Specialist Games yra apleisti ir dažnai apverkiami Games Workshop vaikai. Visi jie buvo smulkesnės skalės (ar smulkesnės investicijos) negu Warhammer 40,000 ar WHFB. Visi jie mirė, nes GW nebenorėjo palaikyti žaidimų, kuriais negali lengvai išspausti pinigų iš fanų. Tačiau dabar jie atgimsta kompiuteriuose. GW bijo, kad kompiuterinė stalo žaidimo kopija leis žaidėjams nebepirkti stalinių versijų, tačiau Specialist Games tokių nebeturi, tad ką gali prarasti? Taip gavome Mordheim: City of The Damned, turbūt didžiausią Speliast Game projektą po Bloodbowl.

Mordheim vyksta Warhammer Fantasy Battles visatoje, to paties pavadinimo mieste. Įsivaizduok Šventąją Romos Imperiją, tik su magija, demonais ir orkais, puolančiais iš visų pusių. Vieną dieną į Mordheim nukrenta kometa. Kai kurie sako, kad čia Imperijos suvienytojo ir dabar dievo Sigmar kūjis Ghal Maraz, nukritęs iš dangaus sunaikinti nuodėmingojo miesto. Kiti mato tik tai, kad po smūgio mieste pasklido pavojingas, bet didelę magišką vertę turintis Warpstone akmuo. Tad dabar į ištuštėjusį, griuvėsių, pulsuojančių mutacijų ir dar bala žino ko apsėstą miestą traukia samdiniai ir šiaip visokie svieto perėjūnai. Taip Mordheim gatvėse dėl warpstone liejasi kraujas.

Mordheim širdyje visada buvo kampanijos žaidimu, sujungiančiu tavo mažyčių kareivių gaujelių mūšius į kažką didesnio. Kompiuterinė versija beveik niekuo nuo to nesiskiria. Pirma, reikia susikurti komandą, tada kautis, rinkti pinigus, warpstone ir ginklus bei tuo pačiu keltis įgūdžius. Komandą reikia išlaikyti, o sužeistiems nariams – ir laiko pagyti. Be to, kuris nors gali dar ir žūti! Sunkus tas gyvenimas Mordheim.

Games Workshop, ypač tais ambicingais laikais, mėgo kiek per daug komplikuotas taisykles. Kompiuterinei Mordheim versijai jos buvo pakeistos, tačiau nebūtinai geresne versija. Dabar kiekvienas veikėjas turi krūvą duomenų ir iš jų išvestų rodiklių, kurie užpildo trečdalį ekrano ir niekam neįdomu juos skaityti. Po mūšio gaunami patirties taškai leidžia vieną ar kitą timptelti aukštyn, tačiau tai suteikia tik vieną ar du procentus papildomo efektyvumo. Žodžiu, žaidėjas mokomas kaip tas šuo, kuris vizgina uodegą vien signalą išgirdęs. Tikras džiaugsmas čia tik tam tipui, kuris randa namus Paradox didžiosios strategijos žaidimuose ir džiaugiasi, kad jo pasirinkta tankų tyrimų sritis pridėjo 0.1 atakos. Ginklai tokioje sistemoje irgi yra labiau pakeičiami.

O juk mūsų plastmasinių (dabar pikselinių) karo barbių rengimas yra 50% viso Mordheim džiaugsmo! Techniškai, jis yra žaidime. Skirtingos komandos ir skirtingos karių klasės komandose gali naudoti vienokius ar kitokius ginklus. Vadas ir „herojus” dažniausiai turi priėjimą prie beveik visų klasių, o parankiniai paprastai skirstomi į šaudančius ir badančius, tad ir aprūpinami atitinkamai. O tada jau rinktis: vienos ar dviejų rankų ginklas, ar reikia skydo, o gal dar vieną ginklą į ranką, o gal geriau lankas, o gal derėtų dar vieną komplektą atsargai pasiimti. Dažniausiai sunkiausi žaislai ir ginklai teks jau minėtiems herojui ir vadui, o visi likę turės pasikliauti manevrais.

Kad jau tiek prašnekėjau blėnių… Kovos sistema! Kiekvienas veikėjas turi savo iniciatyvos skaičių, ir pagal tai mūšyje nusprendžiamas pirmumas. Lakstoma eikvojant strategijos, kovojama naudojant atakos taškus. Kai kurie sugebėjimai ir pasirinkimai reikalauja tam tikros jų kombinacijos. Dažniausiai karys turi pakankamai taškų vienai atakai ir vieno kito gynybos stovio užėmimui.

Viskas vyksta lėtai ir nuobodžiai, ypač kai priešininko dar nematai, o kol jis juda, tu žiūri į paskutinio savo kareivio nugarą. Gali pažiūrėti ir į strateginį žemėlapį, kad dar nuobodžiau būtų. Kareiviai turi tam tikrą ratą, kuriame gali judėti už vieną strategijos tašką. Perbėgai ribą – atsiranda didesnis ratas ir taip kol baigiasi taškai, ar pribėgi priešą. Nes kiekvienas veikėjas turi kontrolės zonos apskritimą.

Apskritai, kovos metu nėra į ką žiūrėti. Judesiai yra nuobodūs ir pasikartojantys, be to, didžiąją dalį laiko vis tiek žiūri į priešą, kuris stovi sustingęs. Jie šiek tiek pajuda gaudami smūgį ar patys puldami, bet pozicijos nesikeičia. Flangai ar užnugaris irgi neturi jokios reikšmės. Net ir burtai ar specialių galių panaudojimas atrodo nuobodžiai, o gynybinių stovių užėmimas – tiesiog absurdiškai.

Tik tiek, kad pats žaidimas savaime atrodo nuobodžiai. Trūksta tiek veikėjų, tiek žemėlapių išvaizdos įvairovės. Viena samdinių komanda primins kitą samdinių komandą, nes rūbų pasirinkimas – skurdus, o spalvų deriniai – neįdomūs. Skaven žiurkžmogiams dar blogiau – jų ir klases atskirti sunku. Apskritai, aš planavau žaisti už kietas vienuoles Sisters of Sigmar – turbūt kiečiausią artimos kovos frakciją – tačiau ir jos kenčia nuo pakankamai nuobodaus šarvo ir rūbų dizaino. Tačiau kompiuterio žaidimas vis tiek reikalauja galingo.

Kur krypt žmogui, nuvargintam viso nesibaigiančio teksto ir nelabai įmantrios vizualinės pusės? Tikrai ne į audio! Mūšio garsai yra daugiau mažiau patenkinami, tačiau gyvumo ir atmosferos jiems tikrai trūksta, kaip ir įdomių ar įsimintinų kareivių pašūkavimų. Žaidime daugiausiai dėmesio skirta įgarsinant erzinantį „pasakotoją” ir kiekvienos frakcijos prižiūrėtoją, kuris skaito tekstą prieš ir po misijos. O gaila, nes padirbėjus ties kareivių įgarsinimu, būtų daug lengviau juos įsiminti ar prisirišti.

Mordheim: City of the Damned yra patenkinamas žaidimas. Turint minty, kaip Games Workshop mėto licencijas kairėn ir dešinėn, galėjo būti tikrai, tikrai blogiau. Tačiau žaidimas yra tik kompetentingas – neuždegantis, neįtraukiantis, neverčiantis pasakoti savo karių nuotykių. Kitaip nei vargšė stalinė versija.