Kaip dabar prisimenu: po to, kai pirmą kartą dar mokykloje perskaičiau Džordžo Orvelo romaną „1984-ieji“, niekas nebebuvo taip pat. Tai buvo viena tų knygų, kurios ne tik suteikia atitinkamą literatūrinę vertę, bet ir gerokai praturtina bendrą suvokimą ir, dar geriau, parodo, kaip iš tikrųjų veikia tam tikri, šiuo atveju neakivaizdūs dalykai. Vėliau, kai šią knygą su pasimėgavimu darsyk perskaičiau jau studijuodamas universitete, negalėjau atsistebėti, kiek toleriagiškas buvo Džordžo Orverlo kūrinys ir kaip, konstruodamas visą nesuvokiamai gniuždančią romano fabulą, jis sugebėjo išlikti literatūriškas, savo tekstu įtraukiantis ir rašytojiškas (tokio žodžio, tikriausiai, nėra, bet apsimeskime, vardan šios apžvalgos, kad yra). Bet abiem atvejais skaitydamas šią knygą aš nė neįtariau, kad tokia istorija, toks distopinis ir gniuždantis pasaulis galėtų persikelti į kokią nors kitą mediją – ką jau kalbėti apie kompiuterinį žaidimą! – ir dar deramai perteiktų būtent tą nuotaiką. Panašu, kad gyvename neįtikėtinais laikais, nes kūrėjams „Warm Lamp Games“ būtent tai ir pavyko su žaidimu „Beholder“.
Vėlgi, prieš žaidžiant šį žaidimą (nors absoliučiai galima žaisti iškart) rekomenduočiau visiems neskaičiusiems pradėti nuo D. Orverlo romano „1984-ieji“, nes jis, galima sakyti, puikiai išpurena dirvą tam, kas laukia prieš įsijungiant „Beholder“. Tam, kad šio žaidimo esmė prasismelktų į žaidėją, reikia puikiai suvokti, kas pašiepiama, kas negerai su mūsų ir pasaulio valstybių politinėmis santvarkomis, kokie būna režimai, kas juose pražūtingiausia ir ką, kartais, gali vienas paprastas žmogus – t.y. nieko. Problematika, kurią ant savo kupros pas žaidėją į namus atsineša „Beholder“ – milžiniška ir pažaidus žaidimą staiga pradedi suvokti ne tik, kaip totalitarinis režimas atrodo žvelgiant iš šono, bet ir kaip viskas atrodo staiga atsidūrus vieno iš paprastų žmonių kailyje, kai tavo pasirinkimai staiga tampa labai riboti ir net bevaisiai, o egzistavimas – absurdiškas.
Taigi, žaidimas įstato žaidėją į valdžios patikėtinio Karlo batus, kuris, kartu su žmona ir dviem vaikais, apgyvendinamas naujai paskirtame pastate. Karlui tos pačios valdžios paskirta užduotis yra nuolat šnipinėti savo kaimynus ir užtikrinti, kad tarp jų nėra tautos priešų, kad niekas nenusižengia įstatymo raidei, o jei tik kas – iš karto raportuoti. Tiesa, žaidėjui yra paliekama laisvės, kaip elgtis, ar ką daryti, tačiau jei nepaklustama valdžios įsakymams, žaidimas baigtas. Kiekvienas namo gyventojas yra vis kitoks, todėl žaidžiant ir renkant apie kiekvieną jų informaciją, žaidėjas gali apjuodinti gyventojus, išteisinti, priduoti arba padėti jiems su asmeninėmis problemomis ar pan. Tiesa, nei vienas jų nekalbės, t.y. visi bus nebylūs, tačiau kiekvieno asmeninė istorija bei charakteristika išties stumia žaidimą į priekį ir žadina neblėstantį smalsumą: kas yra kas?
