Žinot, nors aktyviai domiuosi pačiais žaidimais, jų naujienomis, bei šiek tiek juos leidžiančiomis kompanijomis (kas ką leidžia lygyje), niekada nepasidomėdavau apie pačius žmones, kurie dirbdavo tom kompanijom. O pasirodo, veltui. Beskaitinėdamas apie šį apžvalgai gautą žaidimą, visur sutikdavau tą patį, „Mike Singleton“. Pasirodo, jog šis žmogus yra (buvo) tikra legenda, kurio pavardė puikuojasi ties tokiais žaisimais kaip, „War in Middle – Earth“, „Dark Scepter“, ar „The Lords of Midnight“. Galima pagalvoti, „o kas man iš kažkokių 256 spalvų, 80-ais metais kurtų nesąmonių?“. Na, jei žodis „klasika“ nieko nesako, šį vardą išvysime prie keleto „PS2“ konsolei skirtų „RPG“ ir, svarbiausia, sąlyginai neseniai išleisto „Race Driver: Grid“.

Taigi, šioje apžvalgoje ir pakalbėsiu apie vieną jo kurtų žaidimų – jau vien tik pačio epinio pavadinimo „The Lords of Midnight“. Žaidimas pelnė net kelis apdovanojimus ir buvo gerai įvertintas kritikų… O dabar, kuomet jis buvo pritaikytas ir šiandieniniams kompiuteriams, galima be didelio vargo imti ir išbandyti.

Žaidimo istorija mus nukelia į „Midnight“ žemę. Kadaise, prieš dešimtis tūkstančių mėnulių, vietoj amžino sniego, buvo nuostabi vasara. Tuomet, netikėtai iškrito pirmosios snaigės. Galiausiai jos padengė visą žemę ir įsivyravo žiema. Žiema buvo tokia rūsti, jog prasidėjo badas, o su juo – tarpusavio nesutarimai, privedę prie karų. Šalyje ilgą laiką gyvenę žiniuoniai užsidarė savo bokštuose, palikdami žmones vienus. Visi, išskyrus vieną, žinomą „Stebėtojo į Žvaigždes“ (Gryfallon Stagazer) vardu. Jis vienas padėjo savo karaliui išgyventi krizę, kol viskas daugmaž atsistatė į savo vėžes. Tačiau, tam žiniuoniui susisuko protas ir jis užmušė karalių. Visiems leido suprasti, jog karalius mirė pats bei pamažu valdymą parėmė į savo rankas, visai nieko karalystę pavertė blogio imperija. Tuomet, tarp žmonių, jis gavo naują „Doomdark‘o“ vardą. Ilgainiui, jo tikslas pasidarė vienas: pavergti visas „Midnight“ žemes. Dabar yra trys keturi herojai, kurie jam ruošiasi užkirsti kelią. Tikriausiai tai yra tik atsitiktinumas, jog istorija yra beveik identiška „Žiedų Valdovo“ istorijai: čia mes turime silpnutį bernioką „Morkin‘ą“, kuris turi nusigabenti į priešo teritoriją (ale Frodas), išminčių „Rorthorn the Wise“ (Gendalfas), puikų karį „Luxor‘ą“ (Argornas), elfų atstovą „Corleth‘ą“ (Legolasas) bei blogio valdovą „Doomdark‘ą“ (Sauronas). Visgi, žinant kokia epinė buvo žiedų valdovo istorija, šie sutapimai negali būtu laikomi blogais.

Jei žaidimas savo istorija panašesnis į „Žiedų Valdovą“, tai pats žaidimo procesas yra tarsi „Heroes of Might and Magic“, su panoraminiu vaizdu. Įdomu tai, jog žaidimą galima laimėti trimis būdais: slaptuoju – paslapčia sunaikinant ledo karūną, orkiškuoju – išspardant „Doomdark‘o“ sėdynę ir epiškuoju – apjungiant du pastaruosius būdus. Apskritai, šio žaidimo istorija yra ganėtinai stipri – ji pateikiama net dvidešimtyje lapų, O tai, lyginant su kitais, netgi moderniais žaidimas, yra daug.

