Kai tik įsijungi televizorių supranti, kad gyvename labai blogame pasaulyje, kur daug neteisybės (pvz., visokios kavinės Vilniaus senamiestyje tik gadina bendrą vaizdą SODRA pareigūnams ir šie nieko padaryti greitai negali), daug smurto (pvz., kažkoks vaikas persišovė sau koją, nes jo tėvai, kažkodėl savo jaunosios atžalos nemokė į ką reikėtų šaudyti), vagysčių (pvz., kažkas pavogė tokį prastą automobilį, kad susivokus ką pavogė, nieko jam nebeliko kaip tik iššokti). O kur dar visokie migrantai iš Afrikos, kuriuos Vokietija nori kažkodėl deportuoti į Lietuvą? Lyg jų čia dar tetruktų! Ir taip darbo visiems neužtenka! Kaimynas Staskus jau 8 metai neranda darbo. Sako, kad Lietuvos darbo birža tokiam kaip jis nelabai ką gali pasiūlyti, todėl nieko kito jam nebelieka kaip dienų dienas gerti, kad tik to skausmo buvimo bedarbiu, nereikalingu Lietuvai, bent kuriam laikui neliktų. Toks jausmas, kad tik ten kažkur pamigravus į užsienį, gyvenimas keliais šimtais procentų iš karto pagerėja. Ech būčiau aš vis dar toks jaunas (neperlipęs 25 metų), galėčiau varyti ir aš kur nors. Gal ten viskas tikrai geriau… kaip rodo… o dabar… na, bent savo rašiniais galiu pakovoti, bent prieš kai kurias pasaulio blogybes! Galbūt taip bent ta Lietuva taps panašesnę į tą, už kurią mes kovojom!..

Šį kartą noriu su jumis pasidalinti manosiomis mintimis apie šiandienai vieną labai aktualią mums visiems blogybę, bandančią užkariauti jaunų žmonių galvas – „100% Orange Juice“!

Prisipažinsiu, šis žaidimas greičiausiai būtų mano ir pražiūrėtas (kas šiais laikais žiūri į viską, ką vaikai žaidžia?!), jei ne kažkodėl pasirodžiusi rekomendacija „Steam“ parduotuvėje su nubraukta kaina. Žvilgtelėjau į ten, o ten daugybė teigiamų komentarų! Galvoju apsišviesiu, kame čia naujos bangos kyla ir nusipirkau…

Žinot aš nieko neturiu prieš japonus bei japones, kol šie gyvena savo įprastoje aplinkoje ir nekiša savo nosies į internetą! Supraskite mane teisingai! Nesu aš koks ksenofobas, bet kai iš garsiakalbių išgirstu kažkokį neaišku cypimą, tikrai to nelabai galiu pakęsti. Labai primena man jis tą cypimą, sklindantį iš rūsio, kai kokie nors žiurkių spąstai nesuveikia iš pirmo karto. Tuomet man reikia ten eiti ir ką randu pribaigt. Ne visada man pavyksta padaryti tai iš pirmo karto, ypač jei koks didesnis patsukas, tuomet dar tenka pasiklausyti jo nervinančio cypimo kol dauažau jo galvą plaktuku.

Gaila čia, „100% Orange Juice“, pribaigti nelabai yra ką, nes tas balsas virtualus ir pasigirsta kiekvieną kartą tik paleidus žaidimą. Dar to balselio yra pilna ir pačiuose žaidimo lygiuose. Ten tai išvis cypiama pastoviai!!! Laimei visa tai galima išjungti nustatymuose, bet jie, nelaimei, kažkodėl pasiekiami tik sugrįžus į pagrindinį meniu. Ten pat galima bandyti pasirinkti ir vieną iš keturių skirtingų balsų, bet visi jie vienaip ar kitaip cypiančių mergų, todėl kito pasirinkimo, kaip mano minėtas balsų pritildymas, nelabai yra.

Turiu prisipažinti, jog žaidimo metu bandžiau suprasti, ką ten balsas šūkauja. Ne iš karto pavyko, bet… atrodo, dažniausiai kažką angliško kaip „Player 1“, „Player 2“… Žodžiu, cypimas dėl cypimo! Ir ne kitaip!!!

