Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2009/02

Autorius: KYO

Dabar jau aišku, kad kai pradedi kurti žaidimų seriją, o ji dar ir milžiniško populiarumo susilaukia, labai sunku nustoti mušti į taktą, tai yra liautis kurti žaidimus remiantis ta pačia formule ir išdidžiai sakyti, kad tokiu būdu kuriama jų serija. Bet pripažinkim, kad kai kuriuos žaidimų kūrėjus vis tiek mylim. Nesvarbu, kad naujausiuose savo kūriniuose pastarieji naudoja šimtą kartų matytus triukus arba kad žaidimai ilgainiui pasidaro tokie lengvi, jog galima net užmigti bežaidžiant, – vis tiek juos žaidžiam ir žaisim. Vieni tokių kūrėjų, kuriems mūsų meilė niekada neblėsta, ir yra Ubisoft.

Kaip jau tikriausiai paaiškėjo iš įžangos, tai dar viena Prince of Persia dalis. Šį kartą be jokių papildomų prierašų ar reikšmių – kūrėjai paprasčiausiai atsipalaidavo. Beje, šią žiemą jie siūlo tą patį padaryti ir Tau. Vos pabaigęs žaidimą supratau, kad jis ne gilus, bet prasmingas. Ypač pribloškia dviprasmiška pabaiga. Kaip ir pats žaidimas, ji patraukia savo tiesmukumu ir tampa aišku, kad šįkart Ubisoft nutarė sukurti žaidimą, kuris būtų sudarytas vien iš drąsių sprendimų ir Princo gerbėjams pasiūlytų šį tą naujo.

Pirmas dalykas, kuris įsijungus žaidimą išduoda jį esant visiškai kitokį, nei praeitos Prince of Persia dalys, yra naujas pagrindinis personažas. Drabužiai, išvaizda, balsas – viskas pakitę. Permainų neišvengė ir visas žaidimo stilius. Nors naujasis Prince of Persia naudoja patobulintą Scimitar grafinį variklį (naudotas kuriant Assassin’s Creed), žaidimo pasaulis atrodo taip, lyg būtų nupieštas ranka. Jei reikėtų lyginti, tai sakyčiau, kad panašu į cel-shaded grafikos žaidimus, tik šiame kur kas didesnis dėmesys detalėms ir smulkmenoms. Iš tiesų sunku nustatyti, ko ir kiek yra primaišyta į Prince of Perisa išvaizdą, bet, sprendžiant iš visko, paplušėti tikrai reikėjo. Ypač turint omenyje tai, jog kūrėjų tikslas buvo sukurti atvirą pasaulį, bet taip pat kuo skirtingesnes vietoves, kad tyrinėjant karalystę neužkluptų monotonija.

Pasikeitė ir žaidimo tema. Dabar viskas atrodo taip, tarsi būtum kažkokios paprastutės pasakos dalyvis. Princas patenka į karalystę, kurios valdovas sunaikino gyvybės medį (kodėl jis tai padarė, paaiškėja vėliau) ir tokiu būdu išlaisvino blogąjį dievą Ahrimaną, kurį gerasis vardu Ormazdas kažkada įkalino karalystės šventykloje. Bet princas iš pradžių net nemano veltis į šitą reikalą, nes jis arogantiškas ir gyvenime ieško tik vietos po saule, o ne pavojų ir mirtinų nuotykių. Tačiau net ir toks kietaširdis, kaip jis, nepajėgia atsispirti Elikos prašymams keliauti kartu. O ši, susipažink, yra naujoji Tavo palydovė Prince of Persia serijoje. Pamiršk Farą iš praeitų dalių – šioje princas taip kreipiasi į savo nešulinį asilą. Neverta prisiminti ir Kailynos iš Warrior Within – šiame žaidime jos niekas nesiruošia prikelti. Esmė ta, kad naujųjų veikėjų dėka kūrėjai bando ne tik suteikti serijai naują veidą, bet ir pradėti dar vieną trilogiją. O gal tai tik pirmas įspūdis?

Taigi žaidėjas kartu su Elika privalo aplankyti karalystėje kiekvieną teritoriją ir sugrąžinti jai šviesą, nes tik tokiu būdu įmanoma vėl įkalinti Ahrimaną ir neleisti jam sugriauti karalystės. Žaidime orientuosies pagal spalvas, vyraujančias aplinkoje. Jei matysi, kad tam tikra sritis yra nudažyta tamsiomis spalvomis, tvyro rūkas, o iš sienų periodiškai lenda juodos ir šlykščios ataugos, tai reikš, jog šiai sričiai reikia sugrąžinti šviesą. Nedelsiant. O už šviesos sugrąžinimą bus atsakinga Elika, nes tik ji galės naudotis dievo Ormazdo perleistomis galiomis. Veikėja pasitarnaus ir kovose su priešais, taip pat trauks princą iš bet kokios nelaimės, todėl šioje dalyje niekada nemirsi.

