „Disgaea 4: A Promise Revisited“ veikėjas yra vampyras Valvatorezas. Kadaise davęs pažadą daugiau niekada nebegerti žmonių kraujo, žaidimo protagonistas per ilgus metus labai sumenko, nes visos jo, kaip vampyro galios be žmogiško kraujo tapo nieko vertos. Iš savo gerbiamų pareigų Valvatorezas leidosi žemyn tol, kol tapo paprasčiausiu instruktoriumi anapusinio pasaulio kalėjime, kur nuo jo nesitraukia tik ištikimas tarnas, vilkolakis Fenrichas. Tačiau žaidėjas gali iš karto pastebėti, kad visiškai netradicinis japoniškų RPG žaidimų rėmuose herojus Valvatorezas labai rimtai bei atsakingai žiūri ne vien į savo duotus pažadus, bet ir į einamas pareigas, net jei jos žemiausios iš visų įmanomų jo statuso vampyrui. Galiausiai tos pačios jo savybes ir nuveda Valvatorezą per visą anapusinio pasaulio korumpuotą ir išpuvusią šerdį ten, kur galiausiai sudedami visi taškai.

Įdomu žaidimo istorijoje tai, kad čia labai dėmesingai sukurptos ir išpildytos kiekvieno veikėjo arkos. Pavyzdžiui įsižaidus pagaliau imi suprasti, kaip susiformavo Valvatorezo ir Fenricho (beje, vienų įdomiausių veikėjų visoje „Disgaea“ žaidimų serijoje) sąjunga, kas juos sieja, bei koks būtent pažadas gali sulaikyti vampyrą nuo pagrindinio jo užsiėmimo. Tuo metu visi kiti veikėjai, kurie žaidimo eigoje po vieną ar po kelis pristatomi, taip pat turi savo istorijų arkos ir jos visos šauniai užsibaigia, todėl nelieka jokių palaidų galų – visi veikėjai bei jų istorijos lygiavertiškai išbaigtos. Kalbant (arba rašant) apskritai, siužetas bei istorija šiame žaidime yra stipriausia iš visų, kurios ligi šiol buvo „Disgaea“ serijoje, nes: a. ji pakankamai keliasluoksnė, kad būtų įtraukianti, įdomi ir ne visai tradiciška, bet tuo pačiu ir ne per daug sudėtinga – laužyti galvos, kas čia, prie ko ir kodėl – netenka; b. tuo pačiu žaidimas vis tiek išsaugo tą tradicišką „Disgaea“ serijos humorą, kuris tapo vienu skiriamųjų šios serijos bruožu.

Perėjus prie žaidimo proceso, serijos veteranai ar tie, kas žaidė bent vieną „Disgaea“ žaidimą įsijungę ketvirtąją dalį savo nešiojamoje konsolėje jausis kaip namie – viskas, kaip ir anksčiau. Žinoma, yra tam tikrų naujovių, į kurias nauji žaidėjai ir, tikėtina, įsikibs: lygių (ir bazių) kūrėjas, leidžiantis žaidėjui pačiam pasidėlioti žemėlapius bei visa eilė funkcijų, leidžiančių žaidėjui komunikuoti bei žaisti su kitais tinkle. Tačiau žaidėjų, kurie „Disgaea“ serijos žaidimą į rankas paima pirmą kartą, lauks tikrai gili kovų bei apskritai veikėjo progreso sistema, tačiau tuo pat metu viskas pateikiama dėsningai, aiškiai ir įsisavinti neturėtų būti sunku.

Lengviausia patį „Disgaea 4: A Promise Revisited“ pavadinti atviro pasaulio taktiniu arba strateginiu RPG žaidimu. Ne, čia neteks lakstyti po laukus be tikslo ieškant ir dalyvaujant atsitiktinėse kovose, tačiau turint savo nuolatinę, vadinkime, bazę, žaidėjui leidžiama visiškai laisva valia vykdyti žaidimo misijas arba tyrinėti aplinką bei tas vietoves, kurios jam įdomios. Esant norui, bet kurią iš pereitų misijų galima kartoti tiek kartų, kiek yra noro, o savo ginklus bei kitus daiktus galima pasitobulinti atsitiktinėse kovose taip vadinamame „daiktų pasaulyje“. Abiem atvejais žaidėjas galės efektyviai užsitarnauti daugiau patirties taškų, pinigų, naujų daiktų ir t.t. O pilnai perėjus žaidimą, kaip ir reikia tikėtis, atsirakins aibė posiužetinės veiklos, kuri tikrai atpirks už žaidimą paklotus pinigus bei leis toliau tęsti nuotykius su Valvatorezu ir kitais papildomu turiniu atnaujintame žaidime. Su tuo susijęs ir žaidimų serijos „Disgaea“ grožis – bet kurį serijos žaidimą gali žaisti tiek, kiek lenda, nes veikėjų riba yra 9999 lygis, kurį bet kada už papildomus bonusus galima susimažinti iki 1.

