Taip, šis žaidimas yra skirtas tik žaidimų kompiuteriams Nintendo „Wii U“ ir 3DS, kas reiškia, kad juo domisi palyginus maža dalis žaidėjų (turiu omenyje Lietuvos kontekstą), bet „Sonic Lost World“ kenčia ir nuo kitos problemos: jį nepelnytai nuvertina kritikai. Kuo motyvuoju tokią savo išvadą aš nuosekliai išdėstysiu apžvalgos metu, o dabar, kaip pirmai pastraipai, parašysiu tiek, kad „Sonic Lost World“ asmeniškai mane stipriai nustebino. Taip, galbūt tai lėmė tie patys kritikai, kurių neigiamų apžvalgų prisiskaitęs aš praradau tikėjimą šiuo žaidimu, bet brač kaip jie šį kartą suklydo!

Būtent 3DS versijos kūrimu rūpinosi „Dimps Corporation“, kurie jau visą amžių kuria „Sonicus“ nešiojamoms Nintendo konsolėms (pradedant, berods, „Game boy Advance“) bei kartkartėmis kažką padaro asmeniniams kompiuteriams ar namų konsolėms. Būtent dėl to, manau, kad niekas iš tų, kas žaidė, pavyzdžiui „Sonic Rush“, niekada nė akimirkai nesuabejotų šia kūrėjų studija. Kitas dalykas, kurį norėčiau akcentuoti, yra tai, jog „Sonic Lost World“, skirtą „Wii U“ kūrė būtent „Sonic teamas“, kuriam esame dėkingi už vienus sėkmingiausių žaidimų serijos „Sonic“ žaidimus – „Sonic Colours“ ir „Sonic Generations“. Todėl patikėk manimi, visas „Sonic Lost World“ adresu generuotas bei siųstas negatyvas yra iš piršto laužtas ir tai – nieko panašaus į tokius klaikius „Sonic“ žaidimų nuklydimus kaip, pavyzdžiui, „Sonic Unleashed“. Na, bet laikykimės nuoseklumo.

Visų pirma „Sonic Lost World“ istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lėkšta ar nenusisekusi, bet po teisybei (aš pats to visai nesitikėjau) tai – vienas geriausių „Sonic“ žaidimų siužetų visoje serijoje. Šią istoriją lydi kaip niekad kokybiškas ir koncentruotas (netgi nuo visų nereikalingų frazių ar scenų pravalytas) veikėjų įgarsinimas, gausūs, bet talpūs ir įtraukiantys vaizdo intarpai ir išties dinamiška įvykių eiga. Pavyzdžiui vien žaidimo pradžia (o dialogai ir vaizdo intarpai bei istorija 3DS ir „Wii U“ versijose nesiskiria) iškart įtraukia į veiksmą, kuomet Sonicas su Tailsu vejasi Eggmaną, po ko visi patenka į užsislėpusį nuo kitų akių pasaulį, kur Eggmanas tučtuojau savo metodais užvaldo septynis padarus, kurie niekam nenorėjo nieko blogo. Bet čia įvykiai rutuliojasi po kiekvieno pereito akto, tad netrukus viskas pasisuka prie to, kad įsiutę padarai, atgavę savo laisvą valią ir ištrūkę iš po Eggmano kontrolės, nusprendžia panaudoti Eggmano technologiją tam, kad išsiurbti iš Žemės visą energiją ir t.t. Žodžiu, tiek siužeto dinamiškumo, tiek žaidėjo įsitraukimą lemiančių faktorių čia tikrai netrūksta, tad belieka tik žaisti ir mėgautis. Ypač žinant, kad tarp „Wii U“ ir 3DS „Sonic Lost World“ versijų siužeto atžvilgiu – nė menkiausio skirtumo.

