Iš žurnalo PC Klubas 2005/07. Autorius: Inkvizitor
Legolande sumaištis. Virš Senato ir visų Respublikai ištikimų planetų pakibo pavojaus šešėlis, už kurio, kaip manoma, slepiasi senas džedajų priešas Sitų ordinas.
Po nesėkmingos Sitų šalininkų tarpplanetinės blokados Nabū planetoje, Respublikai nepalankios separatistinės grupuotės sukilo prieš demokratijos principams ištikimą senatorę Amidalą ir parengė slaptus planus sukonstruoti pavojingiausią ir galingiausią galaktikoje ginklą Mirties Žvaigždę.
Tuo tarpu jaunasis džedajų riteris ir didžiausia džedajų ordino viltis Anakinas Skaivokeris puola į tamsiąją pusę ir tampa pikčiausiu kada nors egzistavusiu tironu Dartu Veideriu.
O kaip istorija klostėsi vėliau, jūs ir patys puikiausiai žinote…
Kaip neseniai kliedėjo televizijos reklamos, tris dešimtmečius pasaulis buvo pakerėtas Džordžo Lukaso fantazijos. „Žvaigždžių karai“ tapo atskira kultūra su savo ritualais, tradicijomis ir sekėjais. Beveik prieš 30 metų, Amerikos hipiai lyg užhipnotizuoti plaukė į kino teatrus, kad galėtų pasinerti į nepakartojamą „Žvaigždžių karų“ seansą. Šiandien tai darome ir mes. Tačiau mes esame daug laimingesni, nes galime ne tik pamatyti, bet ir sudalyvauti tame kerinčiame ir nuotykių pritvinkusiame visatos šaltyje, nuo kurio kūnas pašiurpsta, o smegenys ima spekuliuoti vizijas, jog laikas išsitraukti savo „lightsaber‘į“. Štai vienas meistriškas lazerinės pelės mostas, mygtuko paspaudimas ir prieš akis esanti pilka tikrovė dingsta lyg papūtus vėjui.
Iš pradžių, kai pravėriau akis, net nusigandau: dvi groteskiškos moliūgaveidės figūros vėpsojo į mane. Tai buvo džedajų mokytojas Kvigonas ir jo mokinys Obis van Kenobis. Šokiruotas jų išvaizdos ėmiau kapstytis po apdulkėjusius vaikystės laikus, kada žaislų dėžėje mėtėsi pirmieji Lego konstruktoriai. Supratau baisią realybę: „Štai kaip atrodo Lego pasaulis…“. Pasaulis, kuriame egzistuoja visai kitokia tikrovės perspektyva, paneigianti tradicinius fizikos ir anatomijos dėsnius. Žaislų pasaulis… Žaislų? Būtent!
Rinkdamiesi šį žaidimą, jūs turite suvokti, kas laukia toje gerai užmaskuotoje pakuotėje, kad vėliau netektų patirti šoko! Nesitikėkite žaidime išvysti stulbinančių specialiųjų efektų, nemanykite, jog žaidimas jus priblokš grafikos detalumu ir meistriškai sukurtais personažais! Įsikalkite į galvą, jog jums teks valdyti Lego kaladėles, kurios stengiasi elgtis žmogiškai ir… ir akmeniniais veidais bando išspausti išraiškingą mimiką! Ar jaučiate mano balse suvaidintą isteriją?! Nėra viskas taip baisu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kol žemės planetos gyventojai riejasi dėl to, kada žaidimą galima laikyti vaikišku, o kada skirtu atsipalaidavimui, tik Dievas težino, ką mąstė autoriai, pateikdami šitokį produktą (turiu galvoje vizualinį apipavidalinimą). Ir visgi, peršasi kelios mintys: jie norėjo prajuokinti arba siekė mums atgaivinti akis, jau spėjusias ištinti nuo taip vadinamų „rimtų“ žaidimų. Vis dėlto, aš linkęs rinktis pastarąją mintį, kadangi nauja „Žvaigždžių karų“ pasaulio perspektyva išties originali.
