Būčiau galėjęs išvardinti daugiau priežasčių, kodėl man patinka ir nepatinka „Need for Speed: Rivals“, jei kaskart panorėjus viską užsirašyti nebūtų reikėję ieškotis slėptuvės. Tai vienintelė vieta, kur lenktynininko negali sulaikyti policija. Sustojęs tiesiog kelkraštyje, rizikuoji būti užkluptas pro šalį važiuojančio patrulio. Velniai nematė tų mano užrašų, bet ką daryti tada, kai suskamba telefonas arba užverda arbatinukas? Jei slėptuvė per toli, galima bandyti nuvairuoti automobilį į artimiausią šunkelį. Kompiuterio valdomi pareigūnai pernelyg aplaidūs, kad juos visuomet tikrintų. Tą daro nebent tik karjerą policijoje pasirinkę žaidėjai. Žemėlapyje pastebėję įtartinai stoviniuojantį lenktynininką, jie prisistatys greičiau nei spėsi iš virtuvės parsinešti kavos ar užbaigti pokalbį telefonu. Policininkams atitenka visi sugauto lenktynininko turimi pinigai, kartais dešimt ar net šimtą kartų viršijantys jų pačių santaupas, tad gali būti tikras, jog sulaikymo operacijai nebus pagailėta laiko ir pastangų. Jei jau prispyrė reikalas atsitraukti nuo žaidimo keletui minučių, nėra jokio kito patikimo būdo apsisaugoti nuo policijos, tik kaip dangintis į arčiausiai esančią slėptuvę. Skamba keistai, bet toks jau tas „Need for Speed: Rivals“. Žaidimas be pauzės ekrano.
Net kai po Redvju (Redview) apygardą kursuoji vienui vienas, be kitų žaidėjų, „Need for Speed: Rivals“ vis dar elgiasi taip, lyg būtum „Need for Speed: Most Wanted“ daugelio žaidėjų režime. Pauzė neatsiranda net ir žaidžiant vienam. Nerūpestingai klajojant po žemėlapį su tuo dar galima taikstytis, nes daugiau ar mažiau rizikuodamas gali stabtelėti kur papuola. Pagaus tai pagaus. Bet kai lenktyniauji ir nenorėdamas pralaimėti esi verčiamas neatplėšti akių nuo ekrano, tai jau rimtai erzina.
Kartą girdėjau, kaip įpykęs tėvas šaukė ant savo sūnaus, kokių 7-8 metų berniuko, kad taisai padėtų „Need for Speed: Rivals“ į šalį ir ateitų pietauti. Jis, aišku, to padaryti negalėjo, nes turėjo nuvažiuoti iki slėptuvės – vienintelės vietos, kur galima išsisaugoti progresą. Nežinau, ar iki tėvui prarandant savitvardą jis spėjo iki jos nusigauti. Ir ar paskui spėjo pabėgti nuo įniršusio tėvo. Daug mažiau vaikų patirtų smurtą, jei „Need for Speed: Rivals“ turėtų normalų pauzės ekraną.
Pauzės nebuvimas mažiau opus pasirinkus policininko karjerą. Ramiai sustoji kur patinka. Niekas nesustabdysi ir niekas neatims sukauptų taškų. Teoriškai koks nors įžūlus žaidėjas-lenktynininkas gali prilėkti ir suniokoti be priežiūros paliktą automobilį, bet nesu matęs, kad kas taip pasielgtų. Žodžiu, būti policininku daugmaž saugu. Keista, tačiau nesu sutikęs daug policininkų-žaidėjų. Matyt galvoja, kad čia spąstai. Nepaisant nuolatinės grėsmės, kad būsi sulaikytas pačiu netinkamiausiu metu, pavyzdžiui, po sekinančių lenktynių, kai automobilis būna kritinės būklės, nepaisant to, kad palikęs slėptuvę negali atsitraukti nuo žaidimo nei minutei, dauguma žaidėjų vis vien mieliau renkasi lenktynininko karjerą.
