Portal 2 yra lyg muzika. Grubiai tariant – tai muzikinis žaidimas. Čia jums neteks mušti plastikinių būgnų ar apsimetinėti, jog grojate gitara. Ši muzika yra kitokia. Mes ją jaučiame, ją kuriame, tačiau girdime tik smegenų traškesį. Tas tylus tylus traškesys mūsų galvose reiškia bandymą išsivaduoti iš šabloninių, bukų žaidimų, kurių yra pilnos parduotuvių lentynos. Kiekvienas mūsų iššautas portalas yra atskira nata, kiekvienas naujas galvosūkis – įkvėpimo šaltinis mūsų kuriamai kompozicijai. Šis kūrinys leidžia mums pasijusti šiuolaikiniais žaidimų Bachais ir Bethovenais, kitais muzikos genijais, kurie jau paliko mūsų pasaulį. Portal 2 – tai modernus menas, skirtas visiems ir visada.

P.S. Apžvalgoje galima aptikti keletą smulkių siužeto detalių. Skaityti atsargiai tiems, kurie šio žaidimo dar nežaidė. Jūs buvote perspėti :].

Miniatūra

Wheatley’is man sako: “Būk ramus, mes nepadarėme nieko blogo, viskas gerai”. Che, nepadarėme nieko blogo? Argi ne aš susprogdinau GLaDOS? Argi ne aš ją įmečiau į ugnį ir palikau degti? GLaDOS tai prisimena, ir primena man tai vos tik prikelta. Aš griebiu savo ginklą, ištuštinu pilną apkabą į jos makaulę ir užsirūkęs cigarą einu pasėdėti savo seno draugo kompaniono kubo pašonėje. Tada atsibundu. Guliu lovoje, galvą sopa kaip po gero vakarėlio, o į duris beldžiasi malonus žmogus britišku akcentu. Vos pradarius duris, pamatau mėlyną robotą, kurio dydis tolygus krepšinio kamuoliui. Kambarys pradeda siūbuoti, judu neaiškia kryptimi, o naujasis mano draugas Wheatley’is sako, jog padės man iš čia ištrūkti. Sėkmingai “Nulaužus” vieną iš “Aperture Science” sienų, su tiesiogine to žodžio prasme byrančiu į šipulius kambariu, pradedu kelionę link išsigelbėjimo.

Pirmas skyrius su puse

Kiekvienas muzikos kūrinys turi turėti savo istoriją – motyvą. Portal 2 jį turi. Kiekvienas posūkis, kiekviena dalis turi savo motyvą, savo kulminaciją. Jau kuris laikas neteko matyti žaidimo, kuris nuo pradžios iki pabaigos sugebėtų išlaikyti savo mintį, ją vystyti, parodyti iš keletos perspektyvų ir užbaigti ta pačia nata, taip pat skambiai. Valve tai sugebėjo. Kiekvienas kampas slepia savo paslaptį. Kiekviena paslaptis yra dar viena dėlionės detalė, kurios pilnas vaizdas formuojasi žaidėjui keliaujant pro “Aperture Science” užkaborius ir užkulisius. Esu tikras, jog tikroji istorijos pabaiga yra kitokia. Ją mes turime, tačiau nesugebame sudėlioti, mes ją jaučiame, tačiau nežinome kaip apibūdinti. Ir paskutinė titrų eilutė reiškia tik naują etapą, kurį vystysime mes patys. Susirinksime visas dėlionės detales ir dėliosime. O kampučių karpymas situacijos negelbės.

