Esu didelis Battlefield serijos gerbėjas, bet ne iš tų kurie leidžia laiką žaisdami jį „online“. Taip pat nejaučiau jokių ypatingų simpatijų naujoms žaidimo dalims. Kolekcijoje turiu tik senesnes Battlefield dalis (1942 ir Vietnam) kurias labai vertinu ir kartas nuo karto pažaidžiu. Didžiausią malonumą šiuose žaidimuose man teikia milžiniški lygiai, pusėtini „bot‘ai“ ir galimybė išsidirbinėti valdant devynias galybes karinės technikos. Bet patį, patį didžiausią įspūdį man paliko esminis šios serijos bruožas, tai pėstininkų ginkluotės kiekis, jos balansas, puikus šūvio garsas ir nepakartojama ginklo užtaisymo animacija. Tai vienintelis žaidimas, kur ginklo užtaisymo procedūrą aš galėčiau valandų valandas stebėti non-stop. Iš dalies dėl tokio, sakyčiau koncervatyvoko požiūrio, iš dalies dėl to, kad apie BF:BC kalbama kaip apie žaidimą „ant bajerio“, pažintį su juo atidėliojau. Pasirodo visiškai be reikalo.

Pradėsiu nuo drąsaus pastebėjimo, kad mano kuklia nuomone BF:BC — labai rimtas spyris į subinę „chart‘uose“ karaliaujančiam Call of Duty 4. Apie tai liudija ir išskirtinis žaidimo bruožas — istorija. Nė viena serijos dalis išleista asmeniniam kompiuteriui neturėjo vieno žaidėjo režimo su siužetu, t.y. visos asmeniniam kompiuteriui išleistos dalys buvo skirtos tinklo batalijoms, o norėdamas žaisti vienas į pagalbą pasikviesdavai bot‘us. Tiesa žaidimo istorija toli gražu neprilygsta tai kurią mums pasiūlė Call of Duty 4. Kita vertus BF:BC istorija ir netaikė į tą pačią sferą kaip COD4. Žaidimas greičiau jau seka tokią pusiau melų pasaką, pusiau šiuolaikinio karo parodiją.

Veiksmas vyksta išgalvotoje respublikoje Sergistane (??) kurią valdo boratiškai gėjiškas diktatorius… nesvarbu koks jo vardas. Nelabai aišku dėl ko ten kariaujama, bet greičiausiai kažkas nori nuversti tą diktatorių, o kažkam jis visai mielas. Žodžiu mes stojame į JAV karių pusę o mums priešinasi rusai. Mūsų valdomą herojų už praeities nuodėmes įgrūda į B kuopą (B Company), čia patenka visi tie, kas normaliomis sąlygomis keliautu tiesiai po tribunolu. Žodžiu atvykstame į paskyrimo vietą susipažįstame su trim ginklo broliais (nieko sau kuopa — ko tik nepadarysi dėl skambaus pavadinimo J) ir keliaujame dirbti darbų, kurių kitos kuopos ar armijos daliniai atlikti nenori. Visa B-kuopos esmė ta, kad vadovybės požiūriu joje tarnauja atmatos, todėl ją galime mesti bele kur, liepti daryti bele ką o misijai pasibaigus informuoti joje tarnaujančius, kad „Sorry, bet pagal mūsų paskaičiavimus jus jau turėjote būti negyvi, tad sraigtasparnio jūsų grįžimui į bazę mes net nekėlėm į orą. Pareisit patys vyrai. Baigiau.“.

Tokiu būdu didesnę žaidimo dalį praleisim kuopoje, kurios oficialus statusas KIA (Killed in Action). Tarp kita ko žaidime pasipainioja ir samdinių auksas. Pasirodo Sergistano diktatorius yra pasamdęs visą samdinių armiją, kuri kaunasi išvien su rusais. Visai netyčia, mes aptinkame aukso, kuriuo su jais atsiskaitoma pėdsakus. Dešimčių, šimtų tonų aukso pėdsakus… Taip B kuopa pamažu meta kelią dėl takelio ir sukelia nemenką bardaką neutralioje valstybėje, dalyvauja Sergistano diktatoriaus pagrobime ir padeda jam savanoriškai išsitremti į negyvenamą salą kažkur Kaspijos jūroje. Visa žaidimo istorija persmelkta kiek lėkštoko, bet labai gerai pataikančio į temą humoro. Vieno žaidėjo kampanija pakankamai ilga ir įtraukianti, kad būtų vertą ją pereiti vieną sykį, o kai kurie bajeriukai greičiausiai bus juokingi ir antrą kartą, jei tektų peržaisti žaidimą dėl PS3 trofėjų.

