Kai žaidimų (taip pat filmų, knygų ar ko tik nori) serija pasidaro ilga, joje neišvengiamai atsiranda duobių. T.y. tokių dalių, kurios priverčia nusispjauti, o tada tokių serijų kūrėjai deda visas įmanomas pastangas, kad naujomis dalimis atitaisytų serijos vardą. Tai būtent tokia dalimi ir tapo jau devintasis populiarios „Assassin`s Creed“ serijos žaidimas „Syndicate“. Kuriant šį žaidimą, akivaizdu, buvo priimti beveik visi teisingi sprendimai ir todėl naujausia serijos dalis savo gerumu prilygsta labiausiai žaidėjų pamėgtiems „Assassin`s Creed II“ bei „Assassin`s Creed IV: Black Flag“. Žinoma, „Syndicate“ pastarųjų žaidimų jokiu būdu nepranoksta, tačiau jiems prilygti šiandien šiai serijai reiškia tikrai daug.
Kad ši dalis vyks Londone – jau iš anksto padiktuotas logiškas žingsnis po „Unity“, tačiau ne mažiau svarbu forma, į kuria tai bus įvilkta. „Syndicate“ pristato sesę ir brolį dvynius: Evi ir Džeikobas Frajai (atleiskite už vertimą ir pasistenkite nesigilinti). Tai pirmą kartą šioje serijoje leidžiami valdyti du veikėjai, kurių vienas – puiki, tiesiog puiki ir žavinga veikėja moteris. „UbiSoft“ tai – pagirtinas žingsnis ir, matyt, korta, kurią jie laikė lemiamai akimirkai. Be visų kitų žaidimo pliusų, Evi ir Džeikobas (Evi, aišku, daugiau) yra bene stipriausia „Syndicate“ pusė, dėl kurios nesinori žaidimo padėti į šalį.
Kūrėjų sumanymas, kad jaunesnis brolis Džeikobas – brutali jėga, o vyresnė Evi – tradicija tapusios serijos paslaptys bei intriga – veikia nepriekaištingai. Žinoma, žaismo prasme skirtumai tarp šių veikėjų kartais pasimeta (Evi kovos klubuose atrodo tikrai geriau už brolį), bet siužetiškai abu personažai yra visiškai savo vietose ir atrodo puikiai. Priekaištų Evi surasti sunku, o valdyti ją ir sekti jos siužetinę liniją – visiškas malonumas, ypač kuomet ji mina „Black Flag“ protagonisto pėdomis ar bando įminti „Da Vinčio kodą“ pranokstančias mįsles. Tuo metu Džeikobas – naivesnis, kvailesnis, bet iš savo klaidų sparčiai besimokantis ir tikroviškai išvadas darantis personažas, kuris „Syndicate“ siužeto fone įtikinamai pasikeičia. Taigi, šių personažų pora nesunkiai nustumia į šalį Arno, Altairą ar Konorą, na o su fanų numylėtiniu Ecio ar Edvardu stoja į vieną eilę.
„Syndicate“ siužetas taip pat nustebina – visos misijos yra gana greitos, tarpusavyje nepanašios ir pasiūlo maloniai sudėtingą, bet įkandamą užduočių bei iššūkių kokteilį. Siužetas nuolat žaidėją laiko ant trumpo pavadėlio ir neleidžia nė karto nusižiovauti ar pagalvoti „blynas, lėkšta“ – viskas tikrai pavyzdingai sustyguota. Aš jau nekalbu apie absoliučiai išraunantį ilgą, solidų žaidimo epizodą Pirmojo pasaulinio karo metais, kurį pranašauju dar nuo „Assassin`s Creed II“ laikų. Taip pat pagirtina, kad nors „Syndicate“ nesibodi visą žaidimo siužetą paguldyti ant eilinio blogiuko (ir dar su dideliais storais ūsais!) pečių, pats blogietis žaidime išties tinkamai išpildytas ir vienoje scenoje net uždainuoja, akomponuodamas pats sau fortepijonu. Tokios scenos yra neįprastos kompiuteriniams žaidimams ir nuoširdi padėka kūrėjams už tai, kad jie perkelia tikroviškesnius blogiukus į savo žaidimus. Jie kur kas artimesni kultiniame Kventino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“ Cristoph Waltz įkūnytam personažui (nors ir pats meistras su savo blogiuku slystelėjo naujajame filme apie agentą 007). Taigi, apibendrinant, „Syndicate“ siužetas, kaip ir žaidimo misijos, yra greito bei smagaus vartojimo, tačiau ne tuščios, gana įdomios bei jokiu būdu nekartotinės. Kita vertus, nuvilia žaidimo pabaigai, o jei tiksliau – paskutinė kova su bosu, tačiau vien dėl to niekaip neišeina užmerkti akių į neeilinį siužetą bei puikią jo papasakojimo manierą.