Portal 2 yra aukščiausios klasės literatūros kūrinys. Šį žaidimą galėtume tyrinėti viena dialogo eilute po kitos, kadras po kadro ir garsas po garso. Tai lyg tekstas, kurį nagrinėjame mokyklose ar skaitome prieš užmiegant. Autorius turi užsibrėžtą tikslą, tačiau jį slepia kaip tik įmanydamas ir vilioja mus skaityti jį iki pat galo. Portal 2 yra atviresnis, tačiau sudėtingesnis. Jis nėra romantiškas, priešingai – jis yra tikroviškai žiaurus. Jis paliečia šiuolaikinės visuomenės pūlinius, kaip pripažinimo ir garbės troškimas, veidmainiškumas, problemos šeimose. Veikėjai, kaip neišsiamiami šuliniai, kupini priešistorių, tačiau mes esame atskirti nuo jų per ekraną. Nors keletai minučių norėtųsi atsidurti mūsų valdomo veikėjo kailyje, pasikalbėti su žaidimo veikėjais, sužinoti viską ką tik įmanoma apie juos. Tai lyg modernus narkotikas, tačiau gilesnis ir prasmingesnis. Tenka pripažinti, jog tokie jausmai aplanko tik pamačius, palietus, panagrinėjus aukščiausios klasės kūrinius. Nesvarbu, ar tai bus knyga, filmas, žaidimas ar paveikslas. Svarbu tai, ar tu sieki suprasti viską ir ar tave domina siūlomi dalykai.

Miniatiūra numeris 2

Beslenkant pro „miegančią” GLaDOS, Wheatley’is labai jaudinasi. Jis apskritai visada jaudinasi. Prieš eidamas jis man pasiūlė tiesiog pasėdėti šalia durų, mat pas ją eiti yra labai pavojinga. Man nusispjaut. Vieną sykį ją jau nugalėjau. Dėdamas pirmąjį žingsnį į jos rūmus, nejaučiu baimės. Mane pasitinka gražus vaizdelis: GLaDOS guli apaugusi žolėmis, apkerpėjusi. Wheatley’is rodo kelią į avarines raketas, kelionei iš čia, kelionei į laisvę. Ir, na, švelniai tariant susimauna.

Antras skyrius

Įvykiai kuriuos matome Portal 2 eigoje, yra sulyginami su žmogaus gyvenimu. Vieną akimirką mes gimstame, išmokstame pirmus žingsnius, mus neša rankose ir moko apie gyvenimą. Pasaulis aplink neryškus, sugriuvęs. Pakankamai išsivysčius, leidžiama žengti pirmuosius žingsnius laboratorijoje. Ji atgimsta, vystosi prieš mūsų akis, atstatinėja save ant senų griaučių. Vis dar jaučiame, jog mus veda už rankos, tačiau galime improvizuoti, nebijant susižeisti. Visai kaip gyvenime. Žinome, jog suklydus, bus kas mus padrąsins ir padės žengti iš naujo. Be streso, perfiltruojant kiekvieną vertą dėmesio lašą informacijos. Tada mūsų ranka yra paleidžiama, mes esame uždaromi patalpose, kurios primins praeitį ir mūsų darbus. Visai kaip gyvenime. Žingsnis po žingsnio, kopsime link užsibrėžto tikslo. Link menamos paauglystės. Tada patys galėsime spręsti kur norime keliauti, ką norime daryti. Paauglystė nuveda link lemiamos akimirkos, kada suvokiama, jog kelią į laisvę reikia skintis pačiam. Laikymasis už rankučių pamirštas jau seniai, dabar liko tik tu ir savęs suvokimas. O suaugusio gyvenimas yra sunkus. Jis yra kupinas nuopuolių, skaudžių įvykių, tačiau yra ir malonių pasikeitimų, intriguojančių ateities planų. Veikėjai, kaip ir žmonės, keičiasi, siekia pripažinimo ir padėkos. Jiems įgrysta būti atstumtiems ir valdomiems stipresnių, jie nori būti lygūs su mumis. Ir tai jie pasiekia, tačiau nešvariai. Kaip tikrame gyvenime. Silpnieji įgavę daugiau valdžios ima keršyti. Jie apanka nuo keršto troškimo, mato tik tai, ką nori matyti. O kerštas nežada nieko gero.