Žaismas „Beholder“ nuolat svyruoja tarp dviejų žanrų – sėlinimo ir strategijos. Žinoma, atitinkamų šių žanrų atmainų bei variacijų. Žaidimas labai mažai laiko žaidėją už rankos, daugiausiai – visos strategijos, visi nelengvi sprendimai (pvz., ar padėti šeimai pabėgti iš šalies, ar taupyti pinigus tam, kad sūnaus neišmestų iš universiteto) – žaidėjo rankose. Aišku, jei viskas vystytųsi strimgalviais, susigaudyti ir susivokti eilėje tokių, gana sudėtingų, sprendimų būtų sunku, tad žaidime viską stipriai gelbėja pauzė, kurią nuspaudus galima susirikiuoti mintis ir priimti sekantį sprendimą. Vėliau žaidimas sunkėja, nes valdžia žaidėjui pateikia atskirą sąrašą veiklų, kurias būtina padaryti iš jų pusės ir jos, žinoma, tampa prioritetinėmis, tad prioritetinių užduočių derinimas su kitomis, kurias jau, savo nuožiūra, atsirenka pats žaidėjas, tampa vienu kertinių žaidimo aspektų. Kita vertus, geras visiems nebūsi, tad tenka nuolat rinktis ir dvejoti. Tačiau visame tame vis tik yra išskirtinių, savaip žavių momentų, pvz. inkriminuojančių dokumentų ar medžiagos slėpimas tų gyventojų kambariuose, kuriuos norima išgrūsti arba šantažo laiškai kitiems, siekiant iš pasiturinčių gauti pinigų.
Kita vertus, žaidimo eigoje pradeda per daug aiškiai matytis jo siūlės – t.y. imi suvokti, kad žaismo interakcijų žaidėjui yra pakankamai ribotas skaičius, jos visos pradeda kartotis ir tai tikrai pasijaučia. Kitas aspektas – žaidimas sustyguotas taip, kad daugiau skatintų paklusimą valdžiai nei žaidėjo saviveikla, pavyzdžiui, visišką atsidavimą gyventojams ir t.t. O tai pasireiškia labai paprastu būdu – jei vykdai valdžios įsakymus, užduotis, tai tuomet, paprasčiausiai, gauni daugiau pinigų, o be pinigų žaidime gali pasidaryti itin sunku. Jei, vis tik, valdžios užduotys niekaip nevilioja, reikalingų pinigų galima prasimanyti ir kitais išradingais būdais, tačiau jie kartais užima per daug laiko, o finansiniai žaidimo reikalavimai būtiniausiems pirkiniams kartais tokie absurdiški, kad nusvyra rankos.
Taip pat, turintys konsolinę „Beholder“ versiją, kurioje įtrauktas ir vėliau išleistas papildomas atsisiunčiamas turinys, gali, žaidimui pasibaigus, išbandyti ir papildomą 3-4 valandų mini-siužetinę kampaniją su nauju protagonistu, tačiau toje pat aplinkoje. Šis papildymas yra įdomus savo keliomis misijomis bei naujomis veikėjo galimybėmis – pavyzdžiui, surinkinėti nuo gyventojų DNR mėginius – tačiau be to daugiau nieko naujo, išskirtinio ar šviežio šis papildymas nepasiūlo. Tad idealiausiai jis tiks tiems, kurie išties mėgavosi žaidimu ir, jį pabaigę ar po neilgos pertraukos, norėtų dar.
Apibendrinant, „Beholder: Complete Edition“ yra totalitarinę estetiką vizualiai puikiai perteikiantis žaidimas, kuris teisingai pataiko daugelį natų, tikrai pažįstamų visiems Džordžo Orverlo ar panašios tematikos knygų bei filmų gerbėjams. Taip pat „Beholder“ yra neblogas galvolaužis, tad norintys parymoti prie arbatos ar kavos puodelių prie sudėtingų dilemų, į kurias įtraukti spalvingi, skirtingi veikėjai, turi neblogą kandidatą tokiems vakarams. Tiesa, vis tik, jau pabaigus žaidimą, tampą akivaizdu, kad nors žaidimas ir siūlo tariamą laisvę viską nuspręsti pačiam žaidėjui, tiesa ta, kad daugiau linkstama į tą pusę, kad reikia paklusti valdžiai, o jei to nedarysi, tavęs laukia nepatogumai (ka dir tokie, jod tiesiog smarkiai trūks pinigų), tad žaidimas šiuo požiūriu nėra lankstus, o krypsta į linijiškumą. Nepaisant to, „Beholder“ gali būti idealia distrakcija tarp didelių, daugybę valandų suryjančių žaidimų.
