Žaidimas pasižymi puikia grafika, pusiau humoristine, jaunatviška tema ir novatoriškai apjungia RPG bei RTS žanrus. Mano nuomone, kuriant žaidimą, galėjo būti labiau išryškintas RPG aspektas ir RTS elementai. Tačiau jei norite atsipalaiduoti nuo įprasto pirmojo asmens šaudyklių rinkinio ir nepergyvenate dėl riboto „geimplėjaus“ – „KnightShift“ puikiai tiks.
Jeff Cole, PC Arena
Autorius: Nixie
Visai neseniai pasirodė ilgai lauktas ir aptarinėtas, įsivėlęs net į kelis skandalus, „KnightShift“. Žaidimas (Amerikoje žinomas kaip „Once Upon A Knight“) susideda iš RPG ir RTS, pasižymi pilna trimate erdve. Nors tai du skirtingi žaidimų modeliai, tačiau šis jų hibridas nėra nei vieno, nei kito žanro pasididžiavimas. Neskaitant labai keisto humoro, kuris kartais tiesiog „užmuša“, siužetas tikrai kvailas, lengvai nuspėjamas, sakyčiau, vaikiškas. Galbūt, kūrėjai tuo norėjo žaidimui suteikti savotiško „šarmo“, tačiau jiems nepavyko… „Skirmish“ žanras neblogas, bet jis tikrai per trumpas.
I‘m sick
Taigi taigi. Pradėsime nuo nerealiai nuobodžios pradžios. Pradėjus žaisti, imi galvoti, ar tik čia ne vaikams skirtas žaidimas… Labai seniai, kažkur toli, pasakų šalyje gyveno princas Džonas. Princo šalis buvo nuolat niokojama blogiečio – lordo Valtemardo, kuris negalėdamas pakęsti nuoširdaus ir garbingo (jau bloga…) karalaičio, šį pagrobė. Piktasis burtininkas Valtemardas įkalino princą kažkur kitoje dimensijoje ir tik gerojo žynio dėka Džonui pavyko išsigelbėti. Dabar jis turi sutelkti savo pajėgas ir stoti į kovą prieš Valtemardą. Tiesa, pirmiausia jam teks susigrąžinti prarastuosius „skilsus“ ir susirinkti po mišką išmėtytą ginkluotę… ( Ne rinkti amuniciją žudant priešus, o tiesiog pasiimti nuo žemės ).
Susimaišę
Kaip jau minėjau, „KnighShift” leidžia išmėginti RTS, kelis „skirmish“ žemėlapius bei RPG. Blogai yra tai, kad RPG padarytas taip, jog iš tikrųjų tai yra tas pats RTS, nes negalima rinktis herojaus „skils‘ų“, keisti amunicijos. Visi ginklai savaime paimami ant jų užėjus. „Skils‘ai“ „užsikrauna“ automatiškai. Taigi, žaisdamas RPG, gali tikėtis RTS dalių, ir atvirkščiai (skamba gal ir neblogai, bet taip nėra).
Visa „KnightShift“ istorija tikra pasaka, pilna karvių (taip, karvių, bet apie tai vėliau), burtininkėlių ir dar bala žino ko. Labai naivu. Siaubingai. Teks vykdyti tokias užduotis kaip artefaktų ieškojimas (tik neįsivaizduokit ko nors gero), į bėdą patekusių valstiečių gelbėjimas, visai neįdomių monstrų žudymas… (Pastarasis darbas siaubingai nuobodus). Misijos trumpos, dažnai prikimštos galvosūkių. Siužetas tikrai neįspūdingas, jam daug ko trūksta.