Vienam gerai…

Žaidžiant vienam, žaidimo istorija šiuo atveju reikalinga tik tarp kitko. Žavi kitkas. Savotiškai dokumentinis šiuolaikinio karo perteikimas žaidime. Šioje vietoje, BF:BC rimtai duoda į kaulus visai COD serijai. Nepaisant to, kad COD4 turi kelias neblogas misijas kurių metu mes valdome Britų SAS karį, visas žaidimas paremtas senesnių COD dalių principu. Priešai atakuoja milžiniškais kiekiais ir per daug negalvoja. Kova beveik visada labai artima, šaudymo labai daug. Nesvarbu ar keliaujam vieni ar su būriu, visada kariaujame prieš 100 kartų pranašesnį priešą, bėgam ir tratinam. Jei kelią pastoja viso labo 10 arabų, tai dėl jų net greičio nemažinam, slėptis priverčia tik 20-30 priešo karių + minimum 2 sunkieji kulkosvaidžiai. Aišku susidaro stiprus Holivudinio superhito įspūdis, tačiau iš CNN ir Discovery mes žinom, kad niekas taip nekariauja. Žaidžiant BF:BC viskas kitaip, iš tiesų, žaidimas labiau primena tiesioginę transliaciją iš mūšio lauko nei filmą.

Priešas paprastai būna apsikasęs ar įsitviritnęs kaimelyje, o jo pajėgos labai menkos. 5-10 karių. Beveik visada turi minimum vieną stacionarų ar ant šarvuočio pritvirtintą kulkosvaidį. Pėdini sau laukais, matai stovi šešios trobos, šlagbaumas ir du patruliai. Nuo tos akimirkos kai juos pamatai, tikimybė, kad netrukus jie pamatys ir tave, labai didelė. Bet kuriuo atveju idilišką tylą sudrumstus pirmam šūviui priešas dingsta iš ekrano ir prasideda susišaudymas kurio metu ir vieni ir kiti šaudo į maždaug tą vietą kur turėtų būti priešas. Dirbtinis intelektas ginasi aršiai ir protingai, jei ne neribotas gyvybės injektorių kiekis, momentais žaidimas būtų ypač sudėtingas.

Tiesa kai paskelbiau kiek apkarpytą šios apžvalgos versiją savo blog‘e, komentaruose X360 savininkai išpeikė dirbtinį intelektą. Gali būti, kad tiesiog jį vertiname skirtingai, o gali būti, kad X360 sistemoje jis veikia šiek tiek kitaip. Prisimenant serijos žaidimus asmeniniam kompiuteriui, reikia pastebėti, kad seniau DI buvo valdomas išskirtinai procesoriaus galiomis, ir kuo aukštesnis sudėtingumo lygis, tuo daugiau resursų reikalavo DI varikliukas. Jei DI ir toliau valdomas šiuo principu, tikėtina, kad skirtumų tarp sistemų yra. Bet kuriuo atveju tebūnie tai tema Jūsų komentarams.

Specifinis kovų stilių įtakoja ir tai, kad žaisdmas nori nenori pastebi itin turtingą žaidimo garsų paletę. Žaidimui ypatingą įspūdi sukuria ir tai, kad kelionių tarp susirėmimo taškų metu negroja muzika (nebent jūsų valdomam automobilyje būtų magas), girdime tik gamtos garsus. Susirėmimo metu juos užgožia baisus mūšio gausmas, kuris nutyla taip pat staiga kaip ir prasidėjo. Keli palaidi, baigiamieji ar kontroliniai šūviai ir vėl stoja idiliška tyla. Mano galva, BF:BC kol kas siūlo geriausiai skambančius šūvio garsus rinkoje. Jie autentiški kiekvienam ginklui, tačiau smagiausia tai, kad šūvio garsas gauna papildomų efektų priklausomai nuo aplinkos kurioje šaudoma (atvira vietovė, patalpa (skirtingose patalpose skirtingi ir efektai), betoninių namų apsuptyje ir t.t.) ir atstumo iš kurio girdimas garsas.