Kalbant apie „Sonic Lost World“ žaidimo procesą būtent 3DS konsolėje, verta pradėti nuo bendresnių dalykų, pavyzdžiui tokių, kad „Wii U“ konsolėje šis žaidimas atrodo žymiai gyviau, detaliau ir galbūt apskritai jei turi abi konsoles ir renkiesi, kuria žaisti „Sonic Lost World“, geriau žaisti su „Wii U“, bet vėlgi – žaidimo procesas abiem atvejais panašus ir sukaltas remiantis tais pačiais rėmais. Iš esmės čia matome įprastus tris aktus kiekvienoje iš zonų, tik „Sonic Lost World“ yra dar ir ketvirtas aktas, kuris visas pašvęstas kovai su bosu. Tačiau žavi šiame žaidime ne tai, o visiškai unikali žaidimo proceso įvairovė: kelias minutes valdysi Sonicą pradžių, kol dar į „Sonic Lost World“ dėl užsienio kritikų nuopelno žiūrėjau abejingai, aš to nepastebėjau, bet po to su kiekvienu aktu ir kiekviena žaidimo zona žiūrėjau vis įdėmiau – čia visuomet labai daug dėmesio skiriama įvairovei tiek aplinkų, tiek veiklos, tiek kliūčių prasme. O sudėtingumas čia net labai padorus (taip, pasitaikys kvailų mirčių, kuomet šoki, nežinodamas kur, ir nugarbi, tačiau tai smulkmenos), kas ilgainiui leidžia tiesiog nevaržomai mėgautis visomis „Sonic Lost World“ galimybėmis bei pramogomis.

Save visada laikiau ištikimu žaidimų serijos „Sonic“ žaidėjų, o tai reiškia, kad esu po keliolika kartų peržaidęs didžiąją dalį žaidimų apie mėlynąjį ežį. Išsakęs šį faktą galiu ramia sąžine parašyti, kad „Sonic Lost World“ stebina tiek savo zonomis, t.y. bendromis aplinkomis, kuriose vyksta veiksmas, tiek pavieniais aktais ir žinoti, kad manimi patikėsi. O jei rašyti rimčiau, tai tiesiog stebėtina, kaip kūrėjai puikiai išpildo naujas aplinkas (pavyzdžiui Egipto smėlynai, įvairūs šios valstybės statiniai, vidinės jų erdvės ir kt.) arba visai kitaip, naujai interpretuoja tas aplinkas, kurios jau ne vieną kartą buvo naudotos „Sonic“ žaidimuose (į galvą kažkodėl įkyriai lenda lygio sniegynuose pavyzdys, kuris, lyginant jį su „Sonic Lost World“ „žiemos fabriko“ zona, išties klaikiai buvo išpildytas žaidime „Sonic The Hedgehog 4: Episode 2“).

Sonico sugebėjimai „Sonic Lost World“ yra tiesiog malonus akiai šio herojaus sugebėjimų kratinys iš didžiosios dalies labiau vykusių žaidimų apie mėlynąjį ežį. Turiu omenyje tai, kad žaisdamas atrasi čia ir įvairius apsauginius burbulus iš dar ankstyvųjų SEGA konsolių laikų žaidimų, ir žabišką kirtį priešui pašokus į orą, ir to kirčio iššaukiamą grandininę reakciją, kurios dėka galima šokinėjant nuo priešo ant priešo įveikt prarają, ir, žinoma, ypatingas galias Sonicui suteikiančius padarėlius, pirmą kartą sutiktus originaliajame „Sonic Colours“. Iš tiesų, žaidimo proceso prasme čia – Havajai. O kitus trūkumus, jei tik tokių atsiranda, kompensuoja snieglentė ar įvairios greito pabėgimo/čiuožimo/kritimo sekcijos. Žodžiu, atgaiva akims ir kaip niekad malonus būdas prisiminti šlovingus SEGA laikus, kuomet būdavo tiesiog gerai. Ypač kai Sonicą tam tikrose „Sonic Lost World“ lygių vietose valdai iš akiai bei širdžiai įprastos 2D perspektyvos.

