Daugumai tai buvo laukiamiausi dešimtmečio akimirka, daugelis tryne rankomis matydami žavius paveikslėlius, daugelis jautėsi tokie užtikrinti laukiant finalo ir štai ji čia, po aštuonių metų laukimo, tonos informacijos, gausybės reklamų ir lepinančių tekstų, visu gražumu – Mafia 2.
Prieš pradėdamas užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad nepaisant visko Mafia 2 yra geras žaidimas, tačiau mes tikėjomės tobulo. Ir nepaisant visos kritikos kurią jums rašysiu jūs vistiek žaisite Mafia 2, sukandę dantis ir bambėdami sau po nosim skverbsitės tolyn, vis prisimindami pirmtaką ir kitus vakarėlio dalyvius, o prieš užuolaidoms nusileidžiant užduosite klausimą, kurio atsakymo aš taip ir neradau. Kodėl?
Pradžių pradžia
Dabar taip jau yra, kad prieš pasirodant žaidimui mes apie jį žinome daugiau nei mums reikia, pavyzdžiui prieš pasirodant pirmajai Mafijos daliai reikėjo gerai pasistengi ieškant naudingos informacijos ir tai puikiai įrodė kaip stenduose nesipuikuojantys kūriniai gali padaryti perversmą. Tai buvo smūgis žemiau juostos, o dabar, dabar buvo ilgas ir varginantis informacijos srautas, o svarbiausia – pažadai.
Žadėjo mums daug, prisiverčiau perversti daugumą Mafijos interviu ir kitų informacijos nuotrupų, dar kartą peržiūrėjau visus kūrėjų dienoraščius ir ką jūs manot? Net ir specialiai neieškant kažkas pro ausis praeina, kažkas pasigirsta, ypač ankstyvaisiais kūrimo laikotarpiais, kada pasirodo pirmieji atgarsiai apie mūsų visų trokštamą tęsinį. Kodėl taip akcentuoju pažadus? Todėl, kad be jų mano ir daugelių kitų nuomonė dabar būtų visai kitokia. Taip jau veikia šis reikalas, iš pradžių blizgučiais pavergiamos žaidėjų sielos, o po to jau kaip rudeniški ąžuolo lapai stipriam vėjui pučiant. Aš puikiai suprantu, kad visos idėjos nesusidėlioja taip kaip norėtųsi, bet kalba eina ne apie vieną ir ne apie du žadėtus elementus, kurie po vieną gal ir nedaro didelio skirtumo, bet visumoje galėjo būti stiprus koziris.
O kaip gi visi atidėliojimai? Čia jau netiktų ir argumentai „nespėjom“, laiko buvo sočiai, bet viskas ne pagal planą, tai visgi kur čia tas šuo pakastas? Finansinės problemos? Kažkokios vidaus problemos? Balsas iš aukščiau? Lyg kokia nekontroliuojama jėga būtų nuplovusi visus lūkesčius ir pažadus.
Tradicijos yra tradicijos
Kaip tikri Siciliečiai 2K Czech laikosi mafijos tradicijų, skirtumų tarp pirmosios ir antrosios dalių išvydau minimaliai. Išlaikyti serijos dvasią yra būtinas dalykas, tačiau taip pasaulio neužkariausi. Reikia įnovatyvių naujovių ir čia kalba eina ne apie technines savybes, kurios ir savaime aišku tobulėja. Pavyzdžiui istorijos pasakojimas praktiškai nepakito, aibė kokybiškų vaizdo intarpų, Vito istorija pasakojama atskirais tarpsniais ir kartais man atrodydavo, kad toks siužeto skaldymas neturėtų būti toks dažnas. Lyg koks ilgas filmas apie mafijozus būtų iškarpytas ir pamestas plačiajai auditorijai. Paprastai taip ir būdavo, užduotis – naujas skyrius, užduotis – naujas skyrius. Pačios užduotis irgi dramatiškai nepasikeitė. Daugelį misijų pradėsime maršrutu nuo A iki B, o atlikę reikalavimus grįšime tais pačiais keliais. Čia galima paminėti ir žadėtąjį viešą transportą, bėda, kad jis Vito neaptarnauja. Nei taksi, nei autobusai, nei dar kas nors, suksime ratus patys.
Nepasikeitė ir kiti anksčiau matyti konceptai, pavyzdžiui daugelis prisimenate tokias scenas pirmajame žaidime, kaip tamsią naktį medicinos personalo darbuotojai bandė įtikinti vyruką stovinti ant tilto krašto nešokti, buvo ir daugiau tokių surežisuotų scenų, puikus būdas pagyvinti pasaulį išliko ir čia, tačiau nė kiek nepatobulėjo. Pagrindinis šios idėjos minusas tas, kad tuos įvykius matysime tik kartą ar du ir tik tam tikros užduoties metu. Yra ir kitų, dažnai pasitaikančių scenų, žmonės neša laiškus į pašto dėžutes ar perka laikraščius, bet tai smulkmenos, jų nedaug ir jos neįdomios. Jei 2k būtų pritaikę visus ar bent daugumą savo unikalių scenų, Empire Bay būtų kur kas patrauklesnis turistams.
