Per visą garsiosios „Žvaigždžių karų“ sagos gyvavimą, buvo sukurta per šimtą skirtingų šios serijos žaidimų. Jų būta įvairių – veiksmo, lego, vaidmenų, lenktynių, netgi strategijų ar arkadinių adaptacijų – žodžiu tiek, kad norint visus juos pereiti ir pradėjus tą daryti šiandien, bežaidžiant galima būtų ir ramiai pražilti. Natūralu, kad visa ši galybė „Žvaigždžių karų“ žaidimų atrado savo gerbėjų auditoriją, o šios serijos fanų tiek daug, kad gerbėjų turi net prastesni „Žvaigždžių karų“ visatos žaidimai. Praktiškai nei vienam šių žaidimų jų pasirodymo metu nestigdavo dėmesio, bet turbūt neverta nė sakyti, kad tie žaidimai, kurie pasirodo kartu (arba beveik kartu) su nauju „Žvaigždžių karų“ filmu, gaus keturgubai daugiau dėmesio, nes visi, kas išeina iš kino salės, nori bent akimirką pamojuoti šviesos kardu arba papilotuoti „Millennium Falcon“. Taigi, šiemet tokia laimė teko naujausiam EA „Žvaigždžių Karų“ žaidimui „Star Wars Battlefront“. Išsiaiškinome, kad šiam žaidimui pasirodymas kartu su naujausiu ilgai lauktu garsios visatos filmu – tik į naudą. O ar pasisekė žaidėjams?

Asmeniškai savo „Žvaigždžių karų“ žaidimų favoritais laikau visų pirma pirmąją „Star Wars: Knights of the Old Republic“ dalį (pasirodė 2003 m.), tuomet „Star Wars Jedi Knight II: Jedi Outcast“ (2002 m.) ir „Star Wars Jedi Knight: Jedi Academy“ (2003 m.) dalis ir, galiausiai, „Star Wars Episode I: The Phantom Menace“, išleistas 1999 m. (pastarasis yra tas atvejis, kai žaidimas nebuvo labai teigiamai įvertintas, tačiau susirinko savo fanų bazę, kurių vienas iki šiol esu ir aš). Taigi, visus šiuos žaidimus išskiria arba žaismas, arba istorija, tačiau visi jie turėjo aiškią vieno žaidėjo siužetinę kampaniją, kurios metu ir galima buvo patirti visus „Žvaigždžių karų“ orgazmus. Tuo metu naujasis „Star Wars: Battlefront“, kuris, beje, yra tarsi 2004 m. pasirodžiusio savo pirmtako perdirbinys, neturi nieko bendro nei su vieno žaidėjo kampanija, nei su kokiu nors apčiuopiamu siužetu. Čia daugiausiai – milžiniškos, labai skirtingos ir įvairaus plauko serijos fanams skirtos batalijos ir pavienės scenos iš garsiausių filmų, kurias galima pergyventi savo televizoriaus ekrane tiek iš imperijos, tiek iš pasipriešinimo pusių.

Taigi, ko galima tikėtis iš „Star Wars Battlefront“? Visų pirma (ir, turbūt, labiausiai) absoliutaus nostalgijos orgazmo, kuris būtinai įvyks – akivaizdu, kad kūrėjai nėrėsi iš kailio tam, kad savo žaidime atkurtų originaliosios „Žvaigždžių karų“ trilogijos autentiškumą. Pradedant blasterių garsais, kurie nesensta jau tiek metų ir baigiant iki absoliučių detalių atkurtomis garsiomis ir atėminyje amžiams apsigyvenusiomis planetomis – viskas aiškiai liudija, kad tai yra žaidimas patiems ištikimiausiems šios serijos gerbėjams. Tą pojūtį dar labiau sustiprins iš naujo peržiūrėti pirmieji trys filmai (4, 5 bei 6) epizodai ir, žinoma, naujasis, 7-as epizodas, kuriam, manau, kūrėjai tikrai skirs dėmesio su neišvengiamu atsisiunčiamu turiniu. Bet kokiu atveju, negalima nepastebėti, kaip kūrėjai dėmesingai elgiasi su šios legendinės serijos žaidimu – visos muzikinės temos bei garsai yra, kaip visuomet, kompozitoriaus Džono Viljamso vaisius, o „Frostbite 3“ variklis gerokai išsunkiamas tam, kad dirbtų akims: pro šalį praskriejantys TIE naikintuvai, balti Stormtrooperių šarvai, tas vaizdas (ir garsas) kai kažkas už tavęs išsitraukia šviesos kardą – viskas ne tik atrodo bei skamba taip, kaip mes prisimename, bet ir leidžia, nors trumpam, išgyventi palaimingą jausmą – tai TU dabar kuri naują skyrių „Žvaigždžių karų“ sagoje.

Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai (kas, tikriausiai, ne vienam žaidėjui sukels liūdesį), kad mėsingiausia „Star Wars Battlefront“ žaidimo dalis yra skirta žaidimui tinkle. Tuo metu tiems, kas mėgsta savo „Žvaigždžių karų“ katarsio dozę gauti žaisdami solo laukia vos keli paskubom sumesti režimai, toli gražu neprilygstantys žaidimo tinkle turiniui, tačiau apie žaidimo solo privalumus ir trūkumus – šiek tiek vėliau. Taigi, visą šių metų „Star Wars Battlefront“ žaidimo tinkle režimų paletę sudaro 9 skirtingi ir savaip patrauklūs režimai, dalis kurių tėra jau šimtą kartų žaistų režimų variacijos, o kita dalis – tikrai unikalūs ir būtent „Žvaigždžių karų“ dvasią atspindintys režimai. Tradiciniai „Battlefront“ žaidimo režimai – „Supremacy“ ir „Blast“ – leis 40 žaidėjų masei kovoti vieniems prieš kitus, pilotuojant įvairius erdvėlaivius, kitą techniką bei darant viską, ko galėtų trokšti „Žvaigdžių karų“ ritmu plakanti širdis. Žodžiu, šie režimai – būtinybė.

Toliau kūrėjai siūlo galingą-režimą, kuris ne tik pareikalaus laiko apsipratimui bei įsitraukimui, bet ir privers apatinį žandikaulį daužytis į stalą ar net grindis. Tai – „Walker Assault“. Jame pasipriešinimo pusėje žaidžiantys žaidėjai turės užimti valdymo postus bei, atitinkamai, sutriuškinti milžiniškus AT-AT, kurie žaidime atrodo daugiau nei įspūdingai. Natūralu, kad šiame režime nepakaks pyškinti iš savo blasterių ir nepakaks tiesiog įlipti į nostalgijos stygas virpinantį X-Wing – šis režimas reikalauja planavimo, susižaidimo ir, kartais, laukinės sėkmės, visai kaip pasipriešinimo kovotojams garsiuosiuose filmuose. Lygiai taip pat ir žaidžiant už imperiją – galimybė pavaldyti patį AT-AT sukelia malonų svaigulį, bet visko mindžioti kaip papuola taip pat nepavyks. Be kita ko, šis režimas visiškai atkuria garsųjį mūšį Hoth planetoje, matytą penktajame epizode, „Imperija kontratakuoja“. Tuo pat metu žaidėjui leidžiama išgyventi šį mūšį iš savo, asmeninės perspektyvos ar sudalyvauti įvairiuose jo baigties scenarijuose.

Kiti režimai yra daugiau ar mažiau tradiciniai – šiai visatai pritaikytas „užgrobk vėliavą“ režimas, kalvos karalius ir t.t. Iš jų išsiskiria nebent du režimai, kuriuose kažkuris (ar kažkurie) iš žaidėjų taps vienu iš garsiųjų veikėjų – princese Lėja, Hanu Solo, Luku Skaivokeriu, Boba Fetu, Dartu Veideriu ar imperatoriumi Palpatinu. Visi šie veikėjai yra būtent tokie, kurių norisi, kiekvienas su savo atributais ar vizitinėmis kortelėmis tapusiais veiksmais. Na, bet šie režimai yra kiek išbalansuoti ir dažniausiai tas žaidėjas, kuris įlips į vieno iš herojų batus, visus šienaus, o kiti stovės nuošalyje. O pagaliau tapus vienu iš mylimiausių herojų, ne visada pavyks iš karto įvaldyti „galią“, todėl šis režimas ne iš karto pradės teikti trokštamą džiaugsmą. Gali būti, kad kai kurie žaidėjai jį apleis gerokai iki kol pagaliau įsivažiuos ir pasididžiuodami šluos visus nuo žemėlapio paviršiaus. Beje, kiti, kiek banalesni režimai turi trūkumą – jie smagūs tol, kol akims neatsibosta nuostabios žaidimo aplinkos, o vėliau noro žaisti jau tūkstantį kartų kituose žaidimuose išbandytus režimus tiesiog nebelieka.