Ir turbūt žaidžia internete. Matyt tokia buvo naujų kūrėjų – studijos „Ghost Games“ – strategija. Jie žinojo, kad dauguma žaidėjų, jeigu jiems tik duosi rinktis, mieliau žais „Need for Speed“ taip, kaip jie tai darė nuo neatmenamų laikų, negu stačia galva ners į naujoves. Todėl vienam žaidėjui skirtą režimą „Ghost Games“ sukūrė lygiai tokį patį, kaip daugelio žaidėjų, kad nematydami skirtumo, žaidėjai verčiau rinktųsi pastarąjį.
Tiesa, žaidžiant vienam atsiranda vienas didelis pliusas. Kadangi „Need for Speed: Rivals“ neturi dedikuotų serverių, žaidimas apdorojamas tai vieno, tai kito žaidėjo konsolėje. Kai žaidėjas, pas kurį apdorojamas žaidimas, nusprendžia išjungti konsolę, pas likusius penkis sustingsta veiksmas – „Rivals“ tuo metu migruoja pas kitą žaidėją. Blogiausia tai, kad veiksmas neretai atgyja tuomet, kai dar nebūna pasibaigęs krovimo ekranas. Girdi, kaip automobilis daužosi į kelio atitvarus, kaip ataidi policijos sirenos, bet prieš akis vis dar regi apmirusį krovimo ekraną. Taip esu pralaimėjęs dvejas varžybas. Žaidžiant vienam tokių kuriozų nepasitaiko.
Tačiau taip žaisti neapsimoka. Žaisdamas „Need for Speed: Rivals“ vienas, kęsi visus daugelio žaidėjų režimo trūkumus ir neturėsi beveik jokių privalumų. Tai bus tas pats tinklo režimas, tik be kitų žaidėjų.
Žaidžiant drauge su kitais taip nebeima pyktis, kad negali bet kada susistabdyti žaidimo. Po maždaug ketvirtadalio „Grand Theft Auto V“ dydžio žemėlapį vienu metu važinėja iki 6 žaidėjų. Tai gali būti tiek lenktynininkai, tiek policininkai. Priklausomai nuo to, už kurią pusę žaisi pats, galėsi be didelio vargo prisijungti prie kitų lenktynininkų ar juos gaudančių pareigūnų. Kiekvienų varžybų metu žemėlapis lieka visiškai atviras, tad gali susikirsti kelių žaidėjų maršrutai (tai beveik visada baigiasi kaktomuša). Iš varžybų pasitraukiama taip pat paprastai, kaip ir į jas patenkama. Tarkime, matydamas, jog automobilis pernelyg apgadintas ir nebepavyks pasiekti finišo, gali bet kuriuo metu nusukti į šalį ir važiuoti kur tinkamas, pavyzdžiui, į remonto dirbtuves. Niekas nedraudžia įsiterpti ir kitų žaidėjų varžybas – padėti kam nors atsikratyti policijos ar pagelbėti stabdant sprunkantį pažeidėją.
Kartais tai būna labai įdomu. Bet tai tik reta pasitaikanti šalutinė veikla. Visi dažniausiai būna užsiėmę savo reikalais, ir išvydę kitą lenktynininką ar kitą policininką nerodo ypatingo noro solidarizuotis. Kas kita, kai susitinka priešingų įstatymo pusių atstovai. Bet ir čia ne visada sukryžiuojamos špagos. Tiek vienai, tiek kitai stovyklai priklausantys žaidėjai noriau gainiojasi bejėgusius dirbtinio intelekto valdomus vairuotojus negu veliasi į dvikovas su gudresniais ir atsikirsti galinčiais žaidėjais. Dauguma liaudies įnikusi į karjeros režimą.