Turint omeny, jog tai Lego kaladėlių pasaulis, dekoraciniai scenų sprendimai sukurti stebėtinai gerai, ko nebūtų galima pasakyti apie anksčiau išleistus „legiškus“ žaidimus. Toks kūrėjų pasirinkimas galėjo žaidimui atnešti Titaniko likimą, žinant, kokia dabar liaudis išlepusi nuo vizualiai išpuoselėtų žaidimų, o kaladėlių konstravimas nesuteikia tokios plačios kūrybinės laisvės, kaip kuri nors kita išraiškos priemonė. Todėl žaidime siekiama sujungti realias tekstūras su Lego sintetika. Ir tuo puikiai galima įsitikinti skirtingose žaidimo aplinkose: Tatuino planetoje tarp įspūdingų kanjonų laksto iš Lego detalių surinkti lenktyniniai erdvėlaiviai, grupė didvyrių marmuriniuose Nabū rūmuose ieško kelio pabėgti, o ką jau kalbėti apie džedajų ir droidų kovą akmeninėje Geonosės arenoje…
Kad ir kaip būtų keista, žaidimo kūrėjai nusprendė, jog šalia keistos žaidimo išvaizdos reikia įvykdyti revoliuciją valdyme, kuris žaidimą turėtų apgaubti tik dar didesne nestandartiškumo aura. Tačiau galutinis rezultatas tapo nei šioks, nei toks. Pačioje pradžioje žaidėjas paliekamas kaip „ant ledo“, be jokių nurodymų, ką ir kaip reikia daryti (atseit mes mokame skaityti autorių mintis). Praktiškai geras 15 minučių sugaišau „Controller options“, aiškindamasis, kokią komandą atlieka tas ar anas klavišas, ir likau labai nustebintas tokio valdymo sudėtingumo. Todėl pasistengsiu kuo tiksliau išsiaiškinti esmines valdymo ir žaidimo subtilybes, kad nepatektumėte į tokią gąsdinančią padėtį kaip aš.
Žaidimas prasideda „Dexter‘s Diner“ užkandinėje, kurioje sukiojasi du gerai pažįstami herojai: džedajų mokytojas Kvigonas ir jo mokinys Obis van Kenobis. Kaip pastebėsite pradžioje, galite valdyti tik vieną personažą, todėl norėdami, kad kitas neliktų be darbo, turite klavišu F2 jį aktyvuoti. Štai čia ir prasideda visas smagumas. Kadangi abu personažai veikia nepriklausomai viens nuo kito, turėsite vieną jų valdyti su WASD klavišais, kitą su „Up“, „Down“, „Left, Right“. Kaip matote, papildomų rankų nebelieka pelei, o ji ir nebus reikalinga. Dar yra kelių funkcijų — šuolio, atakos, galios panaudojimo, persijungimo į kitą personažą klavišai, kurie išmėtyti po visą klaviatūrą padrika tvarka, tad Meniu punkte „Controller options“ šį „jovalą“ teks patiems susitvarkyti, jei nenorite, jog įvairūs nepatogumai kliudytų žaidžiant. Įsidėmėkite, jog visų funkcijų klavišų yra po porą, t.y. kiekvienam personažui po vieną atskirai, todėl suderinkite, kad šie būtų jums patogiose vietose.
Kaip jau minėjau, žaidimą pradėsite su dviem personažais, kurių skaičius laikui bėgant išaugs net iki keturiasdešimties! Nebijokite, jums nereikės vienu metu visų keturiasdešimt valdyti :). Žygių metu paskui jus sekios maždaug šeši – septyni bendražygiai, kurie turės tik jiems būdingų savybių. Pavyzdžiui, robotai R2–D2 ir C–3PO galės atrakinti įvairiausius užraktus, džedajai be mosikavimosi „lightsaber‘iais“ dar sugebės pasitelkiant specialias galias griauti sienas arba iš besimėtančių kaladėlių sukonstruoti įvairiausius laiptus, kurie padės patekti į slaptus kambarius. Kiti herojai, tokie kaip Karalienė Amidala, turės šaunamuosius ginklus ir iššaunamus lynus, kurie ypač praverčia norint patekti į sunkiai pasiekiamas vietas. Žaidimo metu galėsite bet kada persijungti į kitą personažą ir, pasinaudoję jų teikiamais įgūdžiais, nesunkiai pereiti misijas. Šių bus aštuoniolika ir kiekvienas jų atspindės svarbiausius epizodus iš visos naujosios „Žvaigždžių karų“ trilogijos. Tačiau „Žvaigždžių karų“ fanai turėtų nuliūsti, kadangi išplėtotos siužetinės linijos kaip ir nėra. Paprasčiausiai jums teks iš taško A nueiti į tašką B, pakeliui paliekant kalnus droidų likučių. Ir visada tas pats.
