Yra žaidimų serijų, kurių atstovus sunku suskaičiuoti ant rankos pirštų (tiesa, pasakius, kai kurių sunku net suskaičiuoti pasinaudojant ir kojų pirštais), tačiau yra tokių, kurių atstovai pasirodo labai retai, bet, nepaisant to, jos yra dievinamos. Visgi, kai kada tokios serijos, vis didindamos tarpus tarp dalių, tyliai numiršta. Keisčiausia, kad kai kada neatsiranda ir konkurentų, galinčių užpildyti atsiradusią nišą. Fanams belieka tik dvi galimybės: žaisti senus žaidimus arba gyventi prisiminimuose. Laimei, „Dungeon Keeper“ serijai bent iš dalies pasisekė. „RealmForge“ su savo kūriniu „Dungeons“ bando sugrąžinti į požemių pasaulį.

Tiek „Dungeons“ žaidimo vaizdai, tiek ir leidėjų bei kūrėjų šūkiai suteikia nemažai vilčių, kad tai pagaliau būtent tas žaidimas, kurio „Dungeon Keeper“ gerbėjai seniai tyliai bei kantriai laukė. Visgi, pradėjus žaisti žaidimą įsitikini eilinį kartą, kad „viltis – durnių motina“. Pati pirmoji žaidimo misija labiau primena dar vieną požemių RPG nei legendinį požemio dievų žaidimą. Čia tenka pabūti kažkokiu žaliaodžiu padaru su medine koja bei raudona skrybėle, kuriam reikia nusigauti nuo vienų durų iki kitų vien tam, kad praneštum savo bosui naujieną, kad jo demoniškoji mergaitė nusprendė jį išduoti. Ši misija sukurta taip, kad išmoktum vaikščioti, žemėlapiu, burtais bei svirtelėmis naudotis… žodžiu, galima sakyti, tai dabar populiarių socialinių žaidimų išdava, kuriose būtinai reikia praeiti krūvą nereikšmingų apmokymų, kad galėtum pradėti kažką įdomesnio daryti. Kitu atveju už tokį sprendimą, gali būti kad tikrai būtinai reikėtų pagirti kūrėjus, tačiau ne šį kartą. Viskam reikia turėti saiko. Štai todėl, jei žaidimas diferencijuojamas kaip „Dungeon Keeper“ fanams skirtas produktas, jis neturėtų turėti privalomų pamokų, nes paskutinysis šios serijos žaidimas pasirodė kone prieš 12 metų (!!!). Taip, tuo laiku buvo kone nerašyta taisyklė, kad žaidėjai patys turi mokytis žaidimo mechanikos, norėdami maksimalių pasiekimų žaidime. Galbūt tai sunkus dalykas daugumai jaunų žaidėjų, tačiau senbuviams mokytis dar kartą tą patį tikrai nėra įdomu. Kai kuriems žaidėjams tai gali būti priežastis net nebandyti toliau žaisti žaidimą… bet visai be reikalo!

Nors visas „Dungeons” smagumas prasideda tik trečioje misijoje, tačiau jau antroji atskleidžia tikrąjį žaidimo veidą. Ją bežaisdamas supranti, kad nors ir esi požemių valdovas nesi toks pats kaip „Dungeon Keeper“ žaidime (beje, daugiau nebesi tas žalias padaras, o esi jo bosas). Taip, tu turi požemius ir krūvas atkeliaujančių į juos herojų. Turi nuosavą „Širdį“. Gali kasti auksą ir erdves kambariams. Nepaisant to, tavieji tikslai visai kitokie. Tau smagu herojus džiuginti ir paskui juos nužudyti pasiimant jų džiaugsmą, išsiurbiant jų sielų energijas. Tau smagu pačiam kapoti herojų galvas (nepaisant to, kad tavo mėgstamiausias užsiėmimas neveikti nieko). Šie skirtumai lemia, kad „Dungeons” nors ir turi nemažai panašumų su „Dungeon Keeper“, yra savarankiškas žaidimas nei dar vienas „Dungeon Keeper“ serijos atstovas.

