Vienintelis dalykas, kuris tikrai „The Witch and the Hundred Knight“ tempia žemyn ir ko jam nė už ką nepavydėtų joks kitas žaidimas, tai klaiki, nesuvokiamai klaiki pradžia. Tiesą sakant prasidėjus šiam žaidimui man ėmė atrodyti, kad jis apskritai nežaidžiamas arba žaidžiamas, bet jau toks ribotas ir pasigailėtinas, kad jo įsigijimas tebūtų paprasčiausia labdara. Žodžiu, pirmas įspūdis pasibaisėtinas: aplinka vienos spalvos ir kažkoks keistas, monotoniškas, migreną varantis mirguliavimas tiesiog persekioja žaidėją; tam tikrose vietose veikėjas paprasčiausiai išnyksta, kad būtų perkeltas į naują aplinką; vyksta kažkokios nesąmonės – tai atsiranda priešai, tai dingsta, tai kažkokie veikėjai lyg ir bando kažką kalbėt, tai jau smaugia vieni kitus. Ta prasme, kas čia?.. Bet lamei ši žaidimo pradžia, prologas, kaip ir visas pirmas įspūdis, tėra sapnas, kokie paprastai būna žaidimų serijos „Silent Hill“ žaidimuose. Tas košmariškas sapnas praeina ir iškart po jo prasideda visai neblogas, nors tikrai pernelyg savitas žaidimas.

„Nippon Ichi Software“ yra pasižymėjusi savo individualiu žaidimų stiliumi, humoru bei bendru pateikimu. Tai laiduoja kad ir bet kuri žaidimų serijos „Disgaea“ dalis. Taigi, būtent toks stilius (ypač kalbant apie vizualiąją žaidimo pusę) vyrauja ir čia, tik štai pats žaidimo procesas šį kartą atrodo lyg pasiskolintas iš mano be galo be proto mylimos žaidimų serijos „Ys“. Iš karto pasakysiu, kad tai, jog „The Witch and the Hundred Knight“ žaidžiamas panašiai kaip „Ys“ žaidimai, tikrai turi įtakos mano vertinimui, tad jei šio žanro žaidimai Tau ne prieš širdies – rekomenduoju toliau neskaityti, o nuo bendro šioje apžvalgoje siūlomo vertinimo atimti mažiausiai du balus. Tačiau bent kiek prijaučiantiems žaidimų serijos „Ys“ žaidimo procesui, „The Witch and the Hundred Knight“ tikrai neturėtų nusivilti.

Na, pradėti reikėtų nuo istorijos, bet labai jau nesinori… Esmė ta, kad šio žaidimo siužetas yra tikrai pošlykštis ir net turint omenyje „Nippon Ichi Software“ polinkį pirmame plane vaizduoti neigiamus veikėjus, šį kartą lazdelė gerokai perlenkta. Pagrindinė veikėja šiame žaidime yra pelkių ragana Metalia, kuri trokšta visiems blogo ir nori, kad jos pelkės užtemdytų visą Madėjos pasaulį. Šiam tikslui įgyvendinti ji išsikviečia galingą demoną, kuriuo ir tampa žaidėjas. Iš pradžių žaidėjui leidžiama pačiam pasivadinti savo herojų, tačiau kad ir ką užsirašytum pateiktuose langeliuose, iškart po vardo patvirtinimo Metalia iš tavęs tik pasijuoks ir prilipdys kitą vardą – Hundred Knight. Kodėl vienam veikėjui suteikiamas toks vardas – šimtas riterių – aš net neįsivaizduoju, bet tai tikrai ne pirmas ir ne paskutinis dalykas, į kurį žaidžiant „The Witch and the Hundred Knight“ geriau tiesiog nesigilinti…

Taigi Metalia duoda savo naujajam tarnui nurodymus, o jis (žaidėjas), keliauja po gana didelį ir vaizdingą Madėjos pasaulį plėsdamas Metalijos pelkę bei, pakeliui, šalindamas iš kelio jos priešus. Kai tik žaidėjas būna ne pelkių raganos buveinėje, jam virš galvos rusens mėlyna liepsna, kuri reikš kad sparčiai mažėja giga kolorijos. Jei, būnant skirtingose Madėjos lygiuose šią ugnį simbolizuojantis skaitiklis nuo 100 nusileis iki 0 – žaidėjas praktiškai nokautuojamas ir tenka karčiai sumokėti už šią klaidą: atimami visi turėti daiktai ir t.t. Dėl to kiek liūdna, kad tyrinėjant naujus žemėlapius šį tyrinėjimą nuolat riboja nelemtas laikmatis. Aišku, vėliau atsiranda būdų kaip jį prailginti arba atsatatyti, bet tai vis tiek yra bereikalingas balastas tokio žanro žaidimui kaip „The Witch and the Hundred Knight“.