„Need for Speed: Rivals“ pagrindą sudaro dviejų dalių karjeros režimas. Panašiai kaip „Need for Speed: Hot Pursuit“, policininkų ir lenktynininkų karjeros vystomos atskirai. Lenktynininkai perka automobilius, jų patobulinimus bei ginklus, o policininkai viską, išskyrus ginkluotę, gauna nemokamai. Abi kampanijos sudarytos iš dvidešimties etapų. Norint pereiti į kitą etapą, reikia įvykdyti sąrašą tam tikrų užduočių, pavyzdžiui, laimėti tokias ir tokias lenktynes, sulaikyti tiek ir tiek pažeidėjų. Patiko tai, jog beveik kiekviename etape leidžiama rinktis iš trijų skirtingų užduočių komplektų. Vienuose iš jų labiau pabrėžiamas dalyvavimas varžybose, antruose – lenktynininkų ir policininkų kova, trečiuose – vairavimo meistriškumas. Tai pagyvina ir suteikia unikalumo šiaip jau mažai kuo išsiskiriančiam karjeros režimui.
Pasiekus dvidešimtąjį etapą ir nugalėjus geriausią policininką/lenktynininką, būna įvykdytas tik trečdalis visų užduočių. Tuomet galima grįžti atgal ir atlikti anksčiau praleistus užduočių rinkinius. Lenktynininko ir policininko kampanijos yra panašios trukmės – maždaug 5-6 valandų ilgio. Pabaigti visoms likusioms užduotims prireiktų dar tiek pat laiko, jei ne daugiau. Viskas priklauso nuo pasirinkto automobilio ir jo įrangos.
„Need for Speed: Rivals“ nėra suderinamas su jokiais vairais, ir tai daug ką pasako apie mašinų valdymą. Vairavimas toks pat nutrūktgalviškas kaip pirmtakuose, su balistiniais greičiais, kilometriniais slydimais šonu, aštriais 180 laipsnių apsisukimais ir žalsvai mėlynais diazoto monoksido pliūpsniais. Siekta teisingai perteikti ne tiek kiekvieno automobilio vairavimo pojūtį, kiek jo gamintojų brukamą įvaizdį. Neskaitant bazinių skirtumų, tokių kaip maksimalus greitis, įsibėgėjimas ir paklusnumas, subtilesnių skirtumų pajusti neįmanoma, jei tik apskritai tokių esama. „Need for Speed“ liko toks pat arkadinis, kokiu buvo kelis pastaruosius metus.
Vienas didžiausių atnaujinimų – naujasis „Frostbite 3“ variklis. Kaip ir „Battlefield 4“ atveju, „Xbox 360“ konsolėje (o turbūt ir „PlayStation 3“) didelio kokybės šuolio neįvyko. Lyginant su naujos kartos konsolėms skirta versija, senosioms platformoms išleistas „Need for Speed: Rivals“ pasižymi kuklesnės raiškos tekstūromis, prastesniu jų filtravimu, mažesniu atspindžių kiekiu, skurdesniais dalelių efektais, ne tokiais kokybiškais šešėliais ir, svarbiausia, ženkliai mažesne vaizdo rezoliucija – 1280×704 vietoje 1920×1080. Be viso to, dar privaloma įsirašyti aukštesnės raiškos tekstūrų paketą. Dabartinės kartos konsolėse „Need for Speed: Rivals“ šiaip jau atrodo puikiai. Mažesnė raiška leido išvengti didelių apkarpymų, kokių teko imtis joms pritaikant „Battlefield 4“.
Iš „Need for Speed: Rivals“ atėmus vientisą vieno ir daugelio žaidėjų režimą turėtume niekuo nestebinantį „Hot Pursuit“ ir „Most Wanted“ hibridą. Bet ir pasirinkusi inovacijų kelią „Ghost Games“ nieko neišlošė. Žaidėjai, norintys žaisti vieni, verčiami kęsti tuos pačius techninius apribojimus, su kokiais įpratę taikstytis tinkle būnantys žaidėjai. Susidūrimai tarp žaidėjų tinklo režime pernelyg reti, kad taptų kuo nors daugiau nei tik priedu prie karjeros režimo. Galiu paglostyti tik už karjeros režimą su laisvai pasirenkamomis užduotimis ir už pakankamai aukštą grafikos kokybę.
