Kas be ko, bet kai kurie žaidimai gali išmokyti šio to naudingo, pvz.: patekus į kitas dimensijas neišsiskirti ir nepanikuoti ir svarbiausia – sutikus tylinčia mažą mergaitę, negalvoti jog ji nepavojinga. Alma – galingoji telepatė mergaitė grįžo dar kartą sudrebinti jūsų pasaulio, dideli ketinimai mažai mergaitei? Kur gi ne.

Žaidimas prasidės pusvalandis prieš pirmojo F.E.A.R pabaigą, bet šį kartą valdysime kitą veikėją – agentą iš specialiųjų pajėgų būrio. Jūs ir jūsų būrys keliauja suimti mokslininkės kuri yra vienintelis žmogus galintis atskleisti nešvarius darbelius kuriuos žaidimo blogiukai nori „užtušuoti baltai“. Taigi pasiekus dangoraižio viršų, tikėsitės sėkmingos misijos baigties kuomet, staiga – didelis ir kurtinantis: „BOOM“! Prieš akis didelis sprogimo debesis, ausys užgultos, akyse liejasi vaizdas, aplinkui viskas juda, stiklai dužta ir… Tyla. Tamsu, pavyksta pramerkti šiek tiek akis ir išvysti agentus? Kažkokios kalbos: „greičiau išgabenkime juos, kol dar nevėlu“…

Po sprogimo bangos jūsų kūnas sumaitotas, vėl prabundate kuomet jūsų gyvybę bando išgelbėti operacijos metu, jums suleidžia migdomųjų ir šiaip ne taip vėl nugrimztate į miegą. Operacija buvo sėkminga ir jūs atsigavęs atsibundate palatoje, užsidedate savo pažangius akinius kurie rodo visą informaciją t.y.: gyvybės bei šarvų taškai, kas su jumis kalba imtuvu, už kiek metrų taikinys ir t.t. Taigi atsistoję ir pramankštinę kojas apsidairote aplinkui ir suprantate jog jūs esate apleistoje ligoninėje, kurioje siaučia kariai ir dar kai kas…

Taigi taip prasideda F.E.A.R 2 – kaip pirmas įspūdis, reikėtu pasakyti: tikrai puikus. Tarsi būtu paimti visi geriausi žaidimo komponentai, suspausti į vieną didelę gniūžtė ir ta gniūžtę būtu paleista tiesiai jums į veidą, taip , kad, net atloštumėt galvą.

Kas pirmiausia atkreipia dėmesį – tai žaidimo garsai. Visi jie iš ties puikus. Visu pirma tai aplinkos garsai – visi šnabždesiai, šnaresiai ir Almos murmėjimai sukurti labai tikroviškai.

Tie garsai įtikina žaidėją ir priverčia susimastyti vis dėl to kas ten už kampo leidžia šiuos garsus. Kadangi jūsų akiniai yra elektroninis prietaisas tai dažnas dalykas bus kuomet per juos vaizdas pradės trūkinėti ir girdėsit šnypštimą kuris trumpam užgoš aplinkinius garsus. Žaidime daug ką išgirsite, nuo vandens lašėjimo iki gąsdinančio priešų mūšio šūksnių, o ginklai taip pat neatsilieka šioje srityje. Kiekvienas ginklas turi savo išskirtinį garsą ir žvangėsi užsitaisinėjant. Na ir galiausiai reikėtu paminėti tikrai vykusius veikėjų įgarsinimus. Viskas atlikta sąžiningai, malonu jog veikėjų pokalbiuose atsispindi jų nuotaiką, nusistatymas, kuomet veikėjas bus išsigandęs jūs tai tikrai suprasite.

Kalbant apie žaidimo vizualine pusę ji tikrai nėra bloga. „FEAR 2“ variklis yra barzda slepianti raukšles, jis iš ties puikus! Žaidimo grafika daugumai pasirodys patraukli akiai ir nenuvilianti. Svarbiausia žaidimo pradžioje pasirinkti tinkamą ekrano ryškumą. Viskas atrodo išbaigta ir sąžiningai padaryta. Teks pakeliauti po požemines laboratorijas, mokyklą ir šviežiai susprogdintą miestą ir visos šios vietovės yra sukurtos tikrai kruopščiai, turint galvoje tai jog visur išmėtyta įvairiausių daiktų ( skardinių, kompiuterių, baldų ir kitokio šlamšto ) kuriuos gali judinti iš vietos. Visos kraujo dėmės ant sienų atrodo neįtikėtinai tikroviškai, net lavonai mėtosi vis skirtingai. Žinoma nėra nieko tobulo: kūrėjai sugebėjo sukurti pralietą kraują ant sienų itin tikroviškai, bet priešų kraują, kuris ištikšta tik tuo atveju jei jūs šaunate sukūrė tikrai prastos išvaizdos. Tai tarsi aviečių džemas, arba vyšnių kompotas su pačiomis vyšniomis.Kraujas atrodo iš ties juokingai… Į tai dar būtu galima neatkreipti dėmesio, bet tai žaidimas kur visą laiką lieji ir lieja kraują, todėl privalai reikalauti geros kraujo išvaizdos. O daugiau grafikos klaidų nebuvo pastebėta, todėl galime drąsiai paspausti kūrėjams ranką už tikrai sąžiningai atlikta darbą.

