CoKS

Leidau sau nekukliai pasiskolinti trumpinį „CoKS“, kurį originaliai sugalvojo ir savo FB paskyroje panaudojo Artojas. Geresnio pavadinimo, talpiau apibendrinančio šių metų serijos „Call of Duty“ žaidimo, nesugalvojau. Tiems, kas nesupranta, kodėl tai – „CoKS“ ir labai nori suprasti, palinkėsiu pažaisti patį žaidimą. O tiems, kam nesvarbu, manau nesvarbu ir šis žaidimas, todėl geriausias sprendimas būtų uždaryti apžvalgos langą ir toliau ramiai tęsti įprastą internetinį gyvenimą. Kitu atveju pravartu tęsti apžvalgos skaitymą, kuriai, paminiu pirma visko, daug įtakos padarė tai, kad žaidimą žaidžiau jau šešėlyje atsidūrusioje „PlayStation 3“ platformoje ir savo laiku per visą pilvą teigiamai vertinau tiek „Black Ops“, tiek „Black Ops II“.

Šiuo metu „Sledgehammer Games“ yra jau trečioji žaidimų kūrėjų kompanija, dirbanti prie garsiosios „Call of Duty“ serijos. Tai – pirmasis jų serijos žaidimas ir, kaip gražiai supuolė, vienuoliktas (jei skaičiuotume tik pagrindinius). Ne paslaptis, kad paskutiniu metu ši žaidimų serija buvo vertinama prieštaringai, tačiau peržaidus „Advanced Warfare“ galima ramiau atsidusti – vienuoliktas serijos žaidimas ne tik pasirinko naują, solidžią kryptį visai serijai, bet ir ją pilnai reabilituoja tiek fanų, tiek naujų bei dar nepatiklių žaidėjų akyse. Taip pat tai, ką prieš tai kūrė kūrėjų studijos, siejamos su „Call of Duty“ – „Infinity Ward“ ir „Treyarch“ – tampa puikiu pamatu visiškai naujai krypčiai, kurią serijai diktuoja nauja studija, kurią įkūrė vyrukai, dirbę prie pirmojo „Dead Space“ ir kitų garsių EA žaidimų. Taip pat šiai serijai, manau, beprotiškai daug davė su „Advanced Warfare“ dalimi pasirodęs egzoskeletas. Ir, žinoma, Kevin Spacey. Kas dar to nesuprato.

Kalbos apie pirmus egzoskeletus kareiviams siekia 1965 metus, kai JAV parūpino savo kariams tokį reikalą. Bėda ta, kad jis svėrė apie 1 500 paundų. Taigi, žaidimas prasuka 90 metų į priekį ir nukelia mus į 2050-us, kuomet privati karinė kompanija, pasivadinusi „Atlus“ korporacija, kuri paskyrė visą savo egzistavimą tam, kad paspartintų technologijų pažangą karinėje srityje. Būtent todėl ši korporacija visus savo karius aprūpino moderniais egzoskeletais, kurie kareiviui suteikia viską, ko gali prireikti atsidūrus priešiškoje aplinkoje. Egzoskeletas jį apsivilkusiajam leidžia „išstumti“ trisdešimt kartų daugiau nei paprastam žmogui, taip pat pašokti dešimt kartų aukščiau, staigiau manevruoti, išvengti šūvių bei sprogimų ir t.t. Būtent šiame kontekste žaidimo kūrėjai ir patalpina savo kruopščiai sulipdytą dramą: „Atlus“ korporacijos įkūrėjo Džonatano Ironso (kurį vaidiną, luuuuuktelkit… žinoma, Kevin Spacey!) sūnus Viljamas Ironsas su savo geriausiu draugu Džeku Mitčelu (žaidėjo valdomas veikėjas) užsirašo į JAV kariuomenę. Žinoma, po lemtingos pirmosios vaikinų misijos Seule viskas ima ir apsiverčia aukštyn kojom, o tada į sceną visame savo gražume žengia Kevin Sp… tpfu, atsiprašau, Džonatanas Ironsas ir įtraukia Džeką Mitčelą į tokį verpetą, kad… žodžiu, pamirškite veiksmo filmus ar bet ką, su kuo anksčiau buvo lyginama „Call of Duty“ serija. Žaidžiant šią dalį „pop-cornas“ jums tiesiog kris iš rankų, o „cola“ taškysis po kambarį – šis žaidimas yra tikras sprogstamas užtaisas, kuriame tinkamu laiku įvyksta viskas, kas ir buvo suplanuota, tad belieka atsilošti, įsitraukti, žaisti, mėgautis, papasakoti kitiems.