Pats miestas „Syndicate“ yra kompaktiškas, patogus tiek judėjimo, tiek ir daiktų rinkimo prasme. Ar tai – Viktorijos laikų Londonas? Tikrai taip. Nuo daugybės suodinų kaminų iki rūko, užgulančio purvinas pramoninės revoliucijos ištepliotas gatves – tai miestas, į kurį norisi patekti bei apžiūrėti savo akimis. Taip pat žaidimo įvykiai vyksta rudenį, o tai leis pamatyti ir puikią Londone bei plačios rudens spalvų paletės dermę. Šiame mieste nėra arklių, bet yra karietos su arkliais, kuriomis galima netgi draguoti plačiomis Londono gatvėmis… Ar tai tikroviška? Ne. Ar tai griauna žaidimo atmosferą? Irgi ne, nes po „Assassin`s Creed: Revelations“ dviejų veikėjų muštynių ore, krentant iš bala žino kokio aukščio, karietų dragas paprasčiausiai nebestebina. Tiesa, be karietų žaidėjo inventorių papildė specialus įtaisas, leidžiantis iššauti virvę ir taip persikelti į norimą vietą. Šiuo moderniu ir labai patogiu būdu manevravimas po miestą tampa greitesnis bei kiek įdomesnis nei įprasta. Matyt, šis prietaisas (ar kokia nors jo alternatyva) taps nauja sudedamąja AC serijos dalimi.
Kaip jau tapo įprasta, netrūksta šiame AC serijos žaidime ir papildomos arba šalutinės veiklos. Visas miestas padalintas į teritorijas, kuriose žaidėjas turi vykdyti mažesnes užduotis tam, kad vėliau galėtų konkrečią teritoriją atsikovoti iš oponuojančios gaujos. Kiekviena tokia kova dėl teritorijos yra gaujų karai su masinėmis peštynėmis, apsišaudymais ir vienu nauju lyderiu, kuris išlieka nusėdus kovos sukeltoms dulkėms. Visa tai – labiau Džeikobo linija, tačiau Evi šiame kontekste žiūrisi taip pat neprilygstamai kaip ir jos brolis (mano kukliu supratimu, gal net ir geriau). Bet kokiu atveju, tam, kad galėtų įsivelti į gaujų karą dėl konkrečios teritorijos, žaidėjas turės nugalabyti tam tikrus taikinius, išlaisvinti gamyklose vergaujančius vaikus, pravalyti priešų užgultą pastatą ir t.t. Kai visa tai darai vėl ir vėl visame mieste – pabosta, tačiau šios mažosios užduotys sukurtos taip, kad nė viena nebūtų visiškai identiška buvusiai prieš tai, todėl žaidime net ir šios mažesnės užduotys sugeba išlaikyti žaidėjo dėmesį.