Visas susišaudymas labai primena CNN žinias. Jų metu dažnai būna parodo kokį Hummer‘į ir ant jo įsitaisiusį kulkosvaidininką šaudantį į kažką nematomą. Kamera parodo kaimelį kur atrodo nė gyvos dvasios, tik tai šen, tai ten subumbsi koks sprogimas. Panašiai ir žaidime. Paprastai kautynės užverda esant gan dideliam atstumui. Per pirmas kelias akimirkas kartais spėji nuskabyti vidury gatvės užtiktus patrulius, o paskui jau prasideda pozicinis žaidimas. Taip pamažu šaudydamas, trumpais perbėgimais tarp priedangų mažini atstumą tol, kol pasieki kaimelio pakraštį. Tačiau net ir tada artimos kovos būna mažokai. Visas veiksmas vystosi 30-50 metrų atstumu. Mūšio metu, visada daug sprogimų. Dirbtinis intelektas irgi daug mieliau naudojasi po vamzdžiu montuojamų granatsvaidžiu nei pačiu automatu. Kodėl? Nes nereikia kišti nosies iš priedangos. Atsitiktiniai susirėmimai, kai netikėtai užlėki ant čia pat esančio patrulio vyksta visai kitaip. Ir jie siaubingai trumpi. Jei netyčia kur vidur miško užsirauni ant 2-3 karių patrulio susišaudymas trunka vos kelias sekundes ir arba mes juos, arba jie mus. Kas pirmesnis, tas gudresnis… ir gyvesnis.

Vienintelis minusas kurį įžvelgiau tai tingus draugiškas DI. Kiti B kuopos nariai labai vangiai veliasi į kovą ir elgiasi neadekvačiai profesionaliems kariams. Aišku šita trūkumą kompensuoja nesenkanti jų gyvybė, gerai, kad bent dėl jos nereikia sukti galvos. Tiesą sakant susidaro įspūdis, kad jie žaidime tik dėl vaizdo, ir bajerių kuriuos nuolat skaldo.

Kitas nelabai smagus niuansas tai priešo DI užmaršumas. Jei sakykim mes puolam kaimą ir sukeliam ten muštynes ir žūname, tenka atgimti paskutiniam checkpoint‘e ir kuo greičiau skubame atgal į mūšį, kuriame tebesikauna likusi B kuopos dalis. Jei iki tol kol mes ateinam situacija aprimsta, DI iškart gryžta į išeitinę padėtį. Jei iki mūšio patrulis žiūrėjo į priešingą pusę, tai mums pradedant naują ataką, jis žiūrės ten pat. Šiaip tai nelabai pastebima, bet kai naudoji snaiperio šautuvą tokie niuansai sukelia juoką.

Dar viena maloni detalė žaidžiant vienam yra ta, kad misijos pateikiamos standartiniuose Battlefield žemėlapiuose skirtose 30-60 žmonių batalijoms on-line. Tai neturi visiškai jokios neigiamos įtakos žaidimo siužetui, net atvirkščiai, žaidėjui suteikiama laisvė kiekvienu atveju pasirinkti atakos kryptį, vietą ir būdą. Siužetas neįpareigoja ir nenurodo ką turi pulti o ko ne. Duodama tik pagrindinė užduotis o kitką darai sava valia. Nori pėsčias, nori ratuotas, nori iš rytų, nori iš vakarų.

Bet su draugais geriau…

Aišku visas žaidimo grožis atsiveria tinkle, kovose prieš kitus žaidėjus. Kol kas tėra vienas žaidimo režimas ir gera šusnis žemėlapių. Žaidimo režimas labai primena standartinį „Capture Control Point“ režimą iki šiol buvusį visuose Battlefield serijos žaidimuose, tačiau šį kartą jis siužetiškai priderintas prie vieno žaidėjo kampanijos. Žaidimo pradžioje kautynėms atidengiama tik maža dalis žemėlapio, kurios viename gale puolančiųjų bazė, kitame besiginančiųjų. Puolanti pusė turi ribotą kiekį gyvybių („Respawn“) tuo tarpu gynėjai gina šarvuotas dėžes su auksu. Jų gyvybių kiekis neribojamas. Puolančioji pusė šturmuoja gynybos bazę ir mėgina išsprogdinti dėžes dėdami ant jų bombas arba apšaudydami jas standartiniais ginklais. Gynėjai neleidžia to daryti, o jei bomba padėta, gali mėginti ją nukenksminti. Kai abi dėžės sprogsta, gynyba nubloškiama atgal, atsidengia dalis žemėlapio, puolančioji pusė gauna pastiprinimą ir pradedą naują ataką. Ir taip stumiamasi, kol paimamas paskutinis taškas. Paprastai priklausomai nuo žemėlapio dydžio jų būna 3-5. Visai smagus kelių standartinių MP režimų kratinukas.

