Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/08
Autorius: KYO
Jeigu esi tas žmogus, kuriam prieš įsijungiant žaidimą reikia paskatinimo, tuomet aš skatinu. Tiesiog taip, be jokių užuolankų. Jeigu jautiesi esąs žmogus, kuris paprasčiausiai negali žaisti neišbaigtų arba ne visai kokybiškų žaidimų net ir tada, kai jų siužetas geras, geriau eik pasimėgauti vasara, Tu to nusipelnei. Tačiau jeigu esi žmogus, kuriam reikia pasakoti ir maloniai įtikinėti, kad žaidimas yra geras arba blogas, prašau, skaityk toliau. Juk toks yra mano darbas…
Už naujausią Alone in the Dark seriją yra atsakinga Eden Games studija, kuri praeityje sukūrė porą gerų žaidimų ir su Infogrames (originalaus Alone in the Dark kūrėjai) neturi nieko bendro. Ir kas čia tokio? Kodėl niekas nerėkavo kai 2001 metais kažkokie Spiral House, kurių biografijoje buvo tik vienas žaidimas (Silver), sukūrė Alone in the Dark: A New Nightmare? Užtai dabar kažkas atrišo liežuvius nesusipratėliams ir jie sako arba rašo, kad naujas serijos žaidimas yra labai blogas. Kai kurie jų tikina esą sentimentalūs ir vertina žaidimą žemiausiais balais todėl, kad prisiminus pirmąją serijos dalį, kuri pasirodė 1992 m., jiems skauda širdį. Tačiau tai juk buvo prieš 16 metų… Galima drąsiai teigti, kad kai kurie žmonės per ilgai gyvena praeitimi (pirmasis Tomb Raider taip pat turėjo perdirbinį naujajai kartai ir visi juo liko patenkinti). Žaidimų industrijos ironija.
Pagrindinis serijos personažas, jau antrą dešimtmetį džiuginantis vis kitus žaidėjus, šioje dalyje atrodo iš tikrųjų senas. Pažaidus kyla klausimas, kas gi tuomet puikuojasi ant viršelio? Vienas iš kūrėjų? Nes Edvardas Karnbis žaidime žilstelėjęs, su aiškiai matomu randu ant kairiosios veido pusės ir gerokai blankesnis nei viršelyje. O gal pagrindinį veikėją taip veikia tamsa? Kaip ten bebūtų, jis pramiega kažką labai svarbaus ir netikėtai atsibunda veiksmo įkarštyje. Jį tuoj prakusti priverčia namus griaunančios jėgos ir staigios žmonių mirtys. Edvardas nežino, kad tuoj tuoj atsidurs centriniame Manhatano parke ir netrukus susipažins su simpatiška mergina Sara. Nežino ir to, kad gabalas akmens, kurį jis ilgą laiką turėjo su savimi, gali privesti mūsų pasaulį prie pražūties. Tačiau vieną dalyką Edvardas nujaučia: šį kartą vienam tamsoje nebebus taip baisu kaip anksčiau.
Mus, PC žaidėjus, gali laikyti vargšais ir šioje situacijoje vertais užuojautos vien todėl, kad žaidimo valdymas ne tik kelia nerimą, bet tiesiog varo į neviltį. Gniuždo, traumuoja ir verčia kankintis prie monitoriaus. Tačiau… kaip kiekviena ragana atrodo pribloškiančiai, kai žiūri į savo atvaizdą veidrodyje, taip pat įsimintinai atrodo ir Alone in the Dark, jei tik sugebi pažvelgti iš kito taško…
Į ką pirmiausia reikia atkreipti dėmesį? Na, visų pirma, tikrai ne į DVD filmų stilių, kuris žaidime vadinamas „epizodų pasirinkimu“. Tai yra bevertis dalykas. Aišku, gali vos pradėjęs žaidimą iš karto atsidurti paskutinio epizodo pradžioje, bet koks tikslas? Kam pirkti žaidimą ir po to dalies jo nežaisti? Bet jei būtų kalbama nors ir apie vieno segmentėlio praleidimą, vis tiek tai erzinanti naujovė, nes kartą praleidę mes imsime tą daryti pastoviai, susidūrę su menkiausiu galvosūkiu todėl, kad paprasčiausiai tingėsime galvoti. Taigi už visus darau išvadą, kad žaidime tas „epizodų pasirinkimas“ tikrai nebūtinas. Užtai visai puikūs vaizdo montažai, kurie prieš kokį nors epizodą primena, kas buvo anksčiau. Visai kaip serialuose, kur kiekvienos serijos pradžioje trumpai parodoma, kas buvo praeitose. Dėl šito kūrėjai nemelavo.