Tarpinė

Portal 2 mūsų protus susuka dar labiau, nei pirmoji žaidimo dalis. Palaipsniui ir nuolatos pristatomi nauji žaidimo elementai, kuriuos reikia panaudoti norint išspręsti lygiuose iškilusias problemas. Portal 2 galime rasti šviesos tiltus, trijų rūšių dažus, lazerius, naują kubą, kurio pagalba galime nukreipti lazerį į norimą pusę. Dažų yra trys tipai – oranžiniai dažai leis veikėjui išvystyti didžiulį greitį trumpame atstume, mėlyni dažai žaidėją išmes aukštyn, priklausomai nuo atstumo, kurį jis krito, o balti dažai leis dėti portalus ant tų paviršių, kur paprastai jų uždėti negalime. Visi šie elementai suteikia daugybę galimybių kūrėjams susukti mūsų smegenis ir skrandžius. Tačiau, tuo nėra piktnaudžiaujama. Viename lygyje paprastai nerasime daugiau kaip dviejų – trijų rūšių elementų, siekiant mūsų nesupainioti ir išlaikyti balansą. Portal 2 išlaiko sudėtingumo kartelę tokiame lygyje, jog norint įveikti galvosūkį bus metamas iššūkis, tačiau jie nebus pernelyg sunkūs ir negailestingi. Žaidėjas niekada nepasijaučia kvailu, nes neišsprendžia užduoties, o įvykdžius galvosūkį jaučiamas pasitenkinimas.

Istorija yra vystoma kelionių iš taško A į tašką C per tašką B principu, sutinkant nesudėtingus galvosūkius, skirtus paprasčiausiam progresavimui, ar tam tikrų veiksmų atlikimui. Kelionėse per tamsius “Aperture Science” koridorius ir užkaborius, dažnai mus lydės palydovas Wheatley’is. Kelionę jis praskaidrins pasakojimais apie išprotėjusius robotų žudikus, senąją vadovybę ir kolegas robotus. Negana to, kiekviena “pertrauka” nuo GLaDOS vykdomų testų bus kupina įvairių siurprizų, kurie papildys ar drastiškai pakeis vystomą istoriją netikėta linkme, ar bus paprasčiausios GLaDOS gudrybės.

Žaidime sutinkama muzika ir dialogai yra aukščiausios prabos kūrinys. Darydami progresą galvosūkiuose girdėsime vis besipildančias melodijas, kurios trūkinės, nublanks ir vėl pražys skaisčiausiais garso žiedais. Finalinis akcentas sprendžiant galvosūkį yra palydimas atskirų garsų kompozicija, kuri susijungia į vientisą melodiją, kuriai neprilygsta joks kitas žaidimuose sutinkamas kūrinys. Sprendžiant problemas vis skirtingu kampu, melodija keisis tolygiai mūsų veiksmams. Žaidimuose, o tuo labiau filmuose, tokio dalyko dar nebuvo. Pirmasis bandymas ne tik neprisvilo, tačiau ir atskleidė visai kitas, niekada nematytas aukštumas garso dizaine.

Miniatiūra numeris *bzzt*

Bėgu jau ilgą laiką. *bzzt* mane jau pradeda stebinti savo išradingumu. Pradedu mąstyti, kada visa tai baigsis. Jaučiu, kad negreit. Įtampos koncentracija ore jau pasiekė kritinę ribą. Dar lašelis, ir ją galėsiu pačiupinėti. Nejuokauju. Į visą šitą košę dar įsimaišė ir praeities šešėliai, įtarimai ir abejonės. Galvoje nebetelpa visos galimos teorijos. Kitą kartą būtina pasiimti užrašinę. Nejuokauju. Nors kito karto nebus, nes *bzzt* tikriausiai mane “užtestuos” iki paskutinio gaivaus oro gurkšnio. Ironiška, jog paskutinis mano įkvėpimas bus dirbtinai perdirbto anglies dvideginio, o ne oro gurkšnis. Jį oru vadinu tik iš įpratimo. O kalbant apie gyvybiškai svarbius dalykus *bzzzzzzzzzzzzt*.