Kiekvieną misiją kaip mažą epizodą trumpai pristato „starvarsiškas“ prologas, kurio pabaigoje atsiveria vietovė, kur vyks veiksmas. Tikriausiai labai skirtingos teritorijos ir yra didžiausias žaidimo privalumas, nes akis paganyti tikrai yra į ką. Džiunglės, smėlynai, rūmai, sterilios klonų laboratorijos, lavos, skalaujamos uolos, ir droidų fabriko požemiai — viskas pateikiama tarsi milžiniškas „Kinder“ kiaušinis, kurio viduje slypi džiaugsmas. Tikriausiai tai ir yra ta paslaptis, kodėl „Lego Star Wars“ patenka į top‘us. Nemanau, jog aš vienintelis žiūrėdamas I, II ir III epizodus varvindavau seilę ir svajodavau aplankyti tokį įspūdingą pasaulį. Ir koks aš buvau laimingas, kai pasirodė „Lego Star Wars“ — žaidimas, kuris turėjo visa tai išpildyti. Džiaugsmas užplūdo mano gyslas, tačiau netikėtai jas užkimšo pipiras.
Žaidimas iš tiesų yra be galo lengvas, o mirti praktiškai neįmanoma. Baisiausia, kas gali nutikti, yra tai, jog jūsų personažas subyrės į gabalus (kraujo nebus) ir pames dalį surinktų Lego kubelių, kurių žaidime pilni kampai. Daužydami įvairiausius daiktus, atrakindami slaptus kambarius ar šiaip vaikštinėdami, rasite kelių rūšių kaladėles, už kurių surinktą reikiamą kiekį žaidimo pabaigoje būsite apdovanoti premija. Dar yra specialūs konteineriai su įvairiom erdvėlaivių dalim, kurių misijoje paprastai būna dešimt. Jų ieškoti kiek sunkiau. Dažniausiai konteineriai būna paslėpti slaptose nišose ar kambariuose, kuriuos atrakinti galima nuspaudus reikiamą svirčių kombinaciją arba perkeliant daiktus iš vienos vietos į kitą.
Apie garso efektus ir muzikinį takelį „Žvaigždžių karų“ serijos žaidime sunku būtų ką nors nauja pasakyti, nes ši tema jau išsemta ir iš kiauro į kiaurą pilstyti nebesinorėtų. „Lego Star Wars“ mus tradiciškai pasitinka su mano šlovinamo neprilygstamo kompozitoriaus John‘o Williams‘o garso takeliu. Istorijas pasakojančios ir širdyje didvyrio dvasią žadinančios melodijos lydi kiekviename žingsnyje, kiekviename lazerinio kardo švystelėjime ar „blaster‘io“ šūvyje. Ginklų išgaunami specifiniai garsai skamba skaidriai, puikiai praturtindami muzikinį foną. Turbūt nebūtų galima įsivaizduoti „Žvaigždžių karų“ be čaižaus lazerių švysčiojimų kautynėse skambant legendinėms John‘o Williams‘o variacijoms. Veikėjų iškalbingumui prirašyti odžių nebūtų galima, mat autoriai kalbėjimo dovanos šiems nesuteikė. Visgi, nebylumo spragą kruopščiai „užlopo“ vaizdo intarpai, kurie be abejonės yra svarbus ingredientas kuriant žaismingą ir linksmą nuotaiką. Personažai veidukais, kurie labiau primena šypsenėles, paprastai mūsų dedamas žinučių pabaigose, nei žmogiškųjų proporcijų „snukučius“, desperatiškai bando išspausti emocionalias išraiškas netikėtose ir gan kvailose situacijose, kurių žaidime apstu. Ir visai nereikia stebėtis, juk žaidimas sukurtas neįpareigojančiai pramogai.
Ir vis dėlto koks turėtų būti verdiktas? Tikriausiai vienareikšmės nuomonės šiuo klausimu nebūtų. Nors žaidimas ir yra skirtas jaunajai auditorijai, tačiau ir „senesni“ rastų, ką veikti. Paprasčiausiai tai yra linksmas žaidimas, kuris nereikalauja ypatingų protinių sugebėjimų, o skirtas gerai praleisti laiką taškant droidus. Ir jeigu jūsų draugas pasiūlys „Lego Star Wars“, nepalaikykite jo bepročiu ir nesiųskite ten, kur paprastai siunčiama :). Geriau susėskite drauge, įsijunkite „kompą“… and may the fonce be with you… Pamatysite, kaip gerai praleisite laiką :).
