Turbūt tik nedaugelis prisimena 2007-aisiais pasirodžiusį naują iššūkį arkadinių šaudyklių žanre, Capcom šalčio manifestą „Lost Planet“ (toliau – „LP“). Tuo metu žaidimas, vykstantis tolimoje E.D.N. III planetoje vos keliems padarė įspūdį. „LP“ turėjo prastą istoriją, o PC žaidėjams akis nuolat badė ne iki galo paruošta vartotojo sąsaja, kaip prakeikta uodega, tebevelkanti Xbox prakeiksmą. Tačiau, tuo pat metu, žaidimas turėjo griozdiškus, azijietiško kirpimo robotus aka „mecha“, kolosalius, švytinčius vabalus ir svarbiausia – tobulo įšalo viziją – iki tol nematytą, gigantišką, kaulus stingdančią žiemą. Nežinia, kodėl savo laiku „LP3“ nebuvo pakankamai įvertintas. Tuo metu, PC žaidimų rinkoje nebuvo daug arkadinių šaudyklių su tokiu patraukliu, akį kaskart paglostančiu tolimųjų rytų prieskoniu. Kaip ten bebūtų, kažkiek dėmesio žaidimas vis tik gavo ir po trijų metų, vis bunkantys, kažkada buvę aštrūs „Capcom“ sraigtai mirtingųjų teismui išspjovė tikrą tragediją, paženklintą antru numeriu. Pirmosios dalies fanai springdavo rytinėmis kavomis, pamatę kaip iš visai neblogos arkados japonai padarė šlamštą. Ką jau bekalbėti, kai pagrindinis istorijos režimas veik niekuo nesiskyrė nuo tinklo… Gaivalingai išsišiepę kritikai daužė džiaugsmo varpais, o originalios manifestacijos fanai tyliai susigūžę tylėjo. Tylėjo ir, manau, ne vienas jų vis dėlto giliai, stingstančiose širdyse tikėjosi pasitaisymo. Arba bent jau atsiprašymo. Kiekvienas sutiktų, jog vien žiema pulsuojantis „LP“ pasaulis su savo kolosaliais vabalais Akrid išties turi potencialo. Kita vertus, ar apsimoka daryti dar vieną tęsinį po šitokios nesėkmės? Tačiau, visgi jie surizikavo. Tiesą pasakius, ne jie. Trečiosios atakos darbai, kaip šiuo metu įprasta daryti parsidavėliams japonams, buvo pavesti kompanijai „Spark Unlimited“ iš Kalifornijos. „Turning Point: Fall of Liberty“ ir „Legendary“ gimdytojams. Fanai šoke! Faktas, kuris buvo aiškus, vos paskelbus apie „LP3“, vienas – jokios Azijos žaidime! Nusivyliau ir aš. Lygiai taip pat, kaip nusivyliau juokingu pagrindinio herojaus Jim’o veidu… Bet apie viską nuo pradžių.

Užuomazgos ir parazitai
Pradėsiu nelinksma gaida. Vienas didžiausių žaidimo minusų yra tas, jog nuo pačios pirmos sekundės, vos paspaudus „Start game“ jis iškart išduoda tai, kuo visa tai, kas dar nė nespėjo prasidėti, baigsis. Matome sunkia ledo našta apkrautą senuką, kuris bergždžiai teisinasi kažkokiai moteriai. Jo paraudę paakiai ir vos kažką lemenantis liežuvis išduoda dramatišką šios scenos pabaigą. Mes matome ir jaučiame, kad buvo sunku ir akimirksniu, kaip reikiant morališkai apiforminti, esame įmetami į smailiaveidžio Džimo istorijos pradžią, kad visa tai patirtume savo kailiu.

