Tai vienas geriausių šiemet išleistų platforminių žaidimų. Ir vienas iš sudėtingiausių. Tai „Rayman“ serijos atgimimas – „Rayman: Origins“.

„Rayman“ frančizė grįžta prie savo genetinių šaknų – ji iš trimačio pasaulio keliasi atgal į dvimatį. Tame pasaulyje, pavadintame „Glade of Dreams“, viskas būtų klostęsi puikiai, jei sykį poilsio metu Rayman‘o ir jo draugų knarkimas nebūtų papiktinęs kažkokios paikos senės iš požemių pasaulio. Ji nedelsdama pasiunčia armiją tamsiųjų pakalikų, kad anie užkariautų spalvingąją ramybės drumstėjų šalį. Rayman‘as ilgai nesvarstęs nusprendžia jėga išginti okupantus ir išlaisvinti jų įkalintus „Glade of Dreams“ gyventojus.

Taip Rayman‘as leidžiasi į ilgą kelionę, kurios metu turės aplankyti penkias skirtingas „Glade of Dreams“ vietoves, sudarytas iš daugiau kaip šešių dešimčių lygių. Kiekviename lygyje Rayman‘as privalo skintis kelią per įvairiausias kliūtis, o pasiekęs pabaigą – sudaužyti narvą ir išvaduoti pokemonus primenančius padarėlius, vadinamus „Electoons“. Žodžiu, principas panašus į „Sonic the Hedgehog“.

Norėdamas progresuoti žaidime privalėsi ne tik pasiekti lygio galą su narvu, bet ir pakeliui rankioti geltonus skraidančius padarėlius „lums“, ieškoti išradingai paslėptų papildomų narvų bei iš naujo pereidinėti lygius per ribotą laiko tarpą. Už kiekvieną išpildytą reikalavimą (suradai papildomą skrynią, surinkai nurodytą „lums“ skaičių, įveikei lygį pirmą kartą, perėjai lygį per nustatytą laiką) gausi po vieną „Electoon“. Esmė tame, kad nauji pasauliai atsiveria tik surinktus tam tikrą tų elektūnų skaičių, taigi, jei žaisi aplaidžiai ir nesurinksi jų pakankamai, Tau bus užtvertas kelias kautis su lygio bosu bei tuo pačiu – persikelti į kitą pasaulį. Grįžinėti į jau įveiktus lygius teks sąlygiškai dažnai, o ypač žaidimo pabaigoje, kai atsiranda lygiai, įleidžiantys tik turinčius solidų elektūnų fondą.

Grįžinėjimas į seniau aplankytus lygius visiškai neerzina, mat kiekvienas pasaulis, kiekviena jo kertė ir kiekviena jo detalė yra kruopštaus rankų darbo produktas. Visos vietovės ir objektai, pradedant personažais ir baigiant mikroskopinėmis detalėmis, yra nupiešti ranka ir tada tiesiai perkelti į žaidimą. Rezultatas tiesiog atima žadą: spalvos egzotiškai sodrios, veikėjų animacijos atrodo lyg būtų atkeliavusios tiesiai iš „Disney“ kino filmų, o aplinkos nepaprastai gyvos ir malonios akims. „Rayman: Origins“ yra varomas naujojo „UbiArt Framework“ grafinio variklio, paverčiančio jį vienu iš tų retų konsolių žaidimų, kurio vaizdas atkuriamas natūralia 1080p (1920×1080) raiška. Ir negana to, „Rayman: Origins“ sukasi švelniu 60 kadrų per sekundę greičiu. Iš ekrano paveikslėlių gal sunku tai suvokti, bet realiai veikiančio „Rayman: Origins“ sukuriamas vaizdo efektas verčia iš kojų kaip stiprus vėjo gūsis pajūryje. Iki tobulybės trūksta tik 3D palaikymo, kurį turės tik žaidimo versija skirta „Nintendo 3DS“.

Net tik „Rayman: Origins“ grafika atrodo nepriekaištingai. Muzikinis takelis idealiai priglunda prie ekrane matomų vaizdų, sustiprina jų poveikį ir kambaryje sukuria tokią atmosferą, tarytum animacinis filmukas būtų išsilaisvinęs iš televizoriaus kalėjimo ir kambarį pavertęs pasakų pasaulio dalimi. Nepakartojama.
Jausčiausi tikru niekšu, jei nepaminėčiau, jog ne vien audiovizualinis gėrybės „Rayman: Origins“ padaro tokiu žavingu. Ne ką mažiau liaupsių nusipelnė ir lygių dizainas, iki pat paskutiniųjų lygių sugebantis pasiūlyti kažką visiškai naujo ir netikėto netgi daug mačiusiems žaidėjams. Lygiuose netrūksta slaptų praėjimų bei originaliai sukurtų galvosūkių. Ir tai patiks ne tik vienam, bet net ir keturiems žaidėjams, galintiems žaisti „Rayman: Origins“ prie vienos konsolės. Gaila, bet nėra jokio „Xbox Live“ palaikymo, kas reiškia, jog nėra galimybės žaisti su kitais žmonėmis internetu. Tiesą sakant, „Rayman: Origins“ net neturi normalaus meniu.

Teisybės dėlei pasakysiu, kad „Xbox Live“ nebuvimas nėra vienintelė „Rayman: Origins“ silpnybė. Antroji žaidimo problema yra… Ne, neatspėjai, tai anaiptol ne įveikimo trukmė. „Rayman: Origins“ perėjimas užims nuo aštuonių iki dešimties valandų. Kaip dvimačiam platforminiam žaidimui tai yra labai daug. Netgi pirmojo asmens šaudyklių vieno žaidėjo kampanijos šiais laikais baigiasi greičiau.

Grįžtant prie anksčiau išsakytos minties, antroji rimta „Origins“ problema yra pernelyg aukštas sudėtingumo lygis. Skamba keistai, ar ne? „Rayman: Origins“ auditorija yra vaikai, tačiau jie ne tik nesimėgaus šiuo žaidimu, jie jo net nuoširdžiai nekęs. Patys pirmieji lygiai bei demonstraciniai galvosūkiai yra klastingai paprasti. Jau nuo antrojo pasaulio prasideda rimti išmėginimai, o paskutiniuosiuose lygiuose yra vietų, kurias gali tekti kartoti ne po kelis, bet po kelias dešimtis kartų, kol jos bus įveiktos. Aš nesu prieš iššūkį metantį sudėtingumo lygį. „Rayman: Origins“ sudėtingumo lygis kamuoja žaidėją todėl, kad iš jo reikalauja ne pasiekti tam tikrą sugebėjimų lygį, bet užkietėjusio pedagogo šaltumu liepia vieną ar kitą lygio vietą išmokti mintinai. Geriausias to pavyzdys yra bosų kovos, kurios būna mažne nepereinamos tol, kol atmintinai neišmoksti scenarijaus, pagal kurį jos veikia. Tuo pačiu galima apkaltinti ir kitą platformerį „Limbo“, bet jis bent jau nebuvo skirtas vaikams, kuriuos iš anksto atbaidė šėtoniškas sudėtingumo lygis.

Nesvarbu mėgsti platforminius žaidimus ar ne, vis tik primygtinai siūlyčiau bent išmėginti „Rayman: Origins“. Sunkiai pralenkiamo lygio vaizdinis bei garsinis apipavidalinimas kartu su nepranokstamai kūrybišku lygių dizainu pastūmės iš naujo atrasti dvimačius žaidimus. Tik būk įspėtas: „Rayman: Origins“ baigiamuosius titrus išvys tik kantriausieji.