Turbūt nereikia būti dideliam genijui, kad numatytum, jog Mitčelas, kaip bebūtų, pradeda dirti „Atlus“ korporacijai, kuri jam padovanoja ne tik galimybę ginti šalį, bet ir kairios rankos, kurios vaikinas neteko, protezą. Nuo šio momento „Atlus“ stoja į kovą su teroristine organizacija, pasivadinusia KVA. Jos lyderis, Hadas (taip, žinau, norisi prunkšti), užsibrėžė tikslą sugrąžinti pasaulį į natūralią jo stadiją, kuomet nebuvo technologijos. Savo veiksmų planą teroristas puikiai susistygavo, tad pradeda efektyviai jį vykdyti. Bet čia aš privalau pastebėti, kad „Advanced Warfare“ žaidimo istorija, kaip „Call of Duty“ žaidimui, yra neįtikėtina gera, logiška bei labai aiškiai, kinematografiškai išgryninta. Be to Džekas Mitčelas, sakyčiau, yra pirmas šios žaidimų serijos personažas, su kuriuo norisi tapatintis bei kuris prie žaidėjo akių – kadangi „Advanced Warfare“ apima dešimtmetį ir daugiau – sensta bei keičiasi. Taip pat jis nesukuria nesunaikinamo kario iliuzijos, ką lyg užkeikti darė praeitų dalių personažai: Mitčelo dirbtinė ranka kartais įtikinamai sugenda arba neveikia, kaip numatyta, kas sukelia netikėtų situacijų. Žinoma, čia neišvengta ir siužetinių vingių, kuriuos šiais laikais jau nesunku nuspėti, bet patikinu, kad „Advanced Warfare“ juos pateikia labai skaniai, tad vartojimo proceso tai tikrai nesugadins ir neapkartins.

Viso vieno žaidėjo kampanija trunka 15 skyrių arba apie 10 valandų, jei žaidi ne pačiu lengviausiu sudėtingumo lygiu. Turiu pastebėti, kad net žaidžiant žaidimų kompiuteriu „PlayStation 3“, kuris neleidžia žaidimui atrodyti taip, kaip jis atrodo naujos kartos konsolėse bei asmeniniuose kompiuteriuose (apie tai – dar kiek vėliau), čia yra į ką paganyti akis ir nei vienas iš skirtingų 15 skyrių neatrodo taip pat ir nevyksta ten pat, kur prieš tai buvęs skyrius. Tai – dėmesinga dovana žaidėjui, o ypač tam, kuris su malonumu ryja tokio tipo žaidimus. „Advanced Warfare“ leidžia pabuvoti kokybiškai atkurtuose Seulo, Detroito, Bankoko, San Francisko, Lagoso, Santorini bei kituose miestuose. Jų įvairovė čia – pritrenkia, o dar labiau pritrenkia faktas, kaip logiškai, vis tik, kūrėjai, atsižvelgiant į žaidimo siužetą bei pagrindinį antagonistą, visus šiuos miestus bei jų seką išdėstė. Žaisdamas jauti, kad tai, kas padaryta, buvo padaryta sumaniai ir nuosekliai, todėl žaidimą dar lengviau pamėgti bei atleisti visai serijai už buvusius paklydimus. Be to, kiekvienas skirtingas lygis leidžia žaidėjui ne vien aklai šaudyti į viską, bet integruoja skirtingas bei vis netikėtas žaidimo mechanikas, kurias teks perprasti taip pat greitai ir netikėtai, kaip ir jas priimti.