Kovos su priešais irgi smarkiai skiriasi nuo buvusių praeitose dalyse. Šį kartą nebeteks kovoti su būriu priešų vienu metu, kausies tik su vienu. Taip kūrėjai norėjo parodyti, kad kiekvienas priešas, esantis žaidime, yra stiprus ir jį nugalėti nėra taip lengva. Kiekvienoje skirtingoje žaidimo teritorijoje lauks po bosą, todėl dažniausiai su jais ir kausies. Kiekvienoje teritorijoje bus po keturis taškus, kuriuose Elika galės paskleisti savo šviesą, bet visuose taškuose turėsi susikauti su tos teritorijos bosu. Dėl pastarųjų žaidimo istorija tampa tikrai įdomi, nes nuolatiniai susidūrimai su jais ir Elikos pasakojimai apie tai, kuo jie buvo ar ko siekė, ne tik intriguoja, bet ir ilgainiui verčia manyti juos esant ne šiaip bosais, o žaidimo veikėjais. Juos galima vertinti pagal elgesį, išvaizdą arba tai, ką jie pasako ar ko nepasako.

Kovose princą valdyti ganėtinai lengva, dažniausiai tam tereikės spaudinėti kairįjį pelės klavišą ir nuogąstauti, kad tik ši neperlūžtų į dvi lygias dalis. Be to galėsi rengti oro atakas, o tam naudosi space klavišą. Oro atakos nedaro papildomos žalos, nėra lengva jas atlikti, bet užtai labai gražu pažiūrėti, nes naujasis princas ne prastesnis akrobatas už praeitą. Dar jis galės pulti priešus naudodamas savo kaustytą pirštinę: išmes juos aukštai į viršų, o po to sugavęs svies žemyn. Kovose pravers ir Elikos sugebėjimai, todėl, kai bus gana arti priešo, princas padės jai atsispirti nuo jo. O periodiškai spaudinėdamas „E“ klavišą išvysi gražius šuolius, piruetus bei grakščius nusileidimus. Bet ko norėti – juk tai pasaka. Beje, vėliau žaidime bus neįmanoma priešų tiesiog užpulti ir nugalėti vien kardais – jie išmoks keisti pavidalus. Kautis su pastaraisiais galėsi tik naudodamas tam tikrus metodus, pavyzdžiui, jei priešai apsigaubs tamsa, prireiks Elikos atakų ir t. t.

Tačiau žaidime yra ir neigiamų alykų. Vienas jų – gerokai palengvintas kliūčių ruožas. Princas bėgios sienomis, lubomis arba suksis piliorais automatiškai, mums tereikės spaudinėti space. Ilgainiui tai pasidaro nuobodu, nes kliūčių sekos kartojasi, o Tu nieko daugiau nedarai, tik spaudinėji space. Ir aš niekaip nesuprantu, kodėl kūrėjai taip supaprastino žaidimą. Jauniems žaidėjams jo žaisti vis tiek nepatartina, nes dominuoja tam tikros temos, kurios nelabai priimtinos tokio amžiaus žaidėjams, o kai kurie galvosūkiai gali pasirodyti per sunkūs. Na, šiaip ar taip žaidimą įmanoma įveikti per dieną (jei ryte atsisėsi, o vėlai vakare baigsi), tačiau tai tik todėl, kad jis labai lengvas. Be to Elika nuolatos princą trauks iš bedugnių, jei netyčia nuslįstum, o tai kartais erzina, nes kiekvieną kartą naudojama ta pati animacija.

Žaidime princas su Elika ne tik turės grąžinti šviesą karalystės teritorijoms, bet ir rinkti šviesos sėklas, kurios atsiras, kai tik nušviesi tam tikras vietas. Sėklas rinkti privalėsi, nes tik už jas bus įmanoma įsigyti keturias Elikos galias, be kurių negalėsi pasiekti žaidimo bosų. Tokiu būdu kūrėjai verčia pasijusti taip, tarsi žaistum Mario, bet surinkti reikiamą skaičių sėklų nėra taip sudėtinga. Elikos galios yra gan įdomios bandant įveikti kliūčių ruožus, nes dažnai ant sienų bus tam tikri simboliai, reiškiantys vieną ar kitą galią, o, norėdamas juos aktyvuoti, turėsi užbėgti ar užšokti ant jų ir paspausti „E“ klavišą. Tada priklausomai nuo galios bus rodoma animacija arba teks valdyti veikėjus toliau. Jei kalbėtume apie mėlyną ir raudoną galias, Elika pati, įsijungus animacijai, herojų perkels iš vienos vietos į kitą, tačiau jei aktyvuosi geltoną arba žalią galias, valdyti veikėjus teks pačiam. Žalios atveju Elika perleis šviesos galią princui ir jis galės greitai bėgti sienomis, bet atsimušęs į kokią nors kliūtį nukris ir Elikai teks jį vaduoti. O geltona galia leis veikėjams skristi, tačiau iš dalies patį skrydį valdysi pats, kas labai dažnai erzins.

Reziumuojant galima drąsiai sakyti, kad princas sugrįžo. Jeigu Tau toks sugrįžimas atrodo nepriimtinas arba vengi pieštinės grafikos – nepirk. Bet jei viskas, kas susiję su Prince of Persia žavi, o naujas veikėjas negąsdina, pamėginti rekomenduoju. Vis dėlto ne kiekvieną mėnesį atsiranda proga pasibastyti po senovės persų kultūros įkvėptus pasaulius ir pakovoti petys į petį su žavinga mergina, nors ir virtualiai.