Ko gero retas, kuris nežino garsiojo „Dungeon Keeper“ žaidimo. Gerai kritikų įvertintas, net nekeista, sulaukė eilės kitų, jo pasekėjais bandančių būti žaidimų. Iš jų galima paminėti „Overlord“, „Dungeons“ ir patį naujausią „Impire“, kurį ir apžvelgsiu.

Prieš pradėdamas, skubu pranešti, jog prieš tai neteko žaisti nei vieno, tokio pobūdžio žaidimo, todėl apžvalgoje nebus jokios subjektyvios nostalgijos ar prisiminimų.

Viskas prasideda, kai vieną gražią dieną, galingas demonas, jam priderančiu piktu Baalo – Abaddono vardu, netikėtai iškviečiamas nekompetentingo burtininko, vardu Osvaldas. Negana to, vietoj savo didingos formos, jis įkalinamas apgailėtino velniūkščio („imp“) kūne. Osvaldas, savo ruožtu, yra visiškas nevykėlis ir didžiausias „wannabe evil“. Dėl niekam neįdomių priežasčių, jis pradėjo konfliktuoti su aplinkiniais ir nusprendė savo blogį paskleisti visoje Ardanijoje. Kadangi laukia sunkus ir varginantis darbas, visus nešvarius darbelius liepia atlikti ką tik iškviestam Baalui, kurį, būdamas toks išmanus, pakrikštija Mirties Žudiko („Death Slayer“) vardu.

Tas „ilgas ir sunkus darbas“ suskirstomas į keturis skyrius, o šie į mažesnius aktus. (Kažką primena, ar ne?). Akį pamalonina šone rodomas Ardanijos žemėlapis, kuriame matosi nukeliautas kelias ir galima paspėlioti, kur kitur teks rausti tunelius.

Pagrindinis varomasis dalykas – misijos. Priešingai įprastiems strategijos žaidimams, kuriuose ir taip dažniausiai būna aišku, jog pergalė bus pasiekta tik sunaikinus priešą, šiame nėra jokio aktyvaus, kompiuterio valdomo požemio valdovo, kuris kur nors šone taip pat statytųsi pastatus ir nuolat grasintų antpuoliais.

Misijų objektas, aišku, vis tiek išlieka koks nors Osvaldui nepatinkantis gerietis, kurį reikia pašalinti, tačiau jis išlieka pasyvus, o jam priklausantys pavaldiniai, yra vienkartiniai ir daugiau neatsiranda vos tik juos užmušus. Todėl viskas veda labai paprastu keliu: išmušk pavaldinius – užmušk bosą. Nors dažniausiai reikia „prasinešti“ pro visas užkampes, ir ne tai, kad ten būtų galima pasiklysti, objektus žymi specialios ikonos.

Kad nebūtų taip nuobodu, žaidimas siūlo ir kitų užduočių, kurios būna arba pagrindinės sudedamasis komponentas ir jas tiesiog būtina atlikti, arba šalutinės, kurias galima praleisti. Šios dažniausiai įvykdomos judant link pagrindinio objekto, arba siunčiant savo karius apiplėšti išorinį pasaulį.
Na, o jei ir tos pasirodo nuobodžios, žaidime taip pat yra keletas mįslių, kurios bent jau priverčia kažkiek pasukti galvą.

Iš vienos pusės smagūs ir iš kitos pusės nesmagūs būsimų veiksmų pristatymai („intro/cinematics“). Pirmasis pasitinka krovimo lange, kur kažkoks Gendalfas, neskubėdamas perskaito, ką reiks daryti. Deja, šios skaitymo atšaukti negalima, nes žaidimas dažniausiai kraunasi tiek, kiek užtrunka skaitymas (ilgai).

Antrasis, kiek rimtesnis (animuotas), rodomas iš karto po pirmojo. Tik pradėjęs žaidimą, pasiryžau nespausti „Esc“ mygtuko ir klausyti viską iš eilės. Galiu pasakyti, jog tai atsibodo daryti ganėtinai greitai. Šiuose dialoguose (greičiau monologuose), rodomas pats Osvaldas, Baalui pasakojantis savo nuoskaudas ir galiausiai prieinantis prie tikslo. Labiausiai užkliuvo prasta animacijos kokybė: vis besikartojantys kūno judesiai ir sučiauptos arba pražiotos burnos. Čia negalima nepastebėti Osvaldo mėgstamo „Dr. Evil“ gesto, pridedant mažąjį pirštelį prie lūpos ir pačio Baalo, naudojančio Mončio Degėlos „Excellent“. (O gal tai tik sutapimai?)

Dialogai taip pat nežvilga. Ar turėjo būti juokingi, taip ir nesupratau. Tiesa, pora kartų privertė nusišypsoti, bet daugiau… Et, paliekam šitą dalyką „skonio reikalui“…

Norint sėkmingai įvykdyti visas užduotis, reikalingi kariai. Kadangi kariais nelyja, pirmiausiai reikia turėti resursų. Šių yra trys: maistas (grybai), lobiai ir materijos (akmuo). Tiek maistas, tiek akmuo yra naudojami „gamintis“ karius, akmuo tinka įvairiausiems pastatams, o lobiai – plėsti aktyvių būrių skaičių.