Aišku, yra žaidime ir nenusisekusių vietų, pavyzdžiui lygių bosai. Jie puikūs kaip veikėjai ir tiesiog pavydėtinai šiame žaidime išpildyti – būtent tiek, kiek reikia ir nė gramu nepersūdant – tačiau realios kovos su jais atrodo ir žaidžiasi pernelyg paprastai. Kita vertus vizualiniai sprendimai 3DS galimybes pateisina, bet dažnai pritrūksta kokio nors cinkelio, kuris, vėlgi naudojant šią dar „Metal Gear Solid“ išrastą strategiją su eile išskirtinių priešų, kuriuos po vieną tenka nukauti, tiesiog būtinas. Galbūt, žinant, jog žaidimu mėgausis ir pakankamai jauni žaidėjai, ties šia vieta persistengti nederėjo, bet trumpi nuosmukiai pasiekus boso aktą jaučiasi beveik visuomet.

Dar vienas minusas įkyriai slypi tame, kad žaidimas kartais tiesiog arba neklauso išplėstinių žaidėjo komandų (nors tai vyksta dažniausiai norint gaut S reitingą ir surinkti akte visas raudonas žvaigždes) arba pasirodo apgaulingai suktas ir apvainikuoja žaidėja netikėta bei pigia praraja. Kartais panašiai suveikia ir staigūs susitikimai su stipresniais arba ypatingos strategijos reikalaujančiais priešais, per kuriuos iš Sonico tiesiog negailestingai atimami visi žiedai ir skaudžiai išbarstomi po lygį. Bet parašau avansu, jog tokiose situacijose stebuklingai suveikia jau minėtų padarėlių aktyvacija, dažnai leidžianti tiesiog prasinešti pro tam tikras lygių atkarpas ir nejausti jokio pavojaus. Šiaip šis žaidimas yra itin nostalgiškas, nes jame sutiksi ir pasiklausysi ne tik šypseną veide sukeliančių veikėjų, bet vėl, nors kitom formom, išgyvensi tą karštligišką oro burbulų paiešką būnant po vandeniu ar pajusi, kad jau prakaituoja delnai kai lakstysi po paskutinę zoną vos per plauką išvengdamas beprotiškiausių kliūčių.

Smagiai nustebino kūrėjų sprendimas „Sonic Lost World“ bonus lygius perkelti į kosmosą, po kurį Sonicas, valdomas žaidėjo, skraido ir renka visus ekrane išmėtytus burbulus, po ko gali pilnomis nuo laimės kelnėmis pasiimti nusipelnytą chaoso smaragdą. Bet įdomu tai, kad šioje erdvėje Sonicas juda taip, kaip judi Tu – t.y. jei kilnoji konsolę į viršų – kylą ir Sonicas, o jei bėgioji po kambarį ir sukiesi apie savo ašį, panašiai tokių lygių kosmose elgsis ir mėlynasis ežys. Žodžiu, žaidimas yra pakankamai gaivus, žaismingas, savyje sugretinantis visą aibę kadaise pagirtų arba pamėgtų šios serijos bruožų ir visa tai pateikiantis ant auksinės lėkštutės „Wii U“ ir 3DS savininkams. Kartais žaidžiant gali kilti mintis, kad geriau jau turėti „Wii U“ versiją su pačiu „Wii U“, žinoma, bet jis turi savo minusų ir lygiai tokios pačios mintys šios konsolės žaidėjus turėtų aplankyti apie 3DS versiją.

Tačiau po visko visko verta įsiminti tik tai, kad Sonicas, vis tik, gyvas ir laksto jis bei šokinėja greičiau bei guviau nei bet kada. Nesuprantu, kodėl užsienio kritikai nepelnytai jam pakišinėja koją. Visi, kas mėlyną ežį pakels ir įvertins – liks sentimentaliai maloniai nustebinti.