Vienas žaidimo pirkėjas, slapyvardžiu whitehorn, kalbėdamas apie „Dungeons” savo komentaruose prasitarė, kad šis žaidimas labai primena kažkokį „Dungeon Keeper“ ir eilino bokštelių gynybos žaidimo (angl. tower defense) hibridą. Šis pastebėjimas labai taiklus. Požemių teritorijos skirtingai nei „Dungeon Keeper“ serijos žaidimuose čia plečiamos statant pentograminius portalus. Pastarieji gali būti įvairių tipų ir statomi už gyvybės taškus. Pastaruosius galima pasididinti tik vienu būdu (beje, taip pat ir atsirakinti skirtingas portalų rūšis) – užgrobiant teritorijas aplink požeminių padarų irštvas (šios praktiškai daugiau niekuom nenaudingos). Iš pentograminių portalų išlindę padarai tiesiog dievina į pro požemių vartus vis beateinančius eilėmis herojus, kurių dauguma turi nenormalų polinkį muštis. Kaip ir kiekviename bokštelių gynybos žaidime, taip ir „Dungeons” paprastai kiekvieno srauto gale įmeta ir po vieną „bosą“, kuris daug geriau pasirengęs nei visi kiti. Tavuosiuose požemiuose tai vadinama elitiniais herojais, kurie negali kaupti jokios sielos energijos, tačiau turi nenormalų norą išlaisvinti visus tavo sugautus herojus ir sunaikinti tavo požemių širdį.

Kiekvienas požemiuose apsilankęs herojus turi tris norus, dėl kurių jis čia užklydo. Kai herojus patenkina savo norus, lygiagrečiai kyla ir jo sielos energija. Jei herojus per ilgai užsibūna negalėdamas jų pasiekti, jis supyksta ir pasuka tavosios požemių širdies pusėn. Nors iš pirmo žvilgsnio tai galbūt ir gera mintis būtų jam šį stebuklą parodyti, tačiau geriau nereikia! Kiekvienas prie širdies prileistas herojus pabandys ją sunaikinti. Sunaikinus širdį pralaimimas žaidimas. Jei taip nutinka, kad herojus išpildė visus savo norus, jis tiesiog apsisuks ir išeis per tuos pačius požemių vartus pro kuriuos kažkada įėjo. Tai vėlgi nėra labai gerai, nes tu prarandi ilgai kauptą sielos energiją, kuri gali praversti įvairiems požemių tobulinimo darbams.

Paprastai kiekvienas herojus turi norą įgyti žinių ar geresnės ginkluotės. Norint šiuos poreikius patenkinti, reikia įrenginėti kambarius. Taip, taip įrenginėti! Skirtingai nei „Dungeon Keeper” dviejuose žaidimuose čia nereikia ant laisvo grindų ploto pele žymėti kambario teritorijos. „Dungeons“ ji užsipildo automatiškai (iš tiesų tai primena piešimo programose ploto užpildymo spalva įrankius). Tereikia pasirinkti laisvą požemių vietą, kuri užimtų nemažiau kaip 2×2 grindų kvadratus, ir ant jos padėti pirmą kambario atributą. Pavyzdžiui, jei įrenginėjama biblioteka, užtenka pastatyti šalia sienos knygų lentyną ir visas plotas aplink, kur gali susidaryti 2×2 kvadratas užsipildys kilimais, būdingais bibliotekai.

„Dungeons“ žaidimo pasaulis suskirstytas į tris zonas. Kiekvienoje iš šių dalių be herojų galima sutikti ir tos dalies bosą. Pastarieji dažniausiai bus tik tam, kad trukdytų savo kvailomis užgaidomis pasiekti pagrindinių tikslų. Kiekvieno boso charakteris skirsis, todėl gali tikėtis skirtingų užgaidų bei skirtingo stiliaus bendravimo, kuris vėlgi nėra pats mylimiausias širdžiai. Laimei, prieš pereinant į kitą požemių zoną privalu šiuos begėdžius „paauklėti“, juos nugalint. Smagu tai, kad visos šios kovos su bosais skiriasi. Štai pavyzdžiui: norint nugalėti pirmąjį užteks vien sudaužyti jo požemių širdį, o antrajam reikės jau ir greičio, nes šis, jei lėtai suksiesi, pradės atstatinėti savo sudaužytą širdį.

Kiekviena požemių zona skirsis taip pat aplinkomis, herojais, šiek tiek statiniais ir portalais. Pirmoje zonoje herojai bus daug silpnesni nei paskutinėje. Be to, paskutinėje zonoje atsiranda dar vienas herojų tipas, kuris turi nenumaldomą polinkį gydyti kitus (MMORPG žaidimuose tokius vadiname healer’iais). Panašiai ir su pentograminiais portalais. Šie tolimesnėse zonose gamins stipresnius padarus, tačiau skirtingai nei su herojais „stipresni padarai“ reikš kitokias padarų rūšis, kurios skirsis savo elgsena ir išvaizda. Vienos bandys nugalėti herojus puldamos būriais ir būdamos mažos, kitos – didelės ir vienetais.