Citrinos

“Jei gyvenimas tau duoda citrinas, nedaryk iš jų limonado. Atiduok jas atgal!”. Šie žodžiai man nuskambėjo gana netikėtai, žinant tam tikras aplinkybes, ir veikėją, kuris tai pasakė. Beviltiškoje situacijoje žmogus tampa nuoširdus. Nesavarbu ar jis yra kietaširdis žudikas, ar švenčiausiasis tėvas. Paskutinias akimirkas leidžiantis žmogus stengiasi apgalvoti ką padarė blogai, ir ką darytų kitaip. Tai yra viena didžiulė klaida. Būdamas beviltiškoje situacijoje, turi “…iš citrinų padaryti namus deginančias citrinas, kurios degina kitus namus”. Būtent tai ir padarė ponas Cave’as Johnson’as. Ne moksle, o savo galvoje. Nors jis ir nėra tikras asmuo, nors jis ir nėra švenčiausiasis tėvas ar kietaširdis žudikas, jis žino ką reikia daryti beviltiškoje situacijoje. Beviltišką situaciją jis panaudoja savo labui. Turėtume ir mes tai daryti žaidžiant Portal 2. Taip viskas atrodo lengviau.

Muzika = gyvenimas

Portal 2 yra muzika. O muzika yra gyvenimas. Ir nesvarbu, ką sakytų kiti, Portal 2 yra gyvas organizmas. Jis gyvena savo tempu, keičiasi ir vystosi kaip žmogus. Jis gali mus apgauti ir nustebinti lygiai taip, kaip tai gali žmogus. Tačiau, galbūt dalis jūsų nepasijusite muzikos kūrėjais žaidime. Ir tai yra normalu. Galbūt dalis jūsų nepajaus, kokia muzika išties yra Portal 2. Ir tai nėra svarbu. Nes Portal 2 yra tobulas žaidimas visais aspektais. Nesigilinant į visas detales taip smulkmeniškai kaip tai padariau aš, Portal 2 gali pradžiuginti kiekvieną. Tiesiog nereikia būti nusiteikus priešiškai. O tie, kurie gyvena muzikoje, kurie ja kvėpuoja, kurie ja minta, čia pasijaus lyg savo pačių sukurtame pasaulėlyje. Savoje utopijoje. Čia asmenybės krenta ir keliasi, čia jos randa išganymą ir čia jos miršta. Ir visa tai vyksta muzikoje. Nes Portal 2 yra muzika, o muziką kuriame mes. Jei jūs bent dalele savęs jaučiate tai, ką jaučiu aš – Portal 2 yra jūsų ir tik jūsų. Ir neklausykite ką sako kiti.

Post Scriptum: Pastraipa apie bulves

O galiausiai, apie bulves. Prieš išleidžiant Portal 2, visus žaidėjus buvo apsėdusi bulvių liga. Tiksliau ne liga, o manija. Dar tiksliau ne manija, o troškimas sužinoti, kas slepiasi už visų tų užuominų į bulves ir kur visa tai nuves. Viskas prasidėjo dar praėjusių metų kovo mėnesį, kai buvo truputėlį pakeista Portal pabaigos scena ir pridėtas pasiekimas, kurį norint gauti, reikėjo rasti 10 signalų. Ta scena ir neaiškūs garsai tarp žaidėjų iškėlė daugybę klausimų. Vienas galvosūkis sekė kitą, ir šių metų balandžio pirmąją dieną, Steam sistemoje pasirodė “bulvių maišas”, kuriame galėjome rasti dešimtį nepriklausomų žaidimų kūrėjų žaidimų, kuriuose buvo paslėptos užuominos į bulves ir Portal 2. Gerbėjų bendruomenė suskubo rankioti užuominas ir bulves, tačiau jų galo nesimatė. Viskas išaiškėjo likus trejetai dienų iki Portal 2 oficialios išleidimo datos. Žaidėjai žaisdami “bulvių maišo” žaidimus , galėjo padėti išleisti Portal 2 ankščiau. Viso to rezultatas – žaidimas išleistas pusdieniu ankščiau, ir neišdildomi įspūdžiai įstrigę visų dalyvavusių galvose. O visa tiesa apie bulves, išaiškinama Portal 2 žaidime.

P.P.S. “O kur gi dingo Co-op?” klausiate manęs. Būkite ramūs. Jūsų laukia siurprizas.