Tikriausiai visi daugiau ar mažiau mėgstame siaubo elementų turinčius filmus. Tačiau, kad ir kokie geri jie bebūtų, dažniausiai turime vieną problemą – absoliutų veikėjų bukumą. Atrodytų, juk taip akivaizdu, kad nukeliavus bala žino kiek šviesmečių, nevalia kišti piršto į pirmą pasitaikiusią pliurzę, iš dangaus nukritus meteoritui, krateryje palikusiam keistą želės gabaliuką, jo baksnoti pagaliuku, nukritus ateivių laivui, niekam nepranešti ir tiesiu taikymu bėgti pasižiūrėti, išeiti pasivaikščioti į mišką ir užsukti į pirmą pasitaikiusią trobelę, lipti į palėpę, kai namie aiškiai dedasi kažkas ne to, ar sveikintis su nežinia iš kur lietvamzdyje pasirodžiusiu klounu. Aišku, tokie buki veiksmai, kai visas racionalumas choru šaukia „NE“, veikėjams anksčiau ar vėliau smarkiai atsirūgsta – jų organizmuose apsigyvena ateiviai, ar juos tiesiog pasimėgavimui papjauna. Prie ko čia aš suku? Ogi prie žaidimo, kuriame reikės tokius bukapročius prižiūrėti ir daryti viską, idant būtų paleista kuo mažiau žarnų ir pralieta kraujo. Taigi, pristatau jums „Camp Keepalive“ *vilkolakio staugimas*.
Žaidimo veiksmas vyksta mėnesį laiko (būtent tiek žaidime yra lygių) trunkančioje vasaros stovykloje. Žaidėjui teks perimti keturių stovyklos vadovų vaidmenį ir kiekvienos išvykos metu stengtis į stovyklavietę parvesti kuo daugiau pasiklydusių/nuklydusių stovyklautojų. Pageidautina, kad visos kūno dalys būtų vietoje. O tai padaryti nebus lengva, nes, atrodo, visi klasikinių siaubo filmų veikėjai susivienijo. Stovyklautojus puls benzino pjūklu ir kirviu mosuojantys maniakai, vilkolakiai, klounai, toksinių atliekų pabaisos ir eilė kitų monstrų.
Pirmiausiai apie vadovus. Šie yra savotiškos amerikietiškų filmų paaugliams personifikacijos. Čia mes turime realiai niekam tikusius gražuolį blondiną bei palaikymo grupės šokėją, sportininką, galintį nubėgti ne tris, o keturis langelius, piktąją anti-moksliukę mergiotę, puikiai mokančią šaudyti iš lanko, moksliuką, gebantį paspęsti daugiausiai spąstų ir dar keletą kitų veikėjų. Vienu metu stovykloje gali būti tik keturi vadovai, tad vėliau teks rinktis.
Taigi, kaip jau minėjau, kiekvieną mėnesio dieną atstoja vis kitoks lygis. Pirmadienį tai gali būti miškelis, antradienį pievos, trečiadienį ir to, ir ano, o ketvirtadienį stovyklavietę tikėtinai aplankys inspektorius, tad jį reiks palydėti. Įdomu tai, jog lygius galima žaisti ne iš eilės. Aišku, tolimesni lygiai yra atrakinami, bet pačioje pradžioje galima pradėti kad ir nuo trečiojo lygio.
Žaidimo metu, pagrindinis uždavinys yra išsaugoti kuo daugiau stovyklautojų. Už tai, atitinkamai, gaunami medaliai, kurių surinkus atitinkamą kiekį, galima atrakinti naujus stovyklos vadovus ir lygius. Nors geros pusės lygių uždavinys išlieka toks pats – išsaugoti atitinkamą kiekį paklydėlių, vėliau atsiranda įvairesnių užduočių, kaip palydėti inspektorių iki tam tikro taško ir tuo pačiu metu vykdyti jau pabost spėjusią apsaugą.
Įdomu tai, jog lygiai čia neturi užbrėžtos pabaigos ir juos galima pabaigti bet kada. T.y., parvedus atitinkamą kiekį stovyklautojų, kad būtų gautas bent vienas ženkliukas, galima eiti prie kito lygio.
Pats žaidimas vyksta ėjimų strategijos pagrindu. Visa teritorija yra sudalinta į (deja nematomus) langelius. Žaidimo metu, viename iš atsitiktinių langelių atsiranda stovyklautojas. Šis, atėjus jo ėjimui, atsitiktinai juda į bet kurį šalimais esantį langelį. Mūsų tikslas yra pasiekti tą paklydėlį, kol jo nepasiekė, taip pat atsitiktinai atsirandantys priešai. Atrodytų, viskas labai paprasta, tačiau ilgainiui, ypač didesniuose žemėlapiuose, viskas užtrunka be galo daug laiko ir pasidaro užknisančiai sunku, nes po vieno vadovo eilės, ratą apeina visi zonoje esantys tos pačios rūšies priešai ir eilė stovyklautojų. Prabėgus ilgesniam laikui, tai užtrunka dar ilgiau, nes pridyksta naujų priešų, bet galimybės praleisti jų judėjimą neįmanoma, o baigus ėjimą, iš pirmo žvilgsnio saugiu atstumu, kito ėjimo galima ir nebesulaukti, nes veikėjai turi tik po vieną gyvybės tašką. Tai itin nervina, nes efektyviai priešais gali atsikratyti tik vienas vadovas, kuris dar turi užbėgti ant to pačio laukelio, kuriame stovi taikinys.
Kalbant apie grafinę žaidimo pusę, atvirai sakant, šlykštoka. Žaidimas atrodo lyg būtų paimtas iš kokių 1994 metų archyvo. Didžiausias klausimas – kodėl? Kodėl kurti tokius žaidimus ir nepavargti dėl didesnio detalumo. Dabar, atorodo, veikėjas sudarytas iš kokių 6, gerokai padidintų pikselių.
Nesužavėjo ir žaidimo garso takelis. Gal dėl to, kad 8 bitų muzika jau kažkiek pabodus, o gal todėl, kad tų takelių yra vos keli ir kartojasi kiekviename lygyje.
Išvadom tegalėčiau pasakyti, jei pasitaikys proga išbandyti – bandykit, bet specialiai to daryti neverta.