Kiekvienoje zonoje galima statyti tris kambarių tipus: kalėjimus, bibliotekas ir ginklines. Vėlesnėse zonose atsiranda aukojimo ir kankinimo kambariai, kurie iš esmės skirti tik tam, kad greičiau būtų įmanoma iš herojų pasisavinti sielos energiją. Nepaisant to, kiekvienos zonos kambariai skiriasi šiek tiek savo išvaizda bei kartais net ir funkcionalumu. Pavyzdžiui, vėlesnėse zonose atsiranda galimybė bibliotekose statyti gaublius.

Kiekviena žaidimo misija prasideda žaliaodžio su medine koja ir raudona skrybėle kalbėjimu ir supažindinimu, ką reikės daryti. Be to, dar paspaudus knygą galimą pamatyti ir kiekvienos misijos pasiekimų sąrašą, kuriuos įvykdžius galima gauti šiek tiek taškų burtams ar asmeninėms savybėms tobulinti (visai kaip eiliniuose RPG). Iš tiesų šių taškų galima gauti ir daug asmeniškai kovojant.

Burtų nemažai, tačiau smagiausio iš „Dungeon Keeper“ serijos žaidimų, čia nerasime. Galbūt todėl, kad tamsiajam lordui čia padeda ne velniukai (angl. Imp), bet baikštūs žali ir labai kvaili goblinai. Nors vieni nuo kitų savo pareigomis nelabai skiriasi, šie būna, kad dar ir pasiklysta. Tuomet tenka pačiam eiti ir ieškotis. Gerai, bent tiek, kad jų kvailumą galima bent šiek tiek „išgydyti“ , tobulinantis kai kuriuos savus įgūdžius. Nepaisant to, skirtingai nuo velniukų, šių nuosavų niekaip negalima išmokti kovoti. Tik pamatę herojų jie bėga kur tik akys juos neša. Labai dažnai pamesdami daiktus, kuriuos neša.

Paskutinis vertas dėmesio žaidimo mechanikos dalykas – prestižas. Tai dar vienas skaičius, kurį sekti svarbu. Kuo jis didesnis, tuo daugiau galima sulaukti herojų požemiuose. Be to, stiprėja ir tavieji įgūdžiai. Tiesa, viskam yra ribos. Peržengti 400% galios padidinimo koeficiento niekaip nepavyks. Be to, koeficientas krenta įėjus už savo požemių karalystės ribų. Na, o prestižą didina įvairūs požemių papuošimai, įsigyjami už sielos energijos taškus. Užsukę herojai mėgsta jais grožėtis (tiesa, jų sielos energija nuo spoksojimo į juos niekaip neauga), todėl jei tokio grožio požemiuose trūksta šie gali supykti.

Ah… dar tas humoras… jo „Dungeons“ nemažai! Štai pavyzdžiui, žaidime bus ir tokia misija, kurioje „nieko daryti nereikės“. Greičiausiai nutiks ir taip, kad tavasis raudonkepuris pagalbininkas nuspręs paragauti šliužų, nes šių išvaizda jam labai primena skanią žėlę. Oh… o kur dar tie kartais visai smagūs dialogai su bosais… pavyzdžiui, apie anti-agresinę terapiją… Žinoma, ir statulų nereiktų pamiršti! Viena iš jų – tiesiog tobulai nukalta vieno veikėjo skulptūra iš ankstesnio „RealmForge” projekto, žinomu „Ceville“ vardu (beje, ir „Dungeons“ lygių krovimosi metu galima pamatyti nuorodų į šį žaidimą – kas iš ties dėmesį patraukia). Ji ne tik liepia pasidomėti tuo žaidimu, bet ir duoda dar iki 5% papildomai galios taškų.

Nors ir galėtų „Dungeons“ nėra labai geras žaidimas. Žaidime yra prerendelintų filmukų, kurių spalvos neturi jokio tiesioginio ryšio su spalvomis, matomomis žaidimo metu. Papildomos misijos, nepaisant kai kada visai originalių scenarijų ir daug labiau besiskiriančių misijų tikslų nei buvo „Dungeon Keeper“, nepadaro „Dungeons“ ilgai žaidžiamu žaidimu. Trūksta kažko, kas verstų dar ir dar kartą prisėsti prie žaidimo. Galbūt tą trūkumą kompensuotų galimybė žaisti žaidimą tinkle, tačiau, deja, jos kažkodėl nėra. Štai todėl „Dungeons“ yra vienas iš tų žaidimų, kuriuos pažaisti yra visai smagu, bet pažaidus jis numetamas į šalį, pamirštant apie iš vis tokio kaip produkto egzistavimą.