Toks smagus kratinukas, kad pirmo bandymo metu, žaisti pradėjau vakare, o nustojau tik tada, kai kambaryje pasidarė visiškai šviesu ir šiek tiek nejauku, dėl „turiningai“ praleistos nakties. Kaip ir seniau, žaisdami tinkle galime pasirinkti klasę puolimas, žvalgyba, palaikymas (inžinerija ir medicina bendrai), demo vyrukai arba specialios paskirties būrys. Visos klasės labai gerai subalansuotos ir išties efektyvios. Tam tikra prasme išvengta konflikto, kuris dažnai kyla kai niekas nenori būti mechaniku, dėl prastos pagrindinės ginkluotės. BF:BC ginkluotės pasirinkimas optimalus, o atrakinami ginklai mikliai suteikia privalumų šiaip iš pažiūros nykesnėm klasėm. Belieka tik pasirinkti ką nori lavinti ir ką atrakinti, už žaidimo metu gaunamus kreditus. Kreditus gauname už kylantį mūsų laipsnį, laipsnis kyla už taškus. Taškai gaunami už priešų žudymą ar naudingą veiklą mūšio lauke. Ten pat skaičiuojasi ir headshot‘ai, ir frag‘ai peiliu, ir assist kill‘ai, ir squad assist‘ai ir papildomi taškai už kovinės technikos remontą, ir t.t. ir panašiai. Raundui pasibaigus pasipila ir bonusai, dalis jų siejama su būriu.

Žaidimo metu kiekvienas žaidėjas automatiškai priskiriamas kokiam nors būriui. Jei žaidimo metu būni šalia ir visaip padedi konkrečiai savo būrio nariams, žaidimas negaili papildomų taškų. Todėl žaisdamas visada stengiausi, būti šalia savo būrio. Nesvarbu ką veiki, ar mėtai vaistinėles, ar taisai karinę techniką, ar šaudai kulkosvaidžiu ar vairuoji džipą. Žaidimas viską seka, vertina ir už pasiekimus apdovanoja. Labai svarbu, kad žaidimas nesureikšmina šaudymo ir iškelia komandinį darbą į pirmą planą. Sakykim remontuodamas tanką, ar vairuodamas džipą kuriame kažkas valdo kulkosvaidi, akimirksniu gausi daug daugiau taškų nei bėgiodamas vienas ir žudydamas priešus. Taip pat smagu, kad taškais apdovanojami ir gelbėtojo šūviai, t.y. akimirkos kai jūsų kulka išgelbėja draugo gyvybę.

Tiesą sakant, man BF:BC kautynės tinkle paliko gerokai gilesnį įspūdi nei Call of Duty, gal dėl veiksmų laisvės, gal dėl milžiniškų erdvių ir debesies karinės technikos, gal dėl abiejų šių priežasčių kartu paėmus. Šiaip smagu, tai, kad žaidime mažiau mėsmalės ir daugiau koordinuotų veiksmų net ir tuo atveju jei žaidi paprasčiausią quick match. Pačiame žaidime esanti squad‘ų, bonusų ir assistų sistema priverčia žaidėjus dirbti išvien net ir tuo atveju jei jie vieni kitų nepažysta ir net nebendrauja tarpusavyje žaidimo metu. Daug ką už juos paprasčiausiai padaro pats žaidimas. Pavyzdžiui žaidimas automatiškai sugeneruoja balso pranešimą, jei pamatote naują priešininką. Tad žaisdami nuolat girdėsit kitų pranešimus, o kartu su jais mini žemėlapyje pamatysi ir tašką žyminti priešininko poziciją. Tiesa labai trumpam, bet jei esi snaiperis, tai ir akimirksnio per akis.

Ko pasigedau, tai kažko panašaus į COD4 create a class. Bet žiūrint blaiviai, tai prie dabartinės žaidimo mechanikos ši savybė paprasčiausiai sugriautų žaidimo balansą.

Dar pasigedau realistiškos balistikos. Kulkos nenori lėkti kiaurai sienas, langų rėmus ar skardines bačkas. Aš nesuprantu, nejau tai išties tokia kosminė ir sunkiai įgyvendinama užduotis? Juolab, kad žaisdami BF:BC galite žūti nuo rikošetu atšokusios kulkos. Jei jau tai yra, kodėl gi nepadarius ir peršaunamų paviršių?

