Žinot, kodėl šioji žaidimo dalis pavadinta „The Meltdown“? Ogi todėl, kad nuo bloom efektų gausos išsilydys akys. Cha. O jeigu rimčiau, sunkiai bepamenu, kada paskutinį kartą žaidžiau kokį nors lenktynių žaidimą su pasišaudymais (neskaitant futuristinio antigravitacinio „Wipeout“ ir jo klonų). Tik neskubėkit džiaugtis, kad parduotuvėse pasirodė naujas žaidimas. Anaiptol, šis buvo išleistas dar 2010 metais „Wii“ konsolei, o dabar, tiesiog, nuportintas asmeniniams kompiuteriams.

Taigi, kokio pasišaudymo tikėtis? Vien pats „lenktynių“ žodis pasako, kad čia nerasime nieko panašaus į senus ir gerus „Vigilante 8“ bei „Twisted Metal“. Į šonus nusivažiuoti neleisiantys kraštai, trasose esantys atskaitos taškai, važiavimas ne ratais, o atkarpomis, specifinis modelių dizainas žaidimą daro panašų į paprasto ralio ir „Death Race“ filmo mišinį.

Nežinau, kuo pasižymėjo „Glacier 1“ bei „Glacier 2“ dalys, bet trečioji yra labai paprasta. Čia turime tris žaidimo rėžimus: istorinį, laisvų lenktynių, o kai atsibos pastarieji, galėsime išbandyti kantrybę iššūkio rėžime.

Patys rėžimų pavadinimai kalba už save: istoriniame gausime lenktyniauti šešiuose skyriuose, kuriuos sudaro 4 lygiai. Gal kūrėjai kažkiek patingėjo, bet, pavyzdžiui, antrajame skyriuje esančios trasos yra tos pačios kaip ir pirmajame, tik iš kito galo. Kaip ir kituose lenktynių žaidimuose, norėdami pasiekti kitą skyrių, bendroje įskaitoje turėsime užimti prizinę (sakykim 1) vietą. Tai padaryti nebus labai sunku, kadangi bendras žaidime tėra 4 vietos. „Istorinis“ rėžimas, iš tiesų, yra „privalomas rėžimas“, nes nepravažiavus čia esančių trasų, laisvajame važiavime jos bus užrakintos. Negana to, iššūkio rėžimo trasa atsirakins tik sėkmingai perėjus visą skyrių.

Didelis pliusas už žaidime esantį iššūkio rėžimą, suteikiantį šiokios tokios įvairovės, galimybę pabėgti nuo lenktyviavimo, kuris neišvengiamai ties kažkuria vieta pabos. Čia savo autotransporto priemonėmis reikės atlikinėti visokius triukus: nuskrieti nuo kalno, naudojant „nitro“ šokinėti ant platformų ir t.t. Na, o žaidime esanti (ar nesanti) fizika užtikrins, kad to nepavyktų padaryti iš pirmo karto. Šis rėžimas ypatingas ir tuo, kad pergalė garantuoja naują mašiną, tad pasistengti verta.
Pačios mašinos, kaip jau minėjau, labiau primena tas, kurias pamatytume „Death Race“ filme – tai, iš pirmo žvilgsnio, modernios mašinos, kuriom tiesiog uždėtas papildomas šarvų sluoksnis ir privirinti ginklai. Prie šių skirtumų prisideda mašinos valdymo lengvumas, bei specialus ginklas (kulkosvaidžiai, didelė patranka…)

Deja, pats lenktyniavimo procesas yra toks, kad tiesiog nežinai – juoktis, ar verkt. Milžiniškas greitis, į visas puses skraidančios mašinos (jei skrydžio metu įjungiame „nosą“ gauname reaktyvinį lėktuvą), praktiškai jokios galimybės gerai išsukti posūkius, o jei į ką nors atsitrenksime, galėsime pasisveikinti su paskutine vieta.

Žaidime esantis „pasišaudymas“ taip pat ganėtinai nuvilia. Visą arsenalą čia sudaro vos trys ginklai: visų naudojamos raketos ir minos, bei pagrindinis ginklas, kuris keičiasi su pasirinkta mašina. Galiausiai, viso šaudymo žaidimo metu bus nedaug, dėl itin greito tempo ir trumpo atstumo tarp starto ir finišo.

Visą šį „feispalminti“ verčiantį lenktyniavimą į viršų traukia stebėtinai patrauklus garso takelis, kurį mielai paklausyčiau ir nežaisdamas šio žaidimo. Bet, vėlgi, „kalantys pe testikalijas“ garso takeliai yra tiesiog privalomi kiekvienam lenktynių žaidimui.

Taigi, „Glacier 3: The Meltdown“ tikrai nėra žaidimas, kuris kažkuo nustebins, bet nereiškia, kad yra nežaidžiamas, nepaisant to, kad žaidime tėra trys rėžimai (iš kurių vienas yra visiškai bevertis), o prasta žaidimo fizika nuolat verčia slėpti veidą delnuose. Ryškiausiais žaidimo pliusais galima įvardinti neprastą garso takelį ir kitonišką „iššūkio“ rėžimą. Paprastai ši žaidimą įsigyti gal ir nėra verta, bet jei pasitaikytų didelę nuolaidą siūlanti akcija – kodėl gi ne.