Nepakito ir dienos/nakties ciklas, jis toks pat nekintamas, o kalbų buvo ir apie dinaminę paros kaitą. Nemanau, kad būtų daug prieštaraujančių jei toks dalykas visgi atsirastų Mafijos serijoje. Kam to reikia? Jaučiama laiko tėkmė padeda įsijausti į aplink esantį pasaulį, tapti jo dalimi, vietomis atrodo, kad 2k bandė tai įgyvendinti, bet pavyko tik dalinai.
Vis prisimenu Luca iš Lost Heaven ir jo papildomus darbelius, tai kokį automobilį nuvaryti ar dar ką. Atsisakyti papildomų užduočių antrojoje dalyje – sprendimas nekoks. Būkim teisingi, yra vienas toks darbelis, padėti draugo draugei, bet tuom viskas ir baigėsi. Lyg parodytu mums, kad tokia galimybė yra, bet mes jos nenaudosim. Pikta, o svarbiausia tai buvo vienas iš tų pažadų. Tas pats ir su kitais elementais, mieste ir namuose rasime šimtus telefonų ir jų budelių, tačiau skambinti Vito neturi kam, kaip čia yra? Kartais norėtųsi tiesiog kam nors paskambint, pasiklausyt kokių dialogų ar įvykdyti kokį prašymą, na kodėl gi ne?
Apie tris gyvenimo atkarpas ir pamirštą miestą
Vito istorija prasideda tą lemtingą 45-ųjų Gruodį, Antrojo pasaulinio pabaigoje, šiek tiek ir kare pasišaudyti teko, bet tikrasis smegenų plovimas prasidėjo grįžus. Sniegas ant šaligatvių, sniegas ant automobilių, sniegas ore, pirmas turas po Empire Bay ir pirmas pramintas skersgatvis. Tą syk uniforma pasipustęs ir lagaminu apsiginklavęs kelio namo ieškojau, neskubėdamas judėjau siaura gatvele ir mačiau gyvybę, ji buvo visur, kioske šąlantis senukas pasakojo istoriją, tolėliau sulaukiau pasiūlymo nusipirkti laikrašty, sutikau seną kaimyną, kuris lentomis savo parduotuvės langus puošė, net atsitiktinis praeivis išlindo iš savo urvo nešinas kibiru, pylė tiesiai ant gatvės, o vanduo garavo, tai buvo nuostabūs momentai.
Iš esmės tokių trupinių suskaičiuoti galima sočiai, bet tik nuklydus giliau į miestą supranti, kad tai apgaulė. Žmonės mašinistais tapę suka ratus savo problemose paskendę. Gyvybė išgaruoja kaip tas pilamas vanduo ant šalto ledo. Vietomis atrodo, kad studijai nereikėjo kurti viso miesto, užtektų tik tam tikrų lygių, visa kita neturi savo paskirties. Nežiūrint į tai, dalį atsvaros sudaro ir radijo bangomis transliuojami garsai, daug šnekos apie karą, daug propagandinių plakatų, daug kariškių ir kitos būtinos atributikos, iki šiol prisimenu virš galvos praskrendančius B-17’uosius, atmosfera įtikinama.
Toliau, greičiausiai jau matėte paveikslėliuose arba kur skaitėte, seka kalėjimo nuotykiai. Toks grynai pereinamasis lygis, pakeičiant snieguotą karo atmosferą rock’n’rollo garsais ir penkiasdešimtųjų nuotaikomis. Kas ir kaip vyko nepasakosiu, tačiau asmeniškai prisiminiau Frank’o Darabont’o Shawshank redemption, filmų idėjos yra gerai, bet su protu. Jei jų per daug irgi negerai. Kalėjime išmokau snukius daužyt, taigi ši pastraipa turėtų būti apie tai. Smūgiuoti kaire ar smūgiuoti dešinę, štai kur pasirinkimas, yra dar tipo blokas ir dar kažkas, bet esmė čia neta. Kiekvienas „sandboxinis“ žaidimas atsineša dalelę savęs ir daužydamas skustagalvių veidus prisiminiau EA išleistą Godfather, ten irgi už kupros paimti galėjau ir ant kokio paviršiaus nuleisti, apie blokus ir kitus dalykus kalba jau net neina, reikalas tas, kad matyta, o dar ir pasikartojančios animacijos to bokso maloniu nedaro. O kur dar žadėti ir neištesėti artimos kovos ginklai, kam jie trukdė?