Pirmiausiai mes turime tris pagrindinius herojus. Kiekvienas herojus gali judėti nepriklausomai vienas nuo kito. Suprantama, kiekvienas herojus visai skirtingas – „Morkiną“ užpuolę priešai jį lengvai nugalės, o „Luxor‘as“ vienas gali eiti imtynių su drakonais. Keista tai, jog žaidime nėra jokio inventoriaus, lygio ar atributų kėlimo. Nėra net paprastos atakos/gynybos taškų mechanikos. Kovos taip pat vyksta automatiškai, taigi, arba laimi, arba pralaimi.
Bekeliaujant po pasaulį bus galima sutikti ir kitų herojų, kurie galimai prisijungs į žygį prieš piktąjį Doomdarką. Galiausiai gali susidaryti visai solidi armija.

Šis žaidimas ypatingas tuo, jog visą vaizdą galima matyti iš pirmo asmens perspektyvos, lyg ten būtum nusikėlęs pats. Aišku, įpratus prie šiuolaikinių technologijų, toks ribotas spalvų skaičius vieniem rėš akį, o kitiems apskritai nepaliks jokio įspūdžio. Visgi, tai suteikia žaidimui didesnį gylį, leidžiant viską „paliesti“ pačiam, o ne, pavyzdžiui, skaityti tekstą ir daryti pasirinkimus, savo herojus valdyti iš viršaus, jau pabodusiu Zeldos variantu, ar kiekviena paeiliui varyti į dešinę pusę lyg kokiame platformeryje.

Kalbant apie keliavimą po žaidimo pasaulį, čia mes turime vieną didelį (visai kaip „Žiedų Valdove“), detaliame žemėlapyje pavaizduotą pasaulį. Pirmiausiai, kol neišsiaiškinau, jog žemėlapyje vaizdą galima priartinti (taip viskas pasidaro daug aiškiau, priedo, rodomi pagrindiniame žemėlapyje nerodomo objektai), galvojau, jog orientuotis teks grynai pagal žaidime nurodomą tekstą ir kryptį, be jokios ikonos pačiame žemėlapyje. O tai, mano manymu, būtų „hardcore“ su visu kaupu.

Panašiai kaip ir „Heroes‘uose“ (atleiskit, kad taip lyginu, bet kitaip neišeina, juo labiau, kad šis lyginimas yra nėra labai korektiškas – lyginamasis žaidimas pasirodė vėliau), čia taip pat skaičiuojami ėjimai. Tik tą ėjimų skaičių nustato ne paslėptos mechanikos, o iki nakties likusių valandų skaičius. Taigi, herojus po pasaulį gali judėti iki kol neateina naktis. Atėjus nakčiai, galima pasirinkti kitą herojų ir tęsti kelione su juo. Galiausiai, visiems herojams pasiekus naktį (ėjimų galą), tenka nakvoti (vėlgi, visai kaip jau nebeminėsiu kur).

Žaidimo pasaulyje yra begalė smulkių objektų, kurie tiesiog piktai nukreipia nuo pagrindinio tikslo, ir kaip undinės odisėją, vilioja prie jų priplaukti. Tai įvairūs griuvėsiai, kuriuose galima rasti pagelbėsiančių ar bloga atnešiančių daiktų, kaimeliai, kuriuose galima pailsinti nuvargusias kojas, sargybos bokštai ir tvirtovės, kuriose galimai prisijungs armija. Jų tiek daug, juos visus norisi aplankyti, tačiau to daryti ramiai neišeina – „Doomdark‘o“ legionai nestovi vietoje.

Žinoma, yra ir priešų. Šie, deja, negali pasigirti savo gausa – jų yra vos 4. Tai vilkai, „skulkrinai“ (bailūs padarėliai, panašūs į Smygolą), drakonai bei patys „Doomdark‘o“ sėbrai.

Kalbant apie pačius herojus ir jų veiksmus, šie nėra itin sudėtingi: herojai gali bandyti pasislėpti nuo priešų, pamąstyti (siekiant išsiaiškinti, kokius daiktus herojus turi, ar tiesiog sužinoti apie pačią vietovę), apsidairyti aplinkui (naudojama stovint objekte), kovoti, ar priartėti prie šalimais stovinčio herojaus. Taigi, žaidime viskas labiau atsiremia į patį keliavimą po pasaulį ir armijos rinkimą, nei individualaus herojaus tobulinimą.

Nors žaidimui jau daugiau nei 20 metų, galima drąsiai teigti, jos savo gilumu jis pranoksta visą eilę šiuolaikinių žaidimų, tiek istorijos, tiek pačio žaidimo proceso srityje. Tai – vaidmenų žaidimų klasika, kurią išbandyti tikrai verta.