Negali prašauti kiaurai sieną? Nugriauk ją velniop

Tiesa žaisdamas Battlefield tinkle praktiškai bet kurią sieną ar mišką užstojantį kulkai kelią taikinio link gali nugriauti, išsprogdinti, ar tiesiog nušienauti stambaus kalibro kulkosvaidžiu. Tuo rūpinasi DICE sukurtas Frostbite varikliukas. Šioje sferoje greičiausiai rasis daug palyginimų su Crysis, bet mano galva tai nesulyginami dalykai. Crysis atrodė labai gražiai kol jame nevyko mūšiai. Jiems prasidėjus žaidėjas pamatydavo 100 paliktų fizikos bug‘ų, kurie itin realistišką vaizdelį paversdavo kažkokia sunkiai suprantama nesąmone. BF:BC sugriovimų laipsnis gal kiek mažesnis, vaizdas ekrane gal ne toks ryškus ir raiškus kaip Crysis, bet užtat labiau tikroviškas ir hm… įkvepiantis.

Didžiausią įspūdi man paliko kažkokie žaidime naudojami filtrai kurie padengia visą ekrane smulkiu grūdų. Jis gerokai sujaukia tiesias linijas tokiu būdu išspręsdamas konsolėms būdingą anti—aliasing problemą. Kitas šio filtro aspektas, tas, kad jis sujaukia ir tiesą liniją jungiančią pavyzdžiui namą su žeme. Daugelyje žaidimų, tarp jų ir COD ar Crysis ši linija, jei nebūna apsodinta žaluma, visiškai sugriauna realumo įspūdį. Matai, kad namas yra per tikras, per švarus ir per gražiai stovi ant žemės. BF:BC tokios vietos atrodo daug įtikinamiau. Tiesą sakant žaidimo grafika mane nustebino labai teigiamai. Pirmą sykį įjungęs žaidimą kažkaip nė nesureaguoji, atrodo viskas standartiškai, bet po kurio laiko kažkaip pradedi dūsaut. Labai jau viskas jame gražu. Ypač miškai su visais paukščiukų čiulbėjimais ir žibutėm…

Kitas dėmesio vertas bruožas tai žemėlapių mąstai. Juos deramai įvertinau tik kai sumaniau pažaisti snaiperio rolėje. Tykiai sau išsėlini iš bazės ir pėdini laukais gerus 500 metrų. Ten susirandi vienišą krūmą, įlendi į jį ir tykai aukos. Kadangi tokioje padėtyje šaudai iš didesnio nei 500 metrų atstumo, tavo šūvio garsas nepasiekia, tiksliau nenustelbia pagrindinio mūšio griausmo, vadinasi šaudydamas esi nematomas priešui. Vienintelė galimybė, kad priešas ims ieškoti ir pastebės tavo pozicijas yra tik tuo atveju, jei dažnai nepataikysi ir tik sužeisi priešą. Tokiu atveju ekrane sužybsi krypties kuria skrido kulka indikatorius ir situacija gali tapti ne itin maloni.

Milžiniški žemėlapiai atveria ir visą debesį taktinių sprendimų, sukuria progas apeiti priešą, rengti pasalas, organizuoti efektyvias, dėmesį nukreipiančias kontratakas. Galų gale žemėlapių dydis šiek tiek pakoreguoja ir naujokų bei senbuvių šansus. Nėra jokių šansų įsiminti kiekvienos trobos ar gatvės išplanavimą. Juolab kad kaime trobų gali būti ir 20 ir 30. O pačių kaimų žemėlapyje irgi ne vienas.

Prie žaidimo prisidėjo ir lietuviai?

Galbūt bus įdomu sužinoti, kad prie žaidimo dirbo ir du Lietuviai. Manau jau daugumai games.lt lankytojų abiejų jų vardai bus girdėti. Paulius Liekis ir Renaldas Zioma jau senokai dirba pas DICE ir yra prisidėję prie kelių Battlefield serijos dalių. Aš tyčia laukiau kol jų pavardės pasirodys titruose, nes kažkodėl, man Lietuviškos pavardės titruose sukelia savotišką malonumą. Paulių Liekį žaidimais besidomintys Lietuviai turėtų žinoti iš projekto „Nesnausk“ ir kelių neperseninusiai radijoje ar spaudoje pasirodžiusių intervių. O Renaldas Zioma seniau darbavosi su Wireframe Dreams ir kūrė pirmą komercinį lietuvišką RTS „Psi: Sibiro Konfliktas“. Sprendžiant iš titrų jie abu darbavosi būtent prie Frostbite varikliuko. Ką gi… Belieka pastebėti, kad darbas atliktas gerai.