Po kiekvieno pereito lygio bus sumuojami taškai, kuriuos žaidėjui pavyko surinkti bandant įveikti kiekviename iš lygių iškeltus iššūkius. Tai daryti, pasakau iš karto, verta, nes perėjus lygį bus leista už surinktus taškus tobulinti savo veikėjo egzoskeletą. Viso įmanomi 22 patobulinimai ir kiekvienas jų patrauklus, todėl žaidžiant reikės arba labai stengtis įveikti iššūkius arba susitaikyti su tuo, kad patobulinimus gausi iš lėto ir kai kurių turėsi atsisakyti. Taip pat tai puiki paskatinamoji priemonė žaidėjams, nes dėl egzoskeletų tobulinimo stengtis ir verta, ir įdomu. O tobulinti galima įvairias egzoskeleto funkcijų sritis – sprogmenų kiekį, pačių sprogimų pažeidžiamumą egzoskeletui, viską, kas susiję su šaunamaisiais ginklais, amunicija bei jų efektyvumu ir t.t. Žodžiu, šis veikėjo tobulinimo meniu patogus ir pats savaime gana įtraukiantis.

Dar dėl ko „Advanced Warfare“ vieno žaidėjo kampanija yra viena įsimintiniausių ir, matyt, geriausių iš visų, kurios sekė po pirmojo „Modern Warfare“ yra tai, kad žaidimas nėra vien linijinis. T.y. čia neteks vien keliauti per surežisuotus linijinius koridorius vien pleškinant priešais esančius priešus. „Advanced Warfare“ labai žaidėjui draugišku tempu pasiūlo pakankamai lygių, kurie yra dideli (čia aš įvardinu būtent „Call of Duty“ serijos mastais) ir suteikia žaidėjui gana daug laisvės: gali apgalvoti veiksmų planą, skenuoti priešų veiklas ir elgtis taip, kaip, manai, protingiausia ar patogiausia. Tinkamai bendrame žaidimo stiliuje integruotos ir sėlinimo dalys, todėl „Advanced Warfare“ yra dinamiškas, tikrai nevienpusis bei dėl to įdomus, ne vienos spalvos ar ritmo žaidimas. Asmeniškai labai tikiuosi, kad „Sledgehammer Games“ ir toliau laikysis tokios vieno žaidėjo kampanijos kokybės visomis mano įvardintomis prasmėmis. Jei šis žaidimas yra tik pirmas jų žingsnis, tai ateityje galime tikėtis dešimtuko ar net šimtuko vertų vieno žaidėjo kampanijų. Žinoma, „Call of Duty“ serijos rėmuose.

Tuo metu daugelio žaidėjų režimas pateikiamas dviem kryptimis: co-op arba varžymasis. Viso šiuo metu yra 13 žemėlapių, kurie naudojami abiem kryptims ir viskas čia pakeista bei gerokai praturtinta naujomis galimybės atsiradus egzoskeletams. Tik kas gali likti nepatenkinti – „zombių“ režimo fanai. Akivaizdu, kad nesant „Treyarch“ studijai, niekas taip pat nesukurs tiek apkalbėto ir taip fanų pamėgto režimo. Tiesa, „Sledgehammer Games“ prižadėjo, kad jis bus su papildomu atsisiunčiamu turiniu, bet tai vis tiek ne tas pats, tiesa? Teisybės dėlei „Advanced Warfare“ siūlo įvairių alternatyvų „zombių“ režimui, bet jos tikrai neatstoja to, ką daugelis žaidėjo jau spėjo pamėgti „zombiuose“. Beje, kas tikrai patiks ne vienam daugelio žaidėjų režimo gerbėjui, tai galimybė nuo galvos iki kojų pilnai keisti savo veikėją. Būtent taip, kaip patinka žaidėjui. Pastebėsiu, kad to iki šiol tiek, kiek tas galima šiame žaidime, neleido nei viena serijos „Call of Duty“ dalis. Ką gi, panašu, kad „Sledgehammer Games“ savo debiutiniu šios serijos žaidimu sėkmingai renka pliusus į vienus vartus.