Visas materijas galima gauti dviem būdais: pasistatant atitinkamą pastatą (greičiau kambarį), kuris jas generuotų per tam tikrą laiko tarpą, arba apiplėšinėti paviršiuje gyvenančius kaimiečius. Našesnis, be abejo, yra antrasis būdas, kadangi kaimiečių yra visokių, tiek „biednų“ tiek turtingų ir juos galima terorizuoti nuo pat pradžių, o pastatai atsiranda tik gerokai įsibėgėjus.

Nors visas smagumas verda po žeme, bet terorizuoti kaimiečius yra toks smagus reikalas, jog negaliu apie jį nepapasakoti plačiau. Kaip jau minėjau, tai galima daryti turint du motyvus: vykdant pagrindinę ar šalutines užduotis, bei renkant resursus. Kokį socialinį statusą turi kaimiečiai, parodys speciali ikona. Vieni augina pievagrybių plantacijas, antri mėgsta skaldyt akmenis, o treti tiesiog šiaip turtingi. Priklausomai nuo plantacijų dydžio, jie atitinkamai samdo daugiau apsauginių. Šių fizinį pasirengimą indikuoja papildoma, kaukole pažymėta ikona. Todėl, kuo didesnė plantacija, tuo sunkiau bus ją apiplėšti, bet pavykus, kariai parneš daugiau resursų. Pasirinkus taikinį, tereikia nusiųsti norimą būrį. Jei daugiau nėra ką veikti, galima stebėti patį procesą ir kartais pagelbėti, paleidžiant vieną ar kitą žaibą. Parnešti resursai bus tiesiog numesti prie „paradinių vartų“, todėl reikia užtikrinti, kad nuolat užtektų darbininkų laisvos vietos sandėliuose, mat gulėdamas, grobis po kiek laiko pranyksta.

Visą šį procesą koordinuoja pats Baalas. Jis kaip centrinis požemio objektas gali iškviesti darbininkus, laidyti žaibus, sprogdinti tarnus ir užiminėti objektus. Jam mirus (greičiausiai demonam neegzistuoja sąvoka „mirti“ – jie tiesiog atsiranda iš naujo), laikinai sustoja visa požemio veikla.

Su laiku, Baalas išmoksta kontroliuoti savo jėgas ir, lyg digimonas, „evuliuciuonuoja“ į ženkliai piktesnį demoną. Dar būnant velniūkščio formoje, galima uždėti pirmus „talentus“ ir taip pastiprinti šarvus, ar pagerinti taiklumą. Vėliau pasikeitus ūgiui galima pasirinkti vieną iš trijų „specializacijų“: kario, mago ir „viršininko“, kuris nors ir yra vidutinis kovotojas, bet mielai padeda aplink jį esantiems kariams. Negana to, kiekviena „specializacija“, vėliau suteikia po dar kelis veiksmus. Gaila, bet savo pasirinkimo pakeisti nebegalima.

Daugumą Baalo valdomų karių sudaro tokie patys velniūkščiai, tik atliekantys skirtingas pareigas. Vieni jų yra berserkeriai, antri – gydytojai, treti – „tankai“, ketvirti – lankininkai ir t.t. Šalia jų, ilgainiui prisijungia ir minotaurai, demonai bei žiurkiažmogiai.

Surinktą armiją galima valdyti dviem būdais: viską apvedant ir pasiunčiant taikinio link,arba sutalpinant pagrindinius karius į būrius. Antrasis būdas yra efektyvesnis, kadangi tik būriuose esantys kariai galės apiplėšinėti kaimiečius, juos bus lengviau pasiųsti į valgyklą, teleportuoti iš vienos vietos į kitą, ar apginkluoti. Taip pat, progresuojant žaidimui, kiekvienam būriui galima priskirti po „padėjėją“, kuris prideda daromos žalos, ar gynybos taškų.

Žaidimas prasideda turint tik vieną būrį, bet tą skaičių galima išplėsti iki 5, taip turint 20 gerai apginkluotų karių. Stebina tai, jog žaidime labai ribojamas leistinas karių skaičius, kuriuo užtenka užpildyti 5 būrius ir turėti vos, vos daugiau, sėdinčių rezerve. Pats Baalas yra pasikėlęs, todėl vaikšto vienas.

Teleportacija yra bene svarbiausias veiksmas, kuriuo galima greitai perkelti karius iš vienos vietos į kitą. Tai itin praverčia, kuomet įsiveržia herojai.

