Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/07. Teksto autorius: Artojas

Audros, kaip žinoma, būna dviejų tipų: tos, kurioms kilus darosi baisu, ir, atvirkščiai, smagu. Kai griūna namai, skęsta laivai ir krenta lėktuvai — baisu. Kai anonsuojamas naujas Half–Life žaidimas — smagu. Creative Assembly belieka tik džiaugtis, kad jų projektas Stormrise realiai nesukėlė jokių audrų. Jei jos būtų kilusios, vargu ar verstųsi liežuvis dar sykį pagirti už Total War seriją atsakingus kūrėjus.

Nervina nuo pirmų akimirkų

Tai vienas tų retų žaidimų, apie kuriuos paprasčiausiai negaliu pasakyti nieko gero. Pradėkim nuo pradžių. Stormrise veikia tik Windows Vista sistemoje ir tik kompiuteryje, visiškai suderinamame su DirectX 10. Viskas būtų gerai, jei tam būtų kokių nors objektyvių priežasčių. Pavyzdžiui, įspūdinga grafika. Žaidime tokios, aišku, nėra. Stormrise pasaulis nykus, pilkas ir labai negražus. Nesvarbu, kokio žanro standartais tai matuotume. Viskas žaidime tiesiog negražu. Na, taip, keletas kovinių vienetų