Be dalyvavimo gaujų karuose ar siužetinių bei mažesniųjų misijų vykdymo, žaidėjui siūloma palenktyniauti karietomis, išbandyti kumščių jėgas kovos klubuose ar, galiausiai, susipažinti su istoriniais veikėjais Čarzlu Darvinu, Čarzlu Dikensu (bei kitais) ir vykdyti asmenines jų užduotis. Iš viso to labiausiai įstringa kovos klubai (galbūt todėl, kad ši veikla vienintelė bent kiek unikali), kurių metu raundas po raundo reikės patiesti grupes priešininkų. Apipavidalinti šie klubai visai neblogai, todėl ir pritraukia daugiausiai dėmesio. Teoriškai jie, žinant, kad brutali jėga šiame žaidime – Džeikobas, būtent jam ir subalansuoti, bet Evi ringe, be viršutinių damai pritinkančių rūbų atrodo taip, kad rinktis ją norisi vien dėl matomo vaizdo. Kita vertus, abiejų veikėjų sugebėjimų sąrašai skiriasi vos trim-keturiais sugebėjimais, būdingais tik vienam arba tik kitam. Mano galva – to per mažai norint akcentuoti šių veikėjų išskirtinumą. Ypač, kai abu galima rinktis bet kuriuo metu. Nes dabar visi, įtariu, rinksis vien Evi.
Grafiškai žaidimas vietomis atrodo gana blankiai ir jo nepavadinsi labai jau patraukliu, bet atmosfera, kruopščiai kuriama vaizdais ir muzika, puiki, pagavi bei tikrai veikia. Nors „Unity“ ir buvo dailesnis, „Syndicate“ labiau nukelia žaidėją į tą laikmetį, apie kurį sekama pasaka. Be to, šį kartą ypač daug dėmesio į save pritraukia žaidimo garsinis apipavidalinimas bei muzika – tai kažkas, ką reikia išgirsti. Tai, kaip priklausomai nuo nakties, dienos ar įvykių fono kinta muzika – įspūdinga. Ji šiame žaidime – puikus palydovas. Pagyrų pažerti galima ir veikėjų įgarsinimui. Visi, pradedant Evi bei Džeikobu ir baigiant Č. Darvinu – įtikina bei maloniai klausosi žaidimo istorijos fone. Pagrindinis blogiukas Kraufordas taip pat maloniai išsiskiria savo įgarsinimu, tačiau tai – gana akivaizdu.
Vienintelis dalykas, kuris užtikrintai žaidimą tempia žemyn – paliktos klaidos bei žymūs sutrikimai. Su tokiais dalykais, kad valdomas veikėjas kartais neklauso duotų komandų, susimėto ir sugadina planuotą manevrą ar pabėgimą, dar galiu susigyventi, tačiau… Sykį vykdydamas misiją nuosekliai vykdžiau žingsnius, kad gaučiau priėjimą prie vieno veikėjo, o žaidimas staiga ėmė ir įjungė misijos pabaigos sceną, po kurios beliko viso labo pabėgti iš raudonosios zonos. Na, tokie dalykai tikrai mažina žaidėjo įsitraukimą į veiksmą bei sukelia minčių, kad žaidimas išėjo „neiškepęs“. O šias mintis tik pagrindžia vis pasikartojantys dalykai, tarkime, žmogus, kurį reikia pagrobti ir nuvežti į tašką X staiga ima ir sustoja, o žaidėjui nebeleidžiama jo nei vesti, nei prikulti. Tenka užmerkus į tokias bei panašias situacijas akis pradėti viską nuo laikino išsisaugojimo taško ar, tpfu, pradžių…
Taigi, kas, apibendrinant, yra „Assassin`s Creed Syndicate“? Tai, be abejonės, yra geriausias naujos kartos šios serijos žaidimas, kurį privalu sužaisti visiems serijos fanams. Ar žaidimas – revoliucinis? Deja, ne, tačiau pakankamai kruopštus tiek miestui, tiek atmosferai ir veikėjams, kad prie jo galėtum užsibūti ilgai ir nenusivilti. Ar šios serijos kūrėjai pasiruošę kitam dideliam šuoliui, kuris neišvengiamai laukia „Assassin`s Creed“? Laikas parodys, bet „Syndicate“ įrodo, kad iš jau gana nustekentos formulės vis dar galima nulipdyti kažką gražaus ir patvaraus. Tik tiek, kad antras toks „Syndicate“ tikrai nebepatenkins visko mačiusių fanų ir jei šis žaidimas – tai reveransas po „Unity“, dabar jau atėjo metas lemiamam „UbiSoft“ piruetui.