Žinot aš nieko neturiu prieš japoniškus piešinius (berods vadinamus manga ar anime), bet kodėl jų turėtų būti kompiuteriniuose žaidimuose? Supraskite mane teisingai! Nesu koks šios meno šakos nekentėjas. Kol tokį piešimo stilių naudoja patys japonai savo knygutėse, serialuose, kurių ir taip niekas nežiūri, aš tikrai nesu prieš. Tegu daro jie, kas jiems patinka! Bet ar gerai kišti ją į tokią mediją, kuri turi pagal nutylėjimą būti progreso varikliu? Kokia nauda iš naujausios vaizdo plokštės, jei vis vien visi veikėjų modeliai žaidime yra tik 2D, nėra jokios fotorealistinės grafikos, tinkančioms akims kaip kokie saldainiukai, ar bent kokių įspūdingų specialių efektų? Juk su tokio stiliaus grafika kaip siūlo „100% Orange Juice“ niekaip iš šūdo neišspausi aukso! Nesuprantu, kas čia per fetišas iš žaidimo kūrėjų, net nebandyti kažko tokio padaryti. Lyg tai būtų labai jau sunku!

Ką jau bekalbėti apie misijų filmukus (jei galima juos tokiais vadinti), kurių negalima taip paprastai imti ir praleisti, jei žaidi istorijos režime. Kas dar blogiau, reikia ten pastoviai spaudyti klaviatūrą, kad šie pasakojimai išvis judėtų. Ir taip kiekvieną kartą, net ir tas pačias misijas kartojant! Tikra kankynė japoniško stiliaus blevyzgomis!!!

Žinot aš nieko prieš neturiu prieš stalo žaidimus, bet ar gerai juos kištis į kompiuterių ekranus? Ar neužtenka apsiriboti fizinėmis šių žaidimų versijomis? Supraskite mane teisingai! Tikrai aš nesu prieš įvairių dalykų skaitmeninimą, bet manau, kad stalo žaidimus skaitmeninti yra gana bloga mintis, nes tokiu būdu gali būti prarandamas ryšys su gyvais žmonėmis bei bendravimas būna jau nebe tas. Štai pavyzdžiui, kompiuterinį žaidimą gali žaisti tik vienas žmogus, kai gyvą versiją būtiną žaisti bent keturiese. Kompiuterinėje versijoje laisvos žaidėjų vietos bus užpildytos kompiuteriniais oponentais (beje, visai neblogai mąstančiais). Taip, kompiuterinę versiją galima žaisti ir internetu su kitais žmonėmis, bet čia atsiranda bent kelios problemos. Pirmiausia, atvirų žaidimo kambarių rasti, kur būtų kitų žaidėjų praktiškai neįmanoma. Antra, jei norisi žaisti su draugais, turėsi kažkaip juos įkalbėti, kad nusipirktų ir sau, o tai padaryti bus labai labai sunku, dėl anksčiau minėtos mano problemos – prastos žaidimo grafikos. Trečia ir turbūt pati esminė kylanti problema ta, kad norint suorganizuoti gyvą pasižaidimą, reiktų tempti savo 5 kg sveriančią dėžę bei dar panašiai sveriantį savo vaizduoklį į sutartą vietą. O tokie tampymai tai užknisa! Ir kas blogiausia nelabai, ką čia gero sugalvosi! Nes jei nori praleisti laiką su tikrais žmonėmis būtinas tikras bendravimas. O ir šiaip visokie tie Skype skirti tik tiems, kurie nori būti sekami amerikietiškos NSA (taip tos pačios, kurios blogumus atskleidė Edvardas Snovdenas!). Tekstiniai susirašinėjimai skirti nebent tiems, kurie bijo bendrauti gyvai (iš esmės dauguma šiuolaikinių vaikų turi šią problemą!).

Pati žaidimo mechanika grįsta atsitiktinumu, kovomis, taškų rinkimu bei tikslų siekimu. Kiekvienas iš keturių žaidėjų turi sukti ratus mėtydamas kauliukus taip, kad jis pirmasis surinktų 5 žvaigždes. Kiekviena žvaigždė gaunama už įvykdytą tikslą. Pirmas tikslas, pradėjus žaidimą, visada yra tas pats – surinkti 10 taškų. Vėliau galima rinktis, ar rinkti daugiau taškų ar nugalėti atitinkamą skaičių priešų. Tikslų atlikimas įskaitomas tik tuomet kai užlipama ant kurio nors veikėjo startinės pozicijos. Einant pro savą startinę poziciją, nesvarbu kiek buvo taškų išmesta, galima nuspręsti sustoti anksčiau. Tiesa, jei siekiamas tikslas nebūna pasiektas ir sustojama ant tokio tipo kortelės, gaunama šiek tiek baudos. Taškai gaunami arba užėjus ant specialių kortelių arba po kiekvieno ėjimo rato. Taip pat jų galima gauti nugalint priešus, tačiau jei tos kovos pralaimimos, prarandama taip pat ir pusė surinktų turimų taškų. Tuomet kitame ėjime reikia išmesti didesnį arba lygų skaičių su galimu turėti maksimaliu gyvybių skaičiumi. Jei pavyksta, prisikeliama, bet jei ne – tuomet reikia laukti kito ėjimo kol vėl bus galima rident kauliuką prisikėlimui. Tiesa, tada prisikėlimo skaičius bus jau vienu vienetu mažesnis. Jei visgi nepavyksta vis išmesti tinkamo kauliuko, tai kartojama iki tol kol išmetimo skaičius sumažėja iki vieneto. Tuomet jau prisikeliama automatiškai.