Tiesa, „Disgaea 4“ taip pat būdingas vienas erzinantis dalykas, kuris, pastebiu, jau ne pirmą kartą kartojasi „Nippon Ichi Software“ žaidimuose: kaip kad buvo ir mano praeitais metais apžvelgtame The Guided Fate Paradox, sudėtingumo kreivė žaidime kartais taip užkyla, kad imi žiaukčioti arba daryti ką nors dar blogiau. Kodėl tai problema? Nes žaidimas apie staigų sudėtingumo kreivės kilimą niekuo net neužsimena – vos prieš kelias minutes be menkiausio vargo šluodamas žemėlapį, prie to lygio boso gali kristi greitai ir be perspėjimo. Tokių vietų nėra daug, tačiau, patikėk, žaisdamas jas atpažinsi iškart. Tokie dalykai man iš karto kvepia balanso stoka, nors „Disgaea 4“ žaidžiant apima stiprus noras sužinoti, kas ir kaip bus toliau, todėl užsikeli bent penkiais lygiais į priekį ir žaidi toliau. Tik, aišku, gaila, kad kūrėjai palieka tokius nesąmoningus sudėtingumo kreivės nuokrypius, kurie „The Guided Fate Paradox“ buvo dar nesąmoningesni…

Kuomet žaidimas buvo pasirodęs žaidimų kompiuteryje „PlayStation 3”, jis iškart išsiskyrė savo vizualiniu pateikimu – žaidimo grafika buvo ženklus ir malonus žingsnis į priekį visai serijai. Ant mažesnio „PS Vita“ ekrano pastarasis žaidimas atrodo vis dar įspūdingai, o ypač maloniai nuteikia tai, kaip žaidėjo personažai atrodo kovos lauke bei kaip išdailinti mėgstamiausių veikėjų modeliai perteikti dialogų metu. Žaidimui gyvumo priduoda tai, jog veikėjai yra dalinai animuoti, todėl toks sprendimas žaidėją įtraukia dar labiau. Visa kita žaidime tiesiog patrauklu ir atrodo gerai, bet neverta tikėtis grafinio stebuklo – „Disgaea“ serijos žavesys visuomet slypėjo piešime bei stiliuje, o ne varikliuke.

Nors dialogams ir jų įgarsinimui (tiek angliško dubliažo, tiek originalaus – japoniško) neturiu visiškai jokių priekaištų, muzikinis pateikimas šios serijos žaidimuose jau buvo pradėjęs įkyriai kartotis. Džiugu, kad perkeldami žaidimą į „PS Vitą“, kūrėjai kiek atnaujino jo garso takelį, o renkantis personažus iš kitų „NIS America“ leistų žaidimų – užgroja tų žaidimų muzikinės temos, tačiau iš ketvirtosios dalies, vis tik, norėtųsi daugiau. Galbūt tokios mintys kyla todėl, kad ši dalis apskritai visais aspektais geresnė už ankstesnes, todėl norisi, kad nekliūtų nei viena smulkmena?..

Prieš parašant baigiamuosius žodžius, negaliu nepastebėti, kaip „Disgaea“ serijos žaidimas (o ypač toks geras, kaip ketvirtoji dalis) gerai žiūrisi bei žaidžiasi su „PS Vita“. Pati žaidimo struktūra puikiai tinka trumpesniems prisėdimams su nešiojamu žaidimu kompiuteriu, nes kovos nėra pernelyg ilgos, o tarp jų galima patogiai išsisaugoti žaidimą veikėjų „bazėje“. Tuo metu jei kova kartais užsitęstų, „PS Vita“ konsolė išsijungia, tačiau dėka jau pačios konsolės funkcijų galima vėliau pasiėmus ją į rankas tiesiog pratęsti žaidimą nuo tos vietos, kurioje jis išsijungė. Taip pat žaidimo versija žaidimų kompiuteriui „PS Vita“ turi ne tik visus papildomo turinio paketus, kurie pasirodė „PlayStation 3“ konsolei, bet ir atskirą, naują siužetinę liniją, atrakinamą pabaigus žaidimą – „Laiko šuolis“. Šioje mini arkoje nusikeliama keliais šimtais metų į praeitį, bet veiksmas ir siužetas čia neprilygsta pačiam žaidimui. Kita vertus tokį papildomą turinį aš labai vertinu, nes tai rodo, kad kūrėjai sėdėjo bei dirbo papildomai, o ne vien permetė žaidimą į nešiojamą konsolę ir plačiai atvėrė pinigines.

Labiausiai žaidimą rekomenduoju tiems, kas jo dar nežaidė ir kas turi nešiojamą žaidimų kompiuterį „PS Vita“. Tai – būtinas pirkinys, nes žaidžiant atrodo, kad būtent šiam kompiuteriui „Disgaea 4: A Promise Revisited“ ir buvo kurtas.