Reto gražumo ir, tuo pat metu, apmaudžiai trumpas žaidimas, kuris parodo, kad tokios kompiuterinių žaidimų kūrime dar tik besivystančios valstybės kaip Brazilija – ir jų kūrėjai – turi daug potencialo. Šis žaidimas jau nuo pirmųjų savo ekrano paveikslėlių patraukė dėmesį savo unikaliu, visiškai išskirtiniu bei menišku apipavidalinimu. Taip pat iki šiol neregėtus dalykus žadėjo ir išpuoselėta žaidimo stilistika. Ir iš tiesų – iš meninės, vizualinės bei grafinės pusės „Toren“ sunku atrasti priekaištų ar pastabų. Gaila tik, kad kitos žaidimo pusės jį uoliai tempia žemyn.
Taigi, kas yra „Toren“? Tai – vizualiai užburiantis trečio asmens nuotykių žaidimas, kuriame pasitaiko ir veiksmo ar platforminių žaidimų sprendimų. Su pastaraisiais sprendimais yra susijusios dvi naujienos – gera ir bloga. Pradėsiu nuo blogos: veiksmo ir platforminimo elementai šiame žaidime yra bene silpniausios grandys, nes „Toren“ valdymas tiesiog nebuvo pakankamai išdirbtas tam, kad kova su priešais ar šokinėjimas tarp platformų būtų malonios žaismo dalys. Tuo metu gera naujiena būtų tai, kad priešų žaidime bus taip mažai, jog tos kelios, valdymo prasme ne itin patogios kovos su jais, liks nepastebėtos, o platforminio žaidimo elementai „Toren“ – patys paprasčiausi, todėl juos įveikti net ir su ne pačiu patogiausiu valdymu nebus sunku.
Kalbant apie pačius nesmagiausius žaidimo aspektus (tam, kad pabaigai liktų geriausi), galima išskirti ir vienintelį „Toren“ bosą, kuris kartojasi viso žaidimo metu. Idėjiškai bei siužeto prasme jis išpildytas nepriekaištingai, tačiau pasikartojančios kovos su juo geriausiu atveju varginančios. Tačiau tai pasakytina ir apie apskritai visas kovas ar platforminimą – būna, kad darai kažką, bet nematai ar nežinai, ką. Pavyzdžiui, šoki nuo vienos platformos ant kitos, bet iš valdomos veikėjos šuolio tau absoliučiai neaišku, ar ji nusileis ten, kur nori tu, ar nugarmės į beprasmybę. Panašiai atrodo ir mosavimas kardu – spaudinėji kovos mygtuką, veikėja mosuoja, tačiau pasakyti, kada ji pataikys į smulkius priešus yra be galo sunku.
Nieko gero negalėčiau pasakyti ir apie žaidimo galvosūkius. Taip, „Toren“ jie yra, tačiau visi iki vieno tokie akivaizdūs arba, dar blogiau, pasufleruoti pačių kūrėjų (žaidimo aplinka ar tekstu), kad galvosūkio sprendimas ateina į galvą iki galo neišklausius problemos. Kita vertus, būtent dėl šito „Toren“ žaidžiasi labai lengvai, it sviestų pateptas. Tik iš to seka ir vienas minusas (nors, galbūt, ne visi žaidėjai tai palaikytų minusu) – „Toren“ laisvai galima pereiti vienu įkvėpimu ar prisėdimu, tiesiog per vieną vakarą. Ir nė karto niekur neužstrigti ar sugaišti ilgiau kelių minučių sprendimui. Taigi, iš viso to, ką jau čia parašiau, tikriausiai aišku, kad iššūkio „Toren“ žaidėjui tikrai nemeta. Bet gal ir gerai, nes tuomet tai netrukdo visam pasinerti į vizualinę žaidimo didybę bei grožį. O ir neeilinę, poetiškai liūdną istoriją.