Kad tuos taškus būtų lengviau rinkti, galima naudotis įvairiomis kortelėmis. Pirma duodama visiems jau žaidimo pradžioje, o kitas galima gauti atsitiktine tvarka užlipus ant specialių langelių. Jei pavyksta surinkti daugiau kaip 3 korteles, vienos iš turimų iš karto tenka atsisakyti.

Kortelės priklausomai nuo tipo, gali būti panaudotos, arba kaip spąstai (pvz., galima padėti kortelė ir laukti kol kas ant jos užliptų, kad tas veikėjas iškart ten numirtų), arba gaunant kažką (pvz., prisidedant gyvybių), arba globaliai (pvz., perdėliojant visas spąstų korteles žemėlapyje), arba kovų metų (pvz., gaunant kažkiek atakos prieš taškų prie kauliuko išridentų skaičių bei kažkiek prie gynybos).

Kovos, beje, vyksta taip pat kauliukų ridenimo principu. Kiekvienas kovojantis gali ridenti kauliukus po vieną kartą gynybai bei vieną kartą puolimui. Ar puolimas ar gynyba, priklauso nuo to, kas iššaukė, kurį veikėją į kovą. Pirmiausia yra puolama, paskui ginamasi. Jei puolėjas išridena didesnį skaičių už gynėjo, gynėjas netenka pusę išmestų taškų skirtumo nuo savo gyvybės taškų. Jei gynėjas nusprendžia ne gintis, bet bandyti dingti, naudojama ta pati formulė, bet dingimo taškai naudojami skaičiuojant kovos rezultatus. Jei buvo aktyvuota kovos iki mirties korta, visas šis procesas tęsis kol kažkas pralaimės.

Aš nieko prieš neturiu prieš virtualias parduotuves, bet daryti taip, kad žaidėjas turėtų priežasčių juose lankyti, manau, kad tikrai yra blogai. Supraskite mane teisingai! Nesu aš nusistatęs prieš virtualias parduotuves, bet jos turi veikti tinkamai! Dabar, kas blogiausia, čia galima leisti savo uždirbtus virtualius taškus, naujoms kortelėms, kurias galima panaudoti žaidimo metu, ar veikėjams, kurie turi skirtingas atakos, gynybos bei pabėgimo reikšmes. Nebūtų tai blogai, jei ši galimybė nebūtų labai jau rekomenduotina, nes tolimesnių žaidimo lygių tiesiog be pirkinių bus praktiškai neįmanoma pereiti! Nesuprantu, kodėl buvo pasirinktas toks kelias! Juk galėjo padaryti taip, kad perki ten už tikrus eurus. Išleidi kokius 300 (kaip kokiame „MU Online“) ir esi laimingas! 1,2,3… ir jau pereitas visas žaidimas!!! O dabar vis reikia knistis peržaidžiant tuos pačius lygius po bent kelis kartus, kad pavyktų užsidirbti bent kažkiek tos reikalingos valiutos!

Manot aš apie visą tai perdedu? Tikrai ne! Jūs nepastebėsite kaip ir Jūsų vaikai pradės žaisti šią nesąmonę, žinomą „100% Orange Juice“ vardu, ir pradės japonėti!!! Su tokiais žaidimais greitai nebeliks Lietuvos! Tikrai ne už tai mes kovojome!!!

Žinot, visgi, blogiausia turbūt šiame reikale yra tai, kad „100% Orange Juice“ nėra jokios sultys ir šiaip šis pavadinimas visiškai ne prie ko. Nieko jis neturi bendro su šios medijos turiniu!!!