Žaidimo eigoje nesutiksite daug galvosūkių, jei iš tikrųjų tai jų nesutiksite visai, nes viso žaidimo metu turėsite brautis kelia šaudydami į priešų būrius. Pačios kovos būtų laibai greitai atsibostančios jei mūsų valdomas veikėjas neturėtu vienos galios – trumpam sulėtinti laiką. Kuomet paspaudžiate vieną vienintelį mygtuką, laikas pradeda judėti vėžlio greitumu taip leisdamas jums lengvai išsisukti nuo priešų kulkų, lėtai nusitaikyti ir paspausti gaiduką, tuomet iš lėto pradės lietis kraujo purslai iš priešo nuneštų galūnių ir girdėsite kaip jis lėtai pradeda rėkti ir kuomet galios stulpelis baigsis – laikas vėl staiga pradės tekėti normalia vaga ir kraujo purslai greitai ištikš ant žemės. Šis kovos būdas teikia keistą malonumą ir tikrai neleidžia nuobodžiauti žaidime. Ginklų yra daug ir visi jie išskirtiniai.

Automatas su „Reflex“ taikikliu, kelių rūšių „shootgun‘ai“, lazeris, liepsnosvaidis, snaiperio šautuvas, adatų automatas ir galingiausias šio žaidimo ginklas – „Impulso“ ginklas. Vos jo kulką paliečia žmogų šis iš karto virsta griaučių krūva. Su visais šiais ginklais smagu eksperimentuoti ir stebėti kaip tikšta priešų galūnės sulėtinus laiką. Taip pat gausite pavaldyti sunkiai ginkluotą robotą, su kuriuo leisite raketas, pyškinsite priešus iš automatų ir traiškysite juos su didelėmis roboto kojomis. Taip pat yra šiokia tokia priedangos sistema, galite pastumti lovas, fotelius, stalus taip, kad jie uždengtu jus nuo kulkų krušos, bet visą žaidimą galima įveikti nenaudojant šios sistemos. Na, o jei pristigsite kulkų galėsite panaudoti artimos kovos sistemą.Galėsite trankyti kumščiais, ginklu ar pašokę atlikti įmantrų „Karate“ kojų judesiuką, taigi su ginklais ar be jų, žaidime busite nesustabdoma vieno žmogaus armija.

Pati žaidimo istorija tikrai neeilinė. Viso žaidimo metu „Alma“ bandys jums kažką pasakyti, bet jai tai pavyks tik žaidimo pabaigoje ( turbūt vis užklups netinkamu momentu ), o kai pasakys tai jums, kaip reikalas žandikaulis atvėps. Pati istorija rutuliojasi normaliu tempu ir visuomet palieką intrigos, o ir vaizdų išvysite tokių, kokių dar žaidime nematėte. Jums vaidensis ir daug. Visos dvasios taip efektyviai sukurtos, kad nors iš koto virsk. Tikrai! Sustabdant kadrą ir pamačius kaip atrodo tie vaiduokliai tai, net šiurpas pereina per nugarą. Arba kuomet „zombis – lėlininkas“ prikėlinėja lavoną… Vaizdai iš ties kvapą gniaužiantys.

Priešų įvairovė čia taip pat gan didoka. Šaudysime ir į paprastus žmones, „klonus – karius“ ir įvairiausius „zombius“, mutantus ir „telepatus“ kurie keistomis, švytinčiomis virvėmis gali valdyti lavonus. Netrūks ir nematomų, greit lakstančių „zombiukščių“ ir mažų bei didelių robotų. Taip pat paprasti žmonės apsiginklavę ir apsirengę vis kitaip todėl įvairovė čia labai didelė, o tai teikia didelį pasitenkinimą.

Žaidimo istorija sudaro 16 skyrių kuriuos įveiksite per maždaug 10 – 12 valandų, o jei dar norėsis šio žaidimo galėsite išbandyti savo jėgas – tinkle prieš kitus žaidėjus. Kaip ir istorijos režime čia taip pat nenuobodžiausite. Reikės užiminėti teritorijas, pagriebti ir pargabenti į savo baze, priešų „Phlag“ ( panašus žodis „Flag“ – vėliava ) tai didelis mėgintuvėlis su kažkokiu neaiškiu skysčiu viduje. Taip pat bus ir visiems gerai žinomi „Deathmach arba Team deathmach“ ir dar galėsime su komanda atsilaikyti prieš vieną, didelį robotą. Kelsite savo lygį ir taip gausite taškus už kuriuos galėsite gerinti savo arsenalą. Žaidimas tinkle tikrai įdomus, nes čia netrūksta įvairios veiklos, bet jis yra gan sunkiai perprantamas.

Žaidimas sąžiningai užbaigtas ir pateiktas žaidėjams laiku. Grafika ir garsai tikrai puikūs ir verčiantys iš koto. Kovų daug, o jos neatsibosta – juk taip ir turi būti. Pati istorija įtraukia ir iki galo išlaiko šiurpią atmosferą, tik vat vienas iš svarbiausių žaidimo elementų prastai sukurtas – tai kraujas. Na tikėkimės jog kitą kartą susitikimas su „Alma“ dar labiau nustebins, bet ir šį kartą mažoji mergaičiukė privertė pridėt į kelnes nemažai, tiek iš laimės tiek iš siaubo.