Ir tada ištrūkus supratau kas yra laisvė. Prisipažinsiu, kad nedažnai tenka pabuvoti penkiasdešimtųjų Amerikoje, todėl galbūt žiūriu kažkiek atlaidžiau. Pastelinės spalvos, pūstos mašinos, retro šukuosenos ir žinoma rokenrolas. Pirmas rūpestis išėjus į laisvė – pinigai. Apvalūs nuliai kišenėse manęs netenkino, nutariau imtis veiksmų. Užsidirbti būdų nedaug, gali pristatinėti mašinas, gali plėšti parduotuves ar degalines ir… Viskas! Na siužetinėse užduotyse uždirbami pinigai nesiskaičiuoja, ar ne? Dar blogiau yra tai, kad tų pinigų nelabai yra kam leisti, gali pirkti kostiumus ir marškinius, išlaidauti restorane ar bare, įsigyti kokį ginklą, tobulinti automobilius, taip, visa tai yra meniu, bet kokį vaidmenį vaidina šie užsiėmimai? Būtent – jokio. Ginklus maloniai dalina negyvėliai, sveikata atsistato automatiškai, rūbai skonio reikalas, o greitesni automobiliai, vėlgi mokant vairuoti ir be jų puikiai apsieisi. Žaidimo gale pinigų turėjau sočiai, nors elgetoms išdalink. Kodėl neįdėjus kokių nors superkamų daiktų, kuriuos galėtum rinkti, o surinkus būtum apdovanotas? Dabar naudotis iškrypusia ekonomikos sistema tiesiog nėra motyvacijos.
Kalbant apie motyvacija, toks jausmas, kad 2k ir nenorėjo jos per daug skatinti. Tai puikiai akcentuoja ir išsaugojimo sistema. Savo progresą išsaugoti gali tik misijai pasibaigus arba prasidėjus, negali tiesiog nuvažiuoti pasirinkti pinigų, grįžti ir išsaugoti. Man tai nesuprantama, nesuprantama ir Free ride ar Free ride extreme režimų panaikinimas.
Išgyventos akimirkos
Nepaisant visų pakilimų ir nuosmukių prisipažinsiu – man patiko. Ypatingai penkiasdešimtieji, radijas pasakojantis apie tų laikų išradimus, apie spalvotus televizorius ir A-bombą, patiko ir automobiliai. Jie visada buvo Mafijos pasididžiavimas ir iš esmės liko. Nors jų neperdaugiausiai ir buvo atsisakyta dinaminio žalos modelio, jie vis dar atrodo ir jaučiasi velniškai gerai, ypač vairuojant Simulation rėžimu. Masyvus kėbulas nenoriai kerta staigius posūkius, o padangos, juose net yra oro! Tai bene pirmas kartas, kada matau padangas kurios amortizuojasi važiuojant nelygių paviršiumi.
Patiko ir šaudymas. Pagirsiu priedangos sistemą, jis veikia gerai. Ginklai irgi nenuobodūs, jaučiasi atatranka, reikia įdėti šiokių tokių pastangų, o drimbantys kūnai, na jie galėjo atrodyti geriau. Gavę kulką į kaktą ar šiaip persivertę per kapotą jie netenka svorio ir krenta kaip kokie vandens pilni maišai. Nieko nerašiau apie technines savybės todėl, kad apie jas nėra ką rašyti. Grafika graži, optimizacija nebloga, įgarsinimas puikus, aš manau jūs tai puikiai suprantant visus filmukus ir kitą media peržiūrėję. Yra ir dar kai kas – teisėtvarkininkai. Apie juos irgi nėra ką kalbėti, jie yra ir jie bando atlikti savo darbą, t.y. palaikyti tvarką. Galima juos dabar ir papirkti, bet esmės tai nekeičia, o dirbtinio intelekto sutrikimų pasitaiko praktiškai visur.
Dar buvo tokia opi tema apie Grand theft auto IV. Ar gali Mafia 2.. Ne, negali. Todėl, kad tą ką turime dabar yra visiškai kitas žanras su keliomis panašiomis antro plano galimybėmis. Jei 2k Czech būtų įgyvendinę visus užsibrėžtus ir žadėtus tikslus tuomet būtų kita kalba. Na, bet gana apie tai, yra kaip yra. Laukiam artėjančių papildymų, kurie galbūt dalinai kompensuos esamus trūkumus. Tačiau žinoma, už papildomą kainą.
Galutinį Mafia 2 galima palyginti su kokiu smarkiai apkarpytu produktu, tik šiuo atveju nuolaidos niekas mums neduos. Čia kaip vienas iš tų kolekcionuojamų Play Boy žurnalų, įsivaizduokite jei viršelyje pamatote gražią mergaitę, sumokate pinigus, o atsivertę nurodytą puslapį randate tik baltą lapą. Apgaulė, nesusipratimas, you name it.
Ir visgi grįžkime prie to retorinio klausimo, kodėl? Taip jau kartais nutinka, nuvilia ir patys geriausi, o mes to nei sustabdyti, nei pakeisti negalime. Atkakliausi išnaudos tas akimirkas, pasidžiaugs siūlomu turiniu ir galvas nuleidę dės dėžutę į lentyną. Ar toks turėjo būti visų laukiamas ir geidžiamas didingosios Mafijos tęsinys? Pagalvokite patys.