Veiksmas vyksta gerokai prieš ankstesnių dalių įvykius, vis dar naiviai manant, kad esama pirmaisiais kolonistais E.D.N. III planetoje. Čia be Džimo pilna amerikietiškai nusišnekančių kvailių, kurie berods vis dar madingi „pop-corn“ kultūros atstovų žiūrimuose Holivudo filmuose. Pats žaidimas prasideda taip įdingai, kad darosi nebe smagu. Džimas nuolatos pokštauja su savo kolegomis, retkarčiais, pasikinkęs savo didingą robotą išeina į atviras planetos teritorijas, pašaudyti vabalų ir vėl sugrįžta. Kol operuojame plieninį karstą, kartas nuo karto šmėkšteli toli Žemėje paliktos žmonos veidas. Ji vis kartoja, kaip stipriai pasiilgo Džimo ir koks judviejų sūnelis panašus į tėvą. Kartkartėmis, kaip atsaką, išvystame video blog‘us nuo Džimo („Tomb Raider“ palikimas?). Juose perdėm dramatizuotas, trumpas monologas, po to dar vienas ir dar… Užkilpintas procesas klausantis neįtikinančių pokalbių ir vis ropojant šaudyt vabalų ne juokais išsitęsia, kol nesusipažįstama su visų rūšių akridais. Kitaip nei praeitose dalyse, jaučiamas skirtingų vabalų rūšių stygius. Pavienių mažųjų stygių galima išdidžiai pateisinti, tačiau žaidime buvo vos keletas bosų ir keli jų buvo visiškai identiški… Kam įdomu šaudyti į tokius pačius bosus kelis kartus? O kiek čia jų? Greitąja suskaičiuoju vos 4. Čia be kovų su robotais, kurios išvis yra atliktos tragiškai. Nesuprantantiems galiu pabrėžti dar kartą, kad vabalai pirmuose žaidimuose grojo kertinį vaidmenį, todėl sau leidau juos paminėti vienus pirmųjų. Ankščiau dėl jų buvo verta belstis į tolimas, apsnigtas teritorijas. Na, dėl jų ir dėl šiluminės energijos, kuri lyg gyvybės šaltinis, bėgantis iš vabališkų lavonų suteikdavo valdomam personažui daugiau sveikatos taškų. Lyginant pirmos ir trečios dalių bosų kovas juntamas epiškumo praradimas. Nors kovos ir yra įtemptos, truputį sudėtingos, bei vykstančios visiškoje akistatoje su dantytu, beigi plaukuotu parazitu, nuolat pasigendama bent trupinėlio sureikšminimo to padaro, kuris tuoj bus paverstas šaltu ledo gabalu.

Visos bosų kovos prasideda ir baigiasi be didesnių aplodismentų. Na ir kas, jei per raciją kolegos mums beria pagyros žodžius? Pats bosų reiškinys nors ir retas, tačiau dabar dar labiau nieko nereiškiantis. Aišku, aš nekalbu apie antrąjį „žaidimą“, kur mirus nuo sunkios boso galūnės, būdavo galima iškart prisikelt prie bet kokio aktyvuoto šiluminės energijos bokštelio ir tęsti kovą toliau… Kita vertus, kai kurie pavieniai mažesni vabalai savo funkciją atlieka puikiai. Čia ir skraidančios didelės vapsvos, kurios nuolat taikosi išspjauti savo elektros iškrovas į Džimą, ir tigrus primenantys padarai be galvų, su išsišakojusiom uodegom. Tiesa, geriausiai sukurti priešai vis dėlto tik kiek agresyvesnės ir tvirtesnės „Half-Life 2“ skruzdžių liūtų kopijos, bei krabus savo įkyrumu itin primenantys maži parazituojantys organizmai.

Verta paminėti, kad pati kovų atmosfera „LP3“ smarkiai pasikeitė nuo savo pirmtakų. Ankščiau tekdavo tiesiog bėgti iš šaudyti visus, kas dar juda. Visa tai įvilkus į arkadinį rūbą, gaudavosi smagūs, neįpareigojantys pasišaudymai. Trečioje dalyje viskas kiek rimčiau. Atsirado madinga funkcija, su valdomu personažu prisiklijuoti prie veik bet kokio išsikišimo. Tai kūrėjams leidžia į eterį pristatyti dar daugiau patrankų mėsos, o žaidėjams labiau susikoncentruoti, netgi kažkiek strateguoti ir, apskritai, veikti lėčiau. Nes dabar ir mirties būsena pasiekti galima kur kas greičiau… Deja, kalbant apie slėpimosi sistemą, madingai suskubėta, prisišliejimo ir persivertimo funkcijas pritaikant vienam klavišui. Kiekvienas žino, kokių nemalonumų tai gali sukelti… Be viso to, kalbant apie kovų atmosferą, turiu pasakyti, kad jos tapo ne vien lėtesnės ir labiau sutelktos, bet ir tamsesnės. Žaidime apstu tamsių teritorijų ir tai šen tai ten netikėtai iššokančių vabalų (skriptų dėka jie kiekvieną kartą tai daro lygiai taip pat ir ten pat!), kas sukuria šiokią tokią siaubo atmosferą. Kovų metu atsirado QTE (quick-time events) sekos, kurios yra pakankamai intensyvios, bei įdomios. Skirtingi priešai turi skirtingas QTE metu vykstančių kovų animacijas, kurios atrodo įtraukiančiai ir įspūdingai. Žaisdamas, ne vieną kartą pagalvojau, kad kūrėjai daug inspiracijos gavo iš „Dead Space“… Tiesa, ar tai tinka „Lost Planet“, atsakyti negaliu. Tiesiog keista, kai toks visiškai neįpareigojantis žaidimas, staiga pasikeičia savo rūbus ir stengiasi būti labai rimtas ir tamsus. Galiu tik pasakyti, kad pirmojo „LP“ atmosfera man paliko kur kas didesnį įspūdį.