Dar vienas žaidimo tinkle režimas, vertas atskiro paminėjimo – „Fighter Squadron“. Jis leis pakilti į orą ir žaidėjai kovos vieni su kitais masiškose kautynėse danguje, vieni – pasipriešinimo, o kiti – imperijos pusėje. Šis režimas tikrai įneša įvairovės bei „Žvaigždžių karų“ šarmo, tačiau kiek sudėtingesnis šio režimo valdymas bei monotoniškumas (be nesibaigiančios batalijos danguje daugiau nieko nevyksta) taip pat gali neišlaikyti žaidėjų dėmesio ir jie nuleis rankas greičiau nei šis režimas juos užkabins. Tokiais momentais ir pasimato pagrindiniai naujojo „Star Wars Battlefront“ trūkumai – nors kūrėjai techniškai visus režimus bei žaidimo galimybės išpildė gerai, ne taip jau retai jam pritrūksta kokio kabliuko ar grynai emocijos, kad žaidėjas įsitrauktų ir iš tikrųjų patikėtų „galia“. Matyt, tai sukurti ar garantuoti – ne taip jau paprasta…

Ar čia bus ką veikti tiems, kas perka žaidimus tik dėl solo kampanijų? Ir taip, ir ne. Iš tiesų „Star Wars Battlefront“ pasiūlo žaidėjui po sauja skirtingo tipo misijų, kurios niekaip siužetiškai nesujungtos ir kuriose, pagrinde, reikės nugalėti įvairias grupes priešų. Bet… kai kurias misijas įrėmina ar net sujungia tikrai neblogi, nors trumpi vaizdo intarpai ir žiūrint juos bejėgiškai norisi, kad kūrėjai būtų sukūrę kad ir nedideles skirtingų veikėjų siužetines kampanijas, kurios tikrai maloniau žaistųsi ir suteiktų žymiai daugiau džiaugsmo „Žvaigždžių karų“ gerbėjams. O dabar yra, pavyzdžiui, tarp misijų, skirtų treniruotei, paslėptos neįkainojamos lenktynės Endoro planetoje, kurias atradę fanai, tikiu, žais vėl ir vėl. Žaidžiant visą turinį, kuris skirtas vienam arba dviem žaidėjams, nuolat aplanko mintis, kad tuzinas nedidelių siužetinių kampanijų skirtingiems veikėjams – tiek imperijos, tiek sukilėlių – o taip pat ir pagrindiniams herojams, būtų labai pagyvinę žaidimą.

Taip pat kūrėjai suteikia žaidėjui vieną malonią laisvę, kurią tuo pačiu patys ir apriboja. Ta laisvė – galimybė pačiam susikurti savo Stormtrooperį ar sukilėlį, pradedant jo veidu ir baigiant ginklu ar kortomis, kurios aktyvuoja specialias savybes ar veiksmus žaidžiant tinkle ar vykdant vieno žaidėjo misijas. Tačiau, kas be ko, didžioji dalis pasirinkimų bus užrakinta ir atsirakins tik pasiekus tam tikrą žaidėjo lygį arba surinkus nemenką žaidimo valiutos, kreditų, sumelę. Žinoma, tokiu būdu kūrėjai užsigarantuoja, kad žaidėjai ilgiau žais jų žaidimą tinkle, bet tuo pat metu tai ir vargina, nes tam, kad apsirūpintum geru ginklu ar užsidėtum norimą veikėjo veidą, reikės paplušėti ne vieną valandą. Na, tokia sistema kaip ir suprantama, tačiau žaismo smagumas nukenčia.

Taigi, ką daryti – pirkti ar ne? Atsakymas paprastas: jei tu esi „Žvaigždžių karų“ fanas – nusipirkti šį žaidimą, tai kaip įkvėpti gryno oro metus prasėdėjus namie. Jis – tai autentiška „Žvaigždžių karų“ patirtis, kurią geriausiai įvertins būtent serijos gerbėjai, nes čia gausu ir pačių smulkiausių detalių, kurios privers ašaroti ir spindėti iš džiaugsmo ištikimiausių fanų akis. Kita vertus, jei tu nesi didelis „Žvaigždžių karų“ gerbėjas, bet neseniai pažiūrėjai septintą epizodą ir pajutai, kad tavyje „nubudo galia“ – šis žaidimas tikrai leis tau šią nubudusią galią tinkamai išlieti. Na o tie, kurie tiesiog mėgsta žaidimą tinkle, bet per daug nesižavi „Žvaigždžių karais“, čia tikrai neatras nieko, kas juos priverstų galvoti kitaip.