Kiti, armijos negeneruojantys pastatai, yra taip pat labai svarbūs ir glaudžiai siejasi su likusia mechanika. Negalėčiau pasakyti, kad jie labai įvairūs (viso 13). Tame tarpe: aludė, kuri traukte traukia įsiveržusius herojus, kur jie nusigeria ir nebedaro daug žalos, kalėjimas, į kurį galima patupdyti herojus ir vėliau išpirkti už lobius, valgykla, leidžianti kariams atstatyti gyvybės taškus ir prarastą agresiją, nuo kurios priklauso daroma žala, sandėliai, talpinantys visą grobį, dirbtuvė, kurioje kalami karių šarvai, ginklai bei spąstai, treniruočių arena, leidžianti pakelti herojų lygį, ir eilė kitų.

Kai kurių pastatų (ar karių) iš karto statyti ar tobulinti negalima, net ir turint pakankamai resursų. Visa tai atsiremia į pagrindinę, „DEC“ taškų sistemą. Ši veikia kaip pasiekimų sistema, nurodanti ką reikia atlikti. (Pavyzdžiui, iškasti ilgą tunelį ar pasikelti požemio lygį). Atlikus vieną iš užduočių bus suteikti taškai, kuriais galima „atsirakinti“ norimus pastatus, karius ar runas. Viena vertus, tokia sistema labai riboja galimus veiksmus. Bet iš kitos pusės, tai reikalauja šiek tiek viską paplanuoti į priekį, kadangi taškų viskam neužteks.

Reikia išskirti runas, kadangi šios atlieka pasyvių „buffų“ paskirtį. Pavyzdžiui, atrakinus vieną, bus galima naudoti 5 (vietoj 4) būrius, kita atstatys manos taškų kiekį, užmušus herojų ir t.t. Deja, kaip ir su kitais objektais, runos atrakinamos tik žaidimo eigoje, todėl pilnai mėgautis nuo pat pradžių negalima.

Kita svarbi (greičiau erzinanti) mechanika – nuolat įsiveržiantys herojai. Tai visokie avantiūristai, kurie mielai pasisavins Baalo sukauptus turtus, praspirs pakeliui sutiktus velniūkščius, nusiaubs kitus kambarius ir pritvos grybų trauktinės. Patys pirmieji yra tokie nagli, jog net nesivargina ir eina tiesiai pro paradines duris. Vėliau šiek tiek pakeičia taktiką ir leidžiasi kopėčiom, kurių kiekis didėja. Laiku sunaikinus kopėčias, jiems nebeliks nieko kito, kaip eiti pro paradines duris. To nespėjus padaryti, šie nusileis vienomis iš esančių kopėčių.

Herojus svarbu laiku sutramdyti, nes jiems išplėšus lobių saugyklą, žaidimas bus automatiškai baigtas. Tai padaryti nėra sunku – tereikia „numesti“ visus karius. Tiesa, užsitęsus žaidimui gali pasirodyti ir labai didelė pastarųjų banga. Iki tol duodamos 5 minutės pasiruošimui. Vėlgi, net ir didžiąją invaziją galima atremti be didesnių pastangų, nes tai labiau priklauso nuo to, kaip gerai apginkluoti kariai. Nors, iš pirmo žvilgsnio, žudynės labai smagus reikalas, laikui bėgant tai pradeda erzinti: vykdai misiją ir staiga atsiranda tos nelemtos kopėčios. Todėl reikia nutraukti visą veiklą, teleportuoti karius atgal, apsaugoti požemį ir toliau tęsti misiją. Ir taip kas, bene 5 minutes.

Kad jau apie erzinančius dalykus, verta paminėti ir prastą dirbtinį intelektą, kuris labiausiai pasireiškia darbininkuose: vienam mirus, kitas bėgs tuo pačiu keliu, tęsti darbą, kurį pradėjo pirmasis. Ir visai nesvarbu, kad jam po kojomis guli resursų maišas, kuris tuojau pranyks. Neblizga ir patys kariai, puolantys bet kokius taikinius ir nelabai paisantys fokusavimo komandų.
Prie viso šito prisideda ir garso takelis, kuris yra toks pasikartojantis ir erzinantis, jog teko nutildyti po pirmos valandos žaidimo.

Perėjus vieno žaidėjo kompaniją, kurią, beje, galima žaisti ir su draugais, žaidimas leidžia išbandyti jėgas ir „skirmish“ rėžime. Čia yra galimi du rėžimai: „King of the hill“ ir „Escort“ tipų. Pirmajame reikia kuo ilgiau išlaikyti kambarį, o antrajame palydėti drakoną iki savo požemio.

Visumoje gaunamas toks vaizdas: nuobodžios ir pasikartojančios misijos, erzinanti herojų sistema, monotoniškas garso takelis, prastos animacijos, žemas dirbtinis intelektas, ribojami pastatų statymas, nesmagi „online“ funkcija. Tiesa, viską palengvina faktas, jog šiuo metu žaidimas nuolat tobulinamas, todėl ateityje, kai kurios iš šių problemų gali išnykti. Nepaisant jų, tai smagus žaidimas, puikiai tinkantis prastumti laiką, kai daugiau nėra ką žaisti.