Įtaisų, su kuriais reikia naikinti padarus nėra taip ir daug, tačiau jie pakankamai efektyvūs. Tarp jų pistoletas, automatas, šratinis ginklas, bei sprogstamuosius užtaisus šaudantis arbaletas. Neapsieita ir be granatų, kurios vis dar sprogsta gražiai ir galingai. Taip pat žaidime išliko ir lynas. Tiesa, dabar prisitraukti galima tik prie tam paruoštos vietos, kurią žymi žalia ikona. Naujus ginklus pirkti galima kolonistų bazėse, kurių yra tik dvi. Tobulintis ir rūšiuoti įnagius galimybė palikta tiek ten pat, tiek bet kuriuo metu, išvykus į monstrų medžioklę, tiesiai prie vienintelio vienišų kelionių draugo „mechos“.

Žaidimui bėgant, galimybių vis daugėja, robotas įgauna vis geresnių mechaninių patobulinimų. Dabar keliaujant sniego labirintais (beje, vaizdas sėdint prietaise, rodomas iš pirmojo asmens perspektyvos) ne tik, kaip kokiam „GTA“ klausysimės ramios muzikos (kurią galima nusistatyt, pagal pomėgius), bet ir turėsime įtaisytas dideles lempas, kurios ne tik, kad visada apšvies mums tamsų šalčio kelią, bet ir atims visą mistiką ir vienišumo jausmą.

Aplinkų grožis
Nežinau, ar tai tik mano tokia keista savybė visur matyti ir pliusus ir minusus, tačiau šį kartą turiu tvirtai pripažinti – atviros teritorijos, kuriose ganosi tuntai vabalų atrodo vienareikšmiškai fantastiškai. Ir nors čia vėlgi kyla asociacijų su kitu, jau minėtu žinomu žaidimu (Isaac‘ai?), visgi pamačius visus didingus rūko debesis, epinius uolų išsikišimus, kruviną lavos šokį, bei spalvingus dangaus peizažus abejingų likti neturėtų. Ir tolumoje skraido (ir tebeskraido) vienišos uolienų atplaišos… Fone skamba įtikinanti „dark ambient“ muzika (aišku, jei neklausote niekaip žaidimui „neprilimpančių“ įrašų iš savo „mechos“). Kaskart nešantis pro atviresnę teritoriją sustodavau ir apsidairydavau. Akylai įsižiūrėdavau į tolumoje vykstančius kūrėjų sukurtus kosmoso darinius ir tom akimirkom pasijusdavau vien tik gerai. Šilta ir gera atsisėdus prieš kompiuterį mėgautis tokiais vaizdais. O Džimui tai tiesiog vieta, kurioje jis dirba. Tokių skambių ovacijų ir epitetų uždaroms erdvėms neskirsiu – šabloniškos, pilkos, kosminių stočių stiliaus patalpos…

Beje, iš tiesų, visas žaidimas vyksta pakankamai nedidelėje teritorijoje, kuri susideda iš daug įvairių smuklių vietų, kurias kiekvieną žaidimas užkrauna. Buvau įsitikinęs, kad lygių krovimo langas kas keletą minučių jau atgyvena. Deja, klydau… Dar žaidime neįmanoma pasiklysti, mat prieš akis nuolat bujoja ikonėlė su rodykle, kuri rodo, kur reikia eiti. Aišku, išskyrus tuos momentus, kai nuo žaidimo vidurio gauname galimybę ieškoti visokių slaptų su pagrindine žaidimo linija nesusijusių vietų – uolų, slėnių, kurie visi yra nykūs ir daugiau ar mažiau primena jau minėtą „Tomb Raider“. Nepamiršiu pasakyti, kad net ir nedidelėje teritorijoje vykstantis žaidimas beveik visada nepasiūlo nieko naujo. Pastoviai reikia belstis pirmyn-atgal, kad kažką surast, su kažkuo pašnekėt ar kažką nušaut. Tokie sprendimai veda nebent prie monotonijos ir nuobodulio. Gerai, kad išties „LP3“ nėra ilgas žaidimas, todėl pati monotonijos kančia neturėtų labai stipriai ir ilgam įsirėžti.
Kalbant bendrai apie žaidimo grafika, galiu pasakyti, kad ji išties graži, nors ir nepadaro jokios revoliucijos. Tekstūros apšlifuotos, šviesos efektai gražūs, o žiema kaip visada atrodo nuostabiai. Vos keli veikėjai be Džimo pasižymi ypatingu detalumu, o dideli plaukuoti vabalai palieka teigiamą įspūdį.