Kova, kaip ir minėjau, labai primena „Ys“ seriją, todėl jos gerbėjai pasismagins iš širdies. Bet ir čia neišvengta nepatogumų… Priešai, sutinkami žaidime, dažniausiai pasižymės skirtingomis savybėmis ir skirtingu atsparumu įvairioms atakoms, taigi kiekvieną kartą tame pačiame žemėlapyje sutinkant skirtignus priešus, teks lįsti į ginklų meniu ir iš naujo perdėlioti visą veikėjo atakos seką. Tai tikrai nepatogu daryti net patį pirmą kartą, todėl įsivaizduok save šį veiksmą kartojantį penkioliktą kartą žaidžiant vos vieną valandą… Maža to, pats pagrindinės atakos kombinacijos išpildymas šlubuoja: specialiame meniu žaidėjas į penkias nišas turi susidėlioti po ginklą, taigi jei tu nori penkių kirčių kardu, turėsi surasti penkis vienodus kardus ir jos po vieną sudėlioti į šias nišas. Priešingu atveju tavo kombinacija bus trumpesnė arba turėsi ją papildyti kitais ginklais, kas nėra gerai, nes toli gražu ne visi ginklai puikiai papildys kuriamas kombinacijas. Žodžiu, žaidime beveik ant kiekvieno kampo ir vos ne ant kiekvienos labiau pavykusios vietos neišvengta tyčia ar netyčia paliktų kliurkų, o tai vienu metu ir erzina, ir liūdina…

Na, bet nepaisant visų šių nuolat po kojomis kaišiojamų pagalių, „The Witch and the Hundred Knight“ išėjo tikrai greitai įtraukiantis ir įdomus žaidimas. Visų pirma jis paperka savo neįprastu siužeto išskleidimu, nes ta pati blogoji ragana Metalia žino, kad po šimto dienų mirs, o pats Hundred Knight, bendraudamas su visa aibe skirtingų NPC, auga ir stiprėja. Įdomu stebėti visiškai neprognozuojamus kai kurių veikėjų poelgius ar reakcijas, todėl šis žaidimas niekada nepasidaro įkyriai nuspėjamas ar nuvalkiotas – anaiptol. Kitas teigiamas „The Witch and the Hundred Knight“ aspektas yra jo žaidėjo prisijaukinimas paprastumu – išmokti šį žaidimą žaisti yra paprasčiau vienaženklių skaičių sudėties, o kai viską pramoksti, tuomet žaidžiant vis apninka netikėto sumanumo jausmas, kai žaidi ir daug kas pasiseka ar pavyksta iš pirmo karto. Aišku, tai savotiškas žaidėjo papirkinėjimas, bet įgyvendintas jis labai sumaniai, taip, kaip ir būdinga kūrėjų studijai „Nippon Ichi Software“.

Be kita ko žaidime knibžda knabžda įvairių niekam nereikalingų ar net keistų, panašaus tipo žaidimams visai nebūdingų dalykų. Puikiu pavyzdžiu tam tiktų įvairių miestelių gyventojų namai, į kuriuos Hundred Knight gali daryti reidus. Šie reidai sunkiai perprantami, nes tuo atveju, jei tavo pasiektas lygis aukštesnis už namo gyventojų – gauni kokį nors daiktą, o jei žemesnis – negauni nieko ir būni praspiriamas. Bet tai kas iš to? Gal tai galima buvo paversti tiesiog įprastu mainų ar paprasčiausiu daiktų gavimo iš kitų veikėjų dalyku? Na, ne man mokyti visko mačiusius kūrėjus, bet tokie sprendimai žaidimui tikrai nieko nepriduoda. Netgi atima, nes sukelia kažkokias neaiškias emocijas, o tai, kas neaišku arba keista, retai kada būna teigiama.

Žaidime juntama itin gera muzikos ir grafinio apipavidalinimo dermė. Žaidimas (neskaitant klaikaus prologo) yra gražus, spalvingas, pilnas išraiškingų fonų, veikėjų bei gražiai animuotų atakų. Nepasitaiko vienodų lygių, identiškų aplinkų, veikėjų arba tipinių priešų. Sakyčiau, kad ties kiekviena vizualine žaidimo dalimi buvo padirbėta (vėlgi, praleidžiant prologą). Visam šiam spalvų orkestrui tikrai neblogai akomponuoja muzika, o tiems, kas turi itin išrankų skonį žaidimo garso takeliams, „The Witch and the Hundred Knight“ muzika turėtų pasirodyti mažų mažiausiai pakenčiama. Veikėjai įgarsinti neprastai, nors ir čia pasitaiko pernelyg arti ribos įgarsintų veikėjų. Keliose vietose norisi paspausti televizijos pultelio mygtuką „mute“, bet pagrindiniai veikėjai tokių minčių ar norų beveik nesukelia ir tai, manau, pakankamai gerai.

„The Witch and the Hundred Knight“ tikrai neskirtas naujų žaidėjų pritraukimui (turiu omenyje veiksmo RPG žanrą), bet visiems „PlayStation 3“ turėtojams, kurie mėgsta „Ys“ arba „Nippon Ichi Software“ susipažinti su ragana Metalia ir jos ištikimuoju Hundred Knight tikrai verta. Kalbant apie trūkumus, tai šis žaidimas atrodo kaip rėtis, bet nepaisant to vis tiek atrodo patraukliai ir sugeba išlaikyti žaidėjo dėmesį iki pat galo. Sutinku, kad „The Witch and the Hundred Knight“, norint iš jo išgauti žaidimo malonumą, tikrai pareikalaus iš žaidėjo nemažai kantrybės ir tam tikro meistriškumo, nekreipiant dėmesio į tam tikrus dalykus ir pan., bet tiems, kas išmoks su žaidimu taikstytis, galiu garantuoti įvairią, nenuspėjamą bei vizualiai turtingą kelionę. Tiesa, „The Witch and the Hundred Knight“ istorija vietomis pernelyg tamsi, tačiau gera naujiena ta, kad net ir iš tos pusės būsi nustebintas.