Savo pateikimu, prasmėmis ir žaidėją užplūstančiomis emocijos „Toren“ yra artimas žaidimui ICO. Čia nebus iki galo aišku, nei kaip viskas prasideda, nei iš ko, anei kaip baigiasi. Ne iki galo išaiškintos ir tarpinės žaidimo stotelės-siužetiniai inkliuzai, tačiau visa tai žaidėjas gali numanyti ar permanyti savaip. Kaip ir ICO atveju, „Toren“ gali būti sapnas, bet gali būti ir tam tikrų istorijų, jų darinių įprasminimas. Šiame žaidime nemažai filosofijos, kartais atrodo, kad visas žaidimas paremtas kokiu nors šiems laikams pritaikytu mitu. Taip pat žaidžiant neretai aplanko jausmas (o gal, tiksliau, noras) pereiti „Toren“ daugiau nei kartą vien tam, kad pavyktų sugaudyti visas prasmes ar atsakymus į žaidžiant iškilusius klausimus.
Be žaidimo vizualinės ir muzikinės pusių, didžiausią įspūdį man paliko pagrindinė žaidimo veikėją. Ji neturi vardo ir jis čia nesvarbus. Tačiau svarbu, kad žaidėjas pradeda pažintį su ja nuo kūdikystės – pirmieji jos, dar kūdikio, žingsniai priklauso žaidėjui. O tada, „Toren“ ritantis link pabaigos, žaidėjas pamato kiekvieną šios veikėjos augimo bei brandos tarpsnį – vaikystę, paauglystę, jaunystę, didžiausią brandą. Tai – unikalus dalykas, kurio neteko matyti dar nei viename žaidime. Žinoma, gaila, kad „Toren“ yra trumpas, todėl šiuos pokyčius ir skirtingus žmogaus brandos tarpsnius žaidimas atskleidžia pagrinde tik per veikėjos išvaizdą, bet žaidžiant tai vis tiek palieka neišdildomą įspūdį. Vėlgi, žaidime nesivarginama paaiškinti, kodėl veikėja viso žaidimo metu keičiasi, kas pagreitintus pokyčius lemia bei kodėl tai vyksta – tai tiesiog užburtas ratas, begalinė istorija. Šiuo aspektu man „Toren“ priminė Michael Ende knygą, vėliau tapusią ir filmų serija, „Begalinė istorija“. Magiškumas labai aiškiai juntamas, tačiau jis – supoetintas, įvilktas į neįkyrų filosofinį rūbą, kuriame net ir tam tikri „Toren“ moraliniai sprendimai žaidėjui atrodo patrauklūs.
Apsukę ratą grįžtame prie akivaizdžiai geriausių žaidimo savybių – vizualinio ir muzikinio pateikimo. Tiesą sakant, nepamenu, kada paskutinį kartą jutau tokią dermę tarp vaizdo bei garso. Muzikinis takas „Toren“ labai paveikus, įtraukiantis bei diktuojantis žaidimo ritmą, gana epinis. Arba, tiksliau, toks, kurį mielai klausytumeisi net ir ne žaidime, nes negali nesiklausyti – tavo ausys užkariautos. Lygiai tas pats atsitinka ir su akimis – pamatęs „Toren“ nori įsijungti žaidimą vien tam, kad pamatytum tai vėl. Čia sumišęs ne vienas meninis stilius, tačiau visi jie paklūsta tarsi vienai svaiginančiai vienovei – nuo pagrindinio priešo drakono iki gyvybės medžio, skleidžiančio savo begalines šakas virš tamsių arkų ar besimainančių dangaus skliautų. Kalbant trumpai ir aiškiai, „Toren“ yra žaidimas, kurį svarbiausia pereiti „akimis“.
Kodėl verta įsigyti ar bent jau išbandyti „Toren“? Visų pirma todėl, kad tokių žaidimų nėra daug. Patiko ICO? Išbandyk „Toren“, nes, nors ir ne toks geras kaip pastarasis, „Toren“ tikrai suteiks tai, ko neturi daugiau nei vienas rinkoje visus vainikus pelnęs žaidimas. Trumpas? Taip, bet už dabartinę kainą „Toren“ duoda daug daugiau – jis praplėšia užkerpėjusius vartus į vaizduotę, nukelia į kokybišką magišką pasaulį, parodo, kas yra subtili filosofija. Taip, kabinėjantis prie žaidimo iš žanrinės pusės, malkų priskaldyti galima ne vieną. Bet vizualiai ir garsiškai „Toren“ – nepriekaištingas. Taigi, jei tavo prioritetai linksta prie meninės žaidimų pusės, sekantis tavo pirkinys neturėtų sukelti jokių papildomų abejonių.