Audiofilai turės gerą laiką žaisdami „Advanced Warfare“, nes čia visi futuristinių ginklų, sprogimų ar karinių prietaisų garsai suskamba ypatingai, naujai ir tai girdėti, turint gerą garso sistemą ar ausines, pasaka. Neišgirdus – sunku tuo patikėti, bet kas išgirsiančius abejonių nepaliks. Nedetalizuosiu kiekvieno garso atskirai (nors norėčiau, nes buvo tokių, kurie itin patiko), o pereisiu prie pagrindinio žaidimo kozirio – Kevin Spacey. Tikiesi, kad jis čia parodo klasę? Tu nei kiek neklysti. Jo veikėjo įgarsinimas greitai pastato į vietą viską, ką teko matyti panašiuose (ir ne tik) žaidimuose, o žiūrint ir klausant – sunku atsitraukti nuo ekrano. Jis lengvai suryja visą žaidėjo (ir net žaidimo) dėmesį. Jis kaip maloni juodoji skylė. O jei kam negana Kevin Spacey, tuomet visada yra Troy Baker ir jo įgarsinimas. Gerai žaidėjams žinomas kompiuterinių žaidimų vilkas savo balsu ir vėl daro stebuklus. Taip, jo įgarsinamas ir vėl pagrindinis veikėjas, todėl jo bei Kevin Spacey duetas, galima sakyti, kaip reikiant įsiūbuoja šią per ilgai per tolygiai plaukusia pirmo asmens karinių žaidimų valtį.

Grafika. Štai čia ta skiltis, kurią priėjęs privalau sustoti ir liūdnai atsidūsti. Kadangi žinau, kaip atrodo „PlayStation 4“ versija, negaliu „PlayStation 3“ versijai rašyti tokio pat balo, kokį būčiau rašęs, jei būčiau žaidęs naujos kartos konsole. Deja. PS3 sistemoje žaidimas sukasi vangiai. Taip ir atrodo. Nors vaizdo intarpai visomis jėgomis stiebiasi ir bando pranokti sistemos galimybes – jiems net pavyksta – visas žaidimo procesas įvilktas į žymiai blankesnį, skurdesnį ir vietomis akiai itin nemalonų rūbą. Tad jei jums tektų žaisti senesnės kartos konsolėse, nusiteikite net keliems žingsniams atgal, nes „Call of Duty“, vis tik, tikrai yra tas žaidimas, kuriame grafika padaro savo darbą. Nuoširdžiai rekomenduoju visą šią, ypač vienam žaidėjui skirtą kampaniją išgyventi žaidžiant naujos kartos konsole arba asmeniniu kompiuteriu. O jei ne – tai vis tiek yra geriausias „PlayStation 3“ ar „Xbox360“ „Call of Duty“ serijos žaidimas, tik, galbūt, ne geriausiai atrodantis. Žaidimo atkūrimu senesnėse konsolėse rūpinosi „High Moon“ studijos, o žinodamas, kad jie kūrė mano pamėgtą „Deadpool“, ir taip pat žinodamas, kad tas žaidimas buvo geras toli gražu ne dėl savo grafinio apipavidalinimo, mintyse sau tyliai svarstau, ar jie padarė viską, ką čia galima buvo padaryti. Na, bent jau Kevin Spacey tikrai atrodo kaip Kevin Spacey (net ir žymiai blogesnės grafikos fone).

Kalbant dar paprasčiau, „Advanced Warfare“ yra gana mažas žingsnis FPS žaidimų kontekste (bet vis tiek – žingsnis) ir neaprėpiamai didelis, platus ir visai kita linkme žengtas žingsnis „Call of Duty“ serijoje. Tai puikus būdas susigrąžinti nuo serijos jau kurį laiką nusisukusius gerbėjus bei pritraukti naujų bei lojalių. Taip pat žaidimas genialiai pasinaudoja Kevin Spacey vardu bei talentu, kas žaidimui suteikia dar vieną kvėpavimą ir pristato žaidėjams ne tik atnaujinta daugelio žaidėjų režimą, dėl ko paskutiniu metu „Call of Duty“ ir buvo žaidžiami, bet ir neprilygstamą vieno žaidėjo kampaniją. Nors aš esu tarpe tų, kam patiko abu „Black Ops“ (man patinka ir „Treyarch“ bei jų stilius), šį žaidimą užskaitau. Netgi labai rekomenduoju, bet tik tuo atveju, jei jis bus žaidžiamas naujos kartos konsolėse. Tokiu atveju dabartinį balą drąsiai kelkite iki 9,3 ar net aukščiau, priklausomai nuo to, kaip labai mylite tokio žanro žaidimus.