Iš žurnalo VA PlayStation 2006/02. Autorius: P-Man

Kai kas nors kada nors paklausia „O kodėl Sony?“, daugelis iš mūsų ima berti žodžius kaip žirnius į sieną. Todėl, kad… ir prasideda gerųjų savybių ir pavadinimų vardinimas. Tačiau ar tikrai todėl? Gal priežastis — mes patys? Labiau, nei kartais pagalvojame?

Geriau pagalvojus, tiek Xbox gerbėjai, tik AK naudotojai turi daugybę kontrargumentų, jei pradedame vardinti žaidimų pavadinimus ar, neduok Dieve, technines charakteristikas. Kita vertus, kas yra Halo ar Forza palyginus su TUO, ką daro Sony? O jie TAI daro nuolat. Kažkada buvo Vib Ribbon, vėliau buvo Ico, Rez. Eyetoy, Konami Dancing Stage, Singstar… Protu nesuvokiamas originalių idėjų srautas nuotykių žaidimuose, revoliucinis požiūris į naujų žanrų formavimą… Dance matai, kameros ir mikrofonai… TAI, kas Sony Playstation (nesvarbu, 1, 2 ar 3) iškelia aukščiau nei sąvoka kompiuteris ar konsolė. TAI paverčia mūsų mylimą konsolę monumentu pramogoms ir laisvalaikiui. TAI išjudina tiek jauną, tiek seną, tiek žaidėją, tiek skeptiką, tik guvųjį, tiek paskutinį liurbį. TAI priverčia mus visus džiaugtis kiekviena diena ir garbinti tą nenuilstantį pramogų šaltinį, verčia keltis rytais žinant, kad bet kurią dieną gali būti sukurta kažkas naujo ir šokiruojančio, kažkas, kas priverčia žmones išeiti į gatves ir šlovinti jo vardą. Na, gal ne taip tiesiogiai… Bet dažniausiai TAI fiksuojama pasąmoniniame lygmenyje, štai kodėl kiekvieną kartą paklausti „O kodėl Sony?“, mes verčiamės per galvą norėdami kuo aiškiau paaiškinti kodėl gi. Tačiau to, kas taip didinga ir netelpa į suvokimo rėmus, lengvai nepaaiškinsi. TAI reikia patirti. Ir kodėl aš apie TAI? Ogi todėl, kad jie vėl TAI padarė!

Buzz yer Brain

Atrodytų siaubingai banalus sprendimas. Žaidimo dėžutė, dvd diskas ir keturi „bazeriai“. Žaidimas be originalaus ir šmaikštaus dizaino nepasižymi jokiomis techninėmis charakteristikomis. Siužetas? „Ugodai melodiju“, „Penktadienio muzikos šou“ (deja, be Riaubiškytės), „Buzz“. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Tai tiesiog muzikinis kvizas, klausimas — mygtuko paspaudimas — atsakymas. Na, kas gi čia tokio? Ogi nieko. Tik jis siaubingai įtraukiantis ir azartiškas, prie televizoriaus ekranų kaipmat suburiantis visus, esančius patalpoje. Vis dėlto tai interaktyvus muzikos šou. Ir jei patekimą į tokį pat TV šou sunkina atrankos ar asmeninė baimė (kas, jei blogai pasirodysiu?), tai namuose jūsų nesulaikys niekas. Go on… Buzz in!

Sakoma: „Genialumas paprastume“. Būtent toks sprendimas buvo pasirinktas kuriant Buzz. Jums nereikės standartinių PS2 pultelių, kurie gąsdina žmones, jų nemačiusius. Kartu su žaidimu parduodami 4 alternatyvus valdikliai „bazeriai“, turintys pagrindinį raudoną mygtuką Buzz’inimui ir keturis šalutinius atsakymui. Viskas! Įkišai savo mamai, žmonai ar močiutei į rankas „buzerį“, pasakei „Kai atpažinsi melodiją, spausk!“, pasirinkai, kurio laikotarpio muziką groja, ir žaidimas prasideda. Iš pradžių vangiai ir lėtai, nes visiems reikia apsiprasti, tačiau ilgainiui tempas auga. Kuo visa tai baigiasi, priklauso nuo žaidėjų. Būna, žmonės sveikina vienas kitą, būna, kad pasimuša… Bet niekas nepaneigs: visiems būna laaaaaaaaaaaaaabai linksma.

Žaidimas linksmas, azartiškas… genialus ir suderinamas su Eye Toy. Blogų savybių ar klaidų jame nėra, nes jis paprastas kaip trys kapeikos. Tai vienas iš tų žaidimų, kuriam nereikia jokių techninių charakteristikų, jis pats savaime yra geros nuotaikos. Tuo ir pabaigsiu.