Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/04. Teksto autorius: JcDent
Dawn of War buvo vienas tų žaidimų, kurie tiesiog liepsnojo šaunumu. Jo labai laukiau, nes tada buvau vargiai tesusipažinęs su Warhammer 40.000, bet jau jaučiau jo šaunumą, kuris yra beveik apčiuopiamas. O pats žaidimas… Dar niekad nebuvau matęs tokio vizualiai gražaus, tokio detalaus. Tuo metu filmukuose RTS veikėjus rodydavo iš paukščio skrydžio. O šiame žaidime jie buvo pakankamai detalūs, kad būtų galima stebėti jų veidus, kaip kokiam FPS. Ir ne vien grafika buvo nuostabi, pati žaidimo mechanika pakerėjo: būriais ruošti karius buvo novatoriška idėja, kaip ir jų patobulinimas bei individualizacija, taip pat lėkimas priedangos link ir susišaudymai, peraugantys į muštynes. O mūšiai kardais, kumščiais ir įvairiais padargais dar niekad nebuvo tokie sklandūs, detalūs ir kruvini. Galiausiai, pagrindinę žaidimo vėliavą nešė Space Marines (kosmodesantininkai), o už juos ką kietesnio vargiai besurasi visame pasaulyje.
Koks šios įžangos tikslas? Parodyti, koks neįtikėtinai šaunus ir gilų įspūdį palikęs buvo pirmasis žaidimas. Jis taip pat gerokai pakėlė kartelę antrajam. Vėliau ją nuleido paskutinis papildymas Soul Storm, bet Iron Lore subankrutavo, tai gėda kaip ir nuplauta. Tačiau Dawn of War 2 buvo laukiamas. Skaitomas kiekvienas straipsnis, žiūrimas kiekvienas filmukas ir paveiksliukas, tyranidų gerbėjai vadinami idiotais ir panašiai. Viską apsunkino dar ir tai, kad Relic, Dawn of War kūrėja, išleido stebėtinai nuostabų Company of Heroes, kuris prie jau matytų Dawn of War gėrybių pridėjo įvairių smagių priedų. Vadinasi, DoW2 turėjo būti DoW ir CoH, įspūdingiausių pastarojo meto RTS, vaikas. Turėjo gimti mesijas.
Deja, tėveliai užsiėmė tantra ar gimdė vandeny, nes išėjo kažkas nelabai tikėtino.
Pradėsiu nuo siužeto. Relic mylimas Blood Ravens kosmodesantininkų skyrius turi keletą naujokų pasauliams grobti kažkur galaktikos pakraštyje. Kadangi pagal Codex Astartes (senas kosmodesantininkų taisyklių rinkinys) vienas skyrius tegali turėti 1000 karių, dauguma Blood Ravens kariavo kažkur kitur, o pasauliuose liko tik simbolinė įgula ir naujokai. Ir staiga vietiniai orkai pakelia galvas ir pradeda puolimą, kurį atremti teks Davian Thule, Kronus kampanijos herojui (pagrindinis Blood Ravens veikėjas Dark Crusade papildyme), naujokams ir keletui kosmodensantininkų, kuriuos atsiskraidino jaunas naujas pajėgų vadas (Force Commander).
Štai čia reikia įtarti, kad kažkas ne taip. Galėčiau pradėt protestuot, kad tiek Thule, tiek Commander primena šaunius dvidešimtmečius plaukų žele suformuotomis ševeliūromis. O pats Force Commander pažymimas kaip jauniausias kada nors ėjęs tokias pareigas asmuo. Velniop tą jaunystės kultą, aš noriu valdyti seną, daugelio kovų užgrūdintą veteraną. O šis net vardo neturi — teks jį pavadinti pačiam. Todėl žaidžiant ateivius ir eretikus taškys baisusis Legolasas, Tučkus, „Seksiukas69“ ar pan. Vis dar nematai, kokia bėda? Veikėjo pavadinimas yra RPG bruožas. Ir tuo viskas nesibaigia.
Seniau seržantai buvo prijungiami prie būrių, kad šie būtų stipresni. Dabar seržantas iš esmės ir yra būrys. Be to, jie yra pagrindiniai siužeto veikėjai. Žinoma, iškart paklausi, kodėl negerai turėti keletą veikėjų? Nes jie baisiai šabloniniai, veidai šlykščiai animuoti, o jų kalbų klausytis didžiausia kančia. Čia sužiba Force Commander, kuris taip ir neprataria žodžio per visą žaidimą. Taip pat Cyrusas, kurio neėmiau į misijas iš dalies dėl to, kad nebegalėjau pakęsti jo tono. Be Cyruso, vedančio skautų būrį, yra Avitusas, Devastator (niokotojų) seržantas, Thaddeusas, priklausantis Assault (šturmo) Marines būriui ir Tarkusas, atsakingas už Tactical Marines. Yra dar vienas, bet su juo susijęs siužeto vingis, todėl paliksiu patiems surasti. Atrodytų visai nebloga publika, ar ne?
Ne! Nes šie individai sudaro 6 kovinius dalinius. Būrius, jei taip labiau patinka. Vykstant vykdyti misijos galima pasiimti tik 4 jų. Galiausiai išeina taip, kad į kovą gali vestis daugiausia 11 kosmodesantininkų. DoW žaidėjai prisimins, jog seniau vieną būrį sudarydavo maždaug 9 kariai, bet čia nusispjauta į tai smarkiau, negu į stalo žaidimo taisykles nusispjovė DoW. Tik vieno Tarkuso būryje yra 4 nariai. Visuose kituose — po 2. Ilgai skaičiavę prieiname išvadą, kad kampanijos metu po atšiaurius mūšio laukus svetimuose pasauliuose vaikysi pribloškiantį kosmodesantininkų kiekį — 11. Šioks toks pokytis nuo beveik 100 kariūnų ir vieno kito supertanko pirmojoje dalyje. Ir kaip jiems pavyko padaryti taip, kad vos paėmę žaidimą į rankas jo nenumestume į šoną?
Naudojantis minėtaisiais RPG elementais. Būriai, kaip jau sakiau, yra vedami seržantų. Kaip Force Commander ir šeštasis veikėjas, jie yra tam tikro „kalibro“ herojai. Tai reiškia, kad vykdant misijas ir žudant eretiškuosius priešus bus kaupiami patirties taškai. Tokiu būdu veikėjai tobulės. Nesvarbu, ar turi kelių šimtų metų patirties, vis tiek visi pradės nuo pačio pirmojo lygio. Lygis suteikia galimybę panaudoti du įgūdžių taškus vienai iš keturių savybių patobulinti: gyvybei, šaudymui, artimai kovai ir valiai (iš esmės mana). Be to, dar kartais galima „atrakinti“ ir papildomų savybių, pavyzdžiui: galima dėvėti Terminator šarvus, susigrąžinti šiek tiek sveikatos su kiekvienu smūgiu ir t. t. Aišku, visų savybių gauti nepavyks, be to, vienintelis Force Commander suteikia šiokį tokį pasirinkimą tarp artimos kovos ir šaudymo. Thaddeusas kapoja priešus grandininiu kardu, Avitusas turi visus sunaikinti iš toli, o Tarkusas šiaip apšaudo, Cyruso „arkliukas“ yra jo gebėjimai ir įranga. Aišku, Tarkusą galima išmokyti mosuoti galios kardu, o Thaddeusą — šaudyti, bet duodama įranga naudinga tik seržantui, tai kam vargintis?
Luktelk, kokia įranga? Matai, Warhammer 40.000 svarbi ir visokia ginkluotė, kuri gali būti kelių tūkstančių metų senumo artefaktas. Taip, čia žaidimas, kuriame plazmos ginklas gali būti senovės laikų relikvija. Taigi, kosmodesantininkai jų turi pakankamai daug ir dažnai naudoja mūšio lauke. Iš esmės tai reiškia, kad kovodamas rasi ginklų, šarvų ir panašių gėrybių, kurias galėsi perduoti savo būrių vadams.
Daugumą daiktų kariai gali naudoti pasiekę reikiamą lygį. Be to, kiekvienas reliktas turi nedidelę istoriją, o tai prideda šiek tiek žavesio, kaip ir tai, kad įranga žadama už misijos įvykdymą. Šitai pateisinama — juk taip įvertinami nuopelnai, bet kaip dėl tų senienų, kurias išmeta priešai? Tikriausiai reikia įsivaizduoti, kad jos yra papildomos dovanos už pavyzdinį žudymą.
Aišku, ir čia yra bėdų. Kartais kampanijos pradžioje galima susirasti tokį gerą ginklą, kad nesinorės iškeisti į kitą viso likusio žaidimo metu. Plazmos patrankos, raketsvaidžiai išvis niekad nepasieks paprasto kulkosvaidžio daromos žalos lygio. Tačiau kartais pasitaiko ir žaidimo eigą kardinaliai keičiančių dalykų, pavyzdžiui, raketinė kuprinė Force Commander ar Terminator šarvai, kuriais labai neilgai teleidžia pasidžiaugti. Dažniausiai atrodo, kad kaupi naujus apdarus, ginklus, bet šie vis prastesni už anksčiau rastus. Gerai, kad bent yra galimybė iškeisti juos į papildomus patirties taškus. Kaip tyčia, pačių blogiausių turėtų šarvų iškeisti nebuvo galima. Be to, krūtinės šarvų ornamentai atrodo labai kvailai.
Minėjau, jog šarvai ir ginklai pastebimai pakeičia tik veikėjų savybes. O kas likusiems kariams? Kadangi Warhammer 40.000 visata yra viena agresyviausiai nusiteikusiųjų prieš bet kokią gyvybę, net tanko šarvais apsivilkę kosmodesantininkai neilgai ištempia. Todėl būtų bėdų, jei visi keturi būriai išmirtų per pirmąją pasalą. Turint tai galvoje, visų būrių seržantai, Force Commander ir šeštasis, mįslingasis elementas, yra veikėjai. Jei jie kris nelygioje kovoje su Dievo (imperatoriaus) ir Žmonijos imperijos priešais, tereikės vienam iš jų pribėgti, įspirti ir šis atsigaus. Deja, kiti desantininkai tokių galimybių neturi. Todėl likęs vienas būrio vadas greitai bėga link artimiausio teleportacijos švyturėlio, prie kurio greitai iš dangaus krenta nauji kariai. Tačiau, nors ir turėdami šimtų kovos metų patirtį, pastarieji tuojau mirs nereikšmingoje misijoje.
O taip, misijos. Ankstesnėse dalyse buvo skundžiamasi, kad esą jos visos vienodos — tik užimk taškus ir sunaikink priešo bazę. Puiki žinia: to daryti nebereikia, nes bazių nebėra, strateginiai taškai taip pat dingo. Bet misijos dar vienodesnės. Kūrėjai per daug kalbėjo apie tai, kaip norėjo paruošti trumputes žaidimo misijas, kad žmonės, turėdami 15 laisvų minučių, prisėstų ir jas įveiktų.
Reta misija trunka 20 minučių, bet dėl to buvo paaukotas smagumas. Vienoje planetoje yra trys žemėlapiai. Juose ir vyksta tų dviejų—trijų tipų misijos, kartais „aprengtos naujais rūbeliais“ ar su nauju blizgučiu. Patekus į žemėlapį dažniausiai tikslas yra nueiti į kitą jo galą, kur areną įtartinai primenančioje vietoje vyks kova su bosu. Rimtai, visiškai standartinė, vos ne elementariems konsolių žaidimams įprasta kova. Net ekrano viršuje atsiranda jo vardas ir sveikatos stulpelis, o kovos metu vis kartojamos superatakos. Siužetui nieko nereiškiančiose misijose bosais dažniausiai būna šventvagiškai sustiprinti paprasti daliniai ar koks herojus. Dingo tie laikai, kai savo vadą galėjai paleist kautis su priešo vadu be visos armijos, pliekiančios iš visų turimų vamzdžių ir kartais mestelinčios granatą ar dvi. Net nežinia, kas trunka ilgiau: šienauti priešus pakeliui ar užmušti patį bosą.
Tik kelios misijos yra įdomios, bet ir tos pačioje žaidimo pabaigoje, kai būsi nežmoniškai pavargęs naikindamas tuos pačius orkų tankus, eldarų ir tyranidų tankų ekvivalentus, kovoje su bosais (yra ir kitų, bet šie vieni labiausiai erzinančių). Aš dar atsimenu laikus, kai atliekant misiją iškildavo papildomų iššūkių, pvz., išgelbėti gvardiečių būrį. Čia absoliučioje daugumoje pradinių misijų pakeliui iš priešo atimsi vieną iš dviejų strateginių pozicijų. Taip, pastarosios yra šiek tiek naudingos, ypač koplyčios, bet dažniausiai tepasitarnauja kaip pretekstas apipilti „apgink šią vietą“ užduotimis. Beveik liūdna.
Tokia tad yra vieno (ar dviejų, jei susirasi draugą, sutiksiantį valdyti pusę Tavo karių) žaidėjo kampanija. Tačiau daugelio žaidėjų režimas visiškai, absoliučiai kitoks. Čia jau turi bazę, priklausančią kosmodesantininkams, orkams, eldarams ar tyranidams. Ir tris kulkosvaidžius. Turi ir herojų, kurį rinkaisi iš trijų dėl jų savybių. Šias reikia panaudoti žemėlapyje, surinkus tam tikrą skaičių taškų. Dabar ir būrių daugiau negu 4. Ir jų visų savybes reikia naudoti taip pat smulkmeniškai, kaip ir seniau. Neverta pamiršti, kad galimi 9 vado patobulinimai, iš kurių reikia atsargiai išsirinkti 3. Be to, kai kurie būriai irgi jų turi. Dar tenka rinkti „karių pareikalavimo“, „elektros“ ir pergalės taškus. Taip pat prižiūrėti kovotojus, pasirūpinti gynyba. Ir stebėti, kad koks katiniukas ar menko lygio priešas nesunaikintų skausmingai brangių karių, kurie gali tobulėti, bet žūsta taip lengvai, kad prisirišti neverta. Lygiai nėra dideli, tačiau dabar juose veiksmo tiek, kad nėra laiko viską sekti ir pradedančiajam žaidėjui tai tikrai bus kančia. Kažkodėl visos pamokos, išmoktos Company of Heroes žaidime, buvo pamirštos. Dabar teliko 5 žemėlapiai (du — 1 prieš 1 ir trys — 3 prieš 3) be gyvybės, dvasios ir skausmingai veidrodiniai. O bazė — vienas, itin galingas pastatas. CoH tokiam sunaikinti pakaktų tanko, bet čia tankai it kartotinės dėžutės su ratukais.
Vienas dalykas, kurio galėjome tikėtis, tai nuostabi grafika ir pasiutusiai smagus fizikos variklis. Dawn of War pusę laiko buvo galima žavėtis kiekvieno kareivio detalumu (šiam tuo metu krapštant nosį) bei artimos kovos dinamiškumu, ypač lemtingos pabaigos momentais, kai kunigas ant didesnio už jį grandininio kardo pasmeigia išprotėjusį Chaoso kosmodesantininkų seržantą ir permeta šį sau per petį. Čia viskas blizga, detalu, bet nėra noro pažiūrėti iš arčiau, pasigrožėti skerdynėmis. Viskas per smulku, per maža.O tada pamatai eldarų ir gvardiečių kareivius, kuriuos gali uždengti didesnė nešvarumų sankaupa ant monitoriaus. Net nebegali grožėtis sprogimu, kai aplinkui švaistomi gabaliukai, nes jie tokie mažučiai.
Apie skraidančius gabaliukus… Company of Heroes daug džiaugsmo suteikė tankų riedėjimas žemėlapyje, nes savo kelyje jie labai gražiai griovė tvoras, sienas, mažesnius pastatus ir nepakankamai greitus objektus. Namai buvo sprogdinami dėl griuvimo grožio, dėl skylės sienoje. Tą patį plotelį atakavo trys artilerijos, nes norėjosi matyti skraidančius priešo pajėgų gabalus, tankų skeveldras, niokojamą landšaftą ir didžiulius dulkių stulpus. Va ten tai buvo jėga. Čia tik bumt, terkšt — žiūrėk, uždangą atstojusio šlamšto nebėra. Ir taip nykiai ta vieta atrodo. Ir pastatai nebe taip gražiai griūva, be to, jų nebėra tiek daug ir tokių skirtingų. Aišku, miesto žemėlapiai net labai atmosferiški ir tikrai atitinka Warhammer dvasią, ypač kai ore pradeda skraidyti žalios sporos. (Puikus efektas, jei planetos užkratas aukšto lygio… Koks užkratas? Paslaptis.) Bet toliau… Vargana, nuobodu, neįspūdinga.
Prie vaizdo turi būti ir garsas? Yra ir garso. Muzikinis takelis — neįsimenantis, todėl nieko ir nepasakysiu. Daliniai seniau rėkdavo įvairius smagius dalykus, pavyzdžiui, I fear not death for I‘m fear incarnate ar Even in death I still serve. Dabar tai pakeičia Cyruso balsas. Pastarojo šukuosena tiktų pankui ar glam-rock atlikėjui. Jis nervindavo net misijoje nedalyvaudamas. Tiesa, kartais galima išgirsti ir ką nors įdomaus (To oppose us is blasphemy), bet tai retai pasitaiko ir nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek suteikdavo kovos garsai Dawn of War ar kareivių pašnekesiai Company of Heroes.
Nesuprask neteisingai, esu didelis Warhammer 40.000 gerbėjas, tačiau Dawn of War 2 mane nuvylė. Būtų visai kitas reikalas, jei jis vadintųsi Killteam, nes stalo žaidime yra taisyklės, skirtos maždaug 10-ies karių būrio kovai su galingesnėmis pajėgomis, visai kaip čia. Na, gal atsiras kokia modifikacija ir tai pataisys. O dabar tai nėra antroji karo aušra. Tai tik nesmagus karo vidurnaktis.