Dar vienas įsimintinas dalykas, kuris išskiria naująjį Alone in the Dark iš kitų žaidimų, yra tikroviškai sukurtas inventorius. Net kai aplink pilna apsėstųjų, Edvardas negali sustabdyti laiko, kaip tą padaro veikėjai kituose žaidimuose, ir ramiausiai knistis tarp savo daiktų: čia sprendimai turi būti greiti ir praktiški, nes su tuščiu plastikiniu buteliu tikrai nieko nenustebinsi. Žaidime išties apstu įdomių kombinacijų, iš kurių vienos bus labai reikalingos, o kitos ne reikalingos, bet smagios.
Tiesą sakant, žaidimą galima nesunkiai įveikti naudojant tik pistoletą ir šovinius, sumaišytus su alkoholiu. Įjungi pirmojo asmens vaizdą (jis įjungiamas automatiškai bandant taikytis ištrauktu ginklu) ir šaudai priešams į gana gerai matomus randus ant kūno. Dar, aišku, galima priešus žudyti naudojant liepsnojančią medieną arba sujungus kokį purškalą nuo uodų su žiebtuvėliu, bet tai ne visada pasiteisins. Pistoletas pranašesnis už kitus ginklus, nes yra lazerinis taikiklis, kuris tikrai palengvina susidūrimų su priešais situacijas. Kitų šaunamųjų ginklų žaidime, deja, nėra. Iki šiol nesuprantu, kodėl kūrėjai skirtinguose lygiuose primėtė tiek daug šaltųjų ginklų, tarp kurių — katanos, kuokos, kirviai? Šie ginklai vis tiek yra beverčiai, ypač turint omenyje ypatingą PC valdymo schemą, kuri mosavimą tokiais ginklais paverčia kankyne…
Nors Alone in the Dark ir nėra itin ilgas, dramatiški jo momentai viską kompensuoja. Tikrai nesuprantu, kaip gali žaidėjams nepatikti specialūs ugnies efektai, sumaišyti su tradiciniu slow–mo ir griūvančio pastato fizika? Grindys pasvyra, daiktai ima slysti žemyn, Edvardas — kartu su jais, o vėliau netyčia užsikabina už akmeninio grifo snapo ir pavojingai siūbuoja. Viskas labai primena intensyvaus veiksmo dramas, kurias bežiūrint kambaryje nuolat tvyro tragiškos baigties nuojauta. Ir tikrai, Alone in the Dark savo dramatiškais siužeto vingiais ir savotiška, tačiau juntama meilės istorija, mano akimis, pranoksta net Prey, kuriame panašūs posūkiai taip pat buvo.
Nežinau kodėl, bet ta atmosfera tikrai įtraukia ir nuolat atsiranda noras žaisti. Net jeigu sunku ar neįmanoma, vis tiek. Todėl už tokią trauką belieka tik pagirti, jos kartais neturi net ir labai gerai įvertinti žaidimai. Be to, kas gi galėtų atsispirti išskirtiniam žanrų kokteiliui? Iš pradžių viskas atrodo lyg Resident Evil, vėliau kaip Broken Sword, po to kaip GTA, o galiausiai — kaip Tomb Raider. Taip sumaniai suplaktų populiariausių žanrų aš nemačiau jau seniai. O tai dar vienas pliusas.
Baigdamas galiu pasakyti nei daug, nei mažai: žaidimas man patiko. Visų pirma, galbūt todėl, kad aš dažniausiai esu linkęs aukoti savo nervus ir nuotaiką, jei tik matau, kad žaidimas tikrai „turi ką pasakyti“. Dėl geros istorijos net „Čarlį ir šokolado fabriką“ žaisčiau, todėl man gali atrodyti vienaip, o kitiems — visai kitaip. Bet kai prisimenu žavingų moterų choro Mystery of the Bulgarian Voices atliekamas kompozicijas, ranka nejučia nori rašyti daugiau. Ir aš parašysiu, nes, po galais… Šitiek laukti, taip mylėti Alone in the Dark seriją ir vos pasirodžius ilgai lauktam vasaros žaidimui jį nurašyti? Skirti jam 39 % iš šimto? Ne, ačiū. Žaiskim nors kartą dėl savęs, o ne dėl savo principų.