Strategija
Žaidimo valdymas labai lengvas. Viskas suprantama, aišku, nėra jokių įdomių detalių, vystymosi lygmenų, kitų prie žaidimo prikaustančių elementų. Vienintelis TIKRAI sudominantis dalykas yra tas, jog jei kituose žaidimuose ištekliai – miškas, auksas ir t.t., tai čia – PIENAS. Tai jau taip. Paprasta ekonomika – kuo daugiau karvių turi, tuo daugiau pieno gauni. Kuo pieno daugiau, tuo daugiau „unit‘ų“ gali „pasigaminti“, statyti pastatus, vystytis. Neskaitant karvių, RTS branduolys visiškai toks pat, kokį esame įpratę matyti: pagrindiniai „unit‘ai“ – darbininkai, ietininkai, lankininkai, kariai, kurie turėtų sudaryti kariuomenės pagrindą tol, kol yra pakankamai pieno ir barakų. Išskirtiniai „unit‘ai“ yra riteriai, raganos ant šluotų (visai neblogai atrodo, kai skrenda, o dar skambanti frazė: „I‘m afraid of hights…“), burtininkas (turint kareivių priešakį bei
„apgreidintą“ burtininką, – jis puikiausiai tarnauja vietoj katapultos), šventikas, dvasininkė ir, turbūt naudingiausia, „Mother-in-law“, kuri gali atversti visą priešo pastatą ir padaryti jį savu. Magiškieji „unit‘ai“ turi keletą naudingų „spel‘ų“, tačiau be apsaugos žiedų jie tiesiog siaubingai lengvai pažeidžiami (mūsų Džonui pakanka vos trijų kirčių). Nors einant į mūšį, galima formuoti kariuomenę ir taip apsaugoti silpnuosius, tačiau kareiviai, pamatę priešą, pradeda lėkti kiek gali, todėl apsaugoti silpnesniuosius, besivelkančius iš paskos, gana sunku. Visi „unit‘ai“ gauna „skils’us“ kaudamiesi. O žinote, karvės irgi gauna „skils‘ų“ taškus – ilgai „dirbanti“ karvė pagamina daugiau pieno nei naujokė… Tai sukelia šiokį tokį susidomėjimą, tačiau ir šis greitai išblėsta…
Trūkumai
Iš tiesų RPG primena kažkokį „Diablo“ šešėlį (lyginti šiuos žaidimus kaip lygiaverčius būtų nedovanotina klaida). Tai keli žaidimo skyriai, keli žemėlapiai. Ne taip kaip RTS žanre, galima pasirinkti iš barbaro, riterio, lankininko, ietininko, dvasininkės, amazonės, mago. Žaidimo eigoje atsiranda galimybė paskirstyti „skils‘us“ į šešias grupes: charizmą, ištvermingumą, bloką, fechtavimąsi, įkrovimą ir derybų meną. Viskas seniai žinoma…
Na, ką besakytum, RPG ir RTS turi savo ypatumų ir abu gali būti žaidžiami… Tačiau siužetas prastas, kvaili juokeliai kelia siaubą, žaidimas tarsi „įrėmintas“. Tiesa, priešai turi šiek tiek smegenų, tačiau jie nesiunčia pastiprinimo savo draugeliams net tuomet, kai pastarieji stovi visai šalia tavo armijos (gal geriau tiktų žodis „bandos“?). Tai tiktų ir RPG, ir RTS. Taip pat priešai gintis ar net kovoti ietimis bei lankais atsisako, kai yra „įstumiami į kampą“ (pvz.: skeletonas lankininkas). Sava armija mūšyje elgiasi gana kvailokai – niekaip neįstengia išsirinkti vieno priešininko, blaškosi, kol galiausiai visi išskerdžiami…
„KnightShift“ būtų galima žaisti dėl dviejų žaidime suplaktų žanrų, tačiau nei RPG, nei RTS nėra vykę. Misijose galima užtrukti tikrai nemažai laiko, tačiau kažin, ar verta apskritai tai daryti. Net „skirmish“ žanras, kuris turėjo būti žaidimo stiprioji strategijos vieta, nuvilia. „Multiplayer‘is“ negelbsti. Taigi, gaila, bet sudėtinga rasti bent vieną, tikrai įdomią žaidimo pusę.
Vertinimas:
Grafika – 8 (viskas labai gražu, tik spalvos gana monotoniškos…)
Garsas ir muzika – 7 (kad jūs žinotumėt, kaip nervina lankininkų įgarsinimas…)
Sudėtingumas – žemas (čia turbūt vaikams…)
Įdomumas – 6 (nervina, nervina, nervina)
Bendras – 6,5 (daug darė, nieko iki galo neužbaigė…)