Dvasinė mirtis
Siužetiškas žaidimas rutuliojasi apie 2 kolonistų stovyklas. Vienoje į E.D.N. III planetą seniai atvykę žmonės, seniai prisitaikė prie esamų atšiaurių sąlygų, pamėgo ir sudievino šį tolimą kampelį su visais jo esamais privalumais ir trūkumais. Kitoje stovykloje kolonistai, atvykę pasisemti šiluminės energijos resursų ir, be abejo, neišvengiamai sunaikinti kuo daugiau tos energijos turinčių padarų. Tarp jų ir Džimas. Nereikia nė sakyti, kad ankščiau ar vėliau, vystantis siužetui, prasidės konfliktas, kurio tarpininkais eilinį sykį turėsime tapti. Čia be globalių dramų, kartas nuo karto įvyksta ir asmeninės, kuomet Džimas gauna truputį per daug dėmesio iš moterų kompanionių (bent man taip pasirodė)… Verta paminėti, jog antroji žaidimo dalis su savo perdėtu, nerealistišku dramatiškumu, labai stengiasi pavirst į holivudinį epą. Neverta net, sakyti, kad kūrėjams nepavyko. Iš tiesų, labiausiai ir liūdina ne tai, kuo šis žaidimas nėra, bet tai, kuo jis norėjo būti ir kuo netapo. Perdėm rimtas, dramatiškas ir epiškas… Šie epitetai ir „LP“ serija yra kaip diena ir naktis… Kodėl kūrėjai negalėjo sugrįžti prie originaliojo žaidimo atmosferos ir tiesiog leisti neįpareigojančiai pašaudyti? Be jokių milžiniškų siekių ir rūgštaus dramatizmo. Dabar štai turime nemaloniai atsiduodančią B lygio holivudinę pievą. Amerikiečiai…

Tinklas ir reziumė
Tinklo režimai „LP3“ pakankamai standartiniai ir būdingi daugmaž visoms šaudyklėms. Čia pagrindinį prizą laimi išganinga reakcija. Tiesa, aš tinkle prasėdėjau pakankamai mažai. Ne vien dėl to, kad turiu prastą reakciją. Tiesiog, labai greitai įkyrėjo kažką į ausį vis kalbantys rusai… Trumpam apsidžiaugiau, kad ignoruoju, galima sakyti, visus žaidimus tinkle. Kas gali būti geriau už visiškai asmeninį nuotykį? Beje, jei jus tikrai domina „LP3“ žaidimas tinkle (kuo man neįmanoma patikėti…), atleiskite man už šitokį ne informatyvumą ir paieškokite reikiamos informacijos internete.

Na, o viską apibendrinus, pabaigai turiu pasakyti, kad „LP3“ visiškai neišpildė mano lūkesčių ir netapo tuo trokštamu pilkus rudens vakarus nuskaidrinančiu neįpareigojančiu pašaudymu į spalvotus vabalus. Žaidimas veltui stengiasi kurti iliuzijas apie rimtumą ir dramatizmą. Ankščiau ar vėliau, tokios iliuzijos būna sugriaunamos. Mažiausių teritorijų krovimai, perdėm akivaizdūs panašumai su kitais garsiais žaidimais, kvailas siužetas, vyraujanti monotonija, pasikartojantys bosai ir jokio aptarimo nenusipelnę veikėjai pjauna žaidimo balą, oi kaip pjauna… Kita vertus, įtemptos kovos ir epiški galiniai fonai (vien dėl jų verta pažaisti „LP3“) bendrą vaizdą kiek pataiso. Galutinis balas, nors ir nedidelis, manau, tinkamas ir tokiam žaidimui nuo jo gėda būti neturėtų. Tikrai gaila, kad „LP3“ yra daug daugiau minusių, nei pliusų. Belieka, padėkoti kūrėjams už šitokį nors ir trumpą nuotykį ir tikėtis, kad šis „Lost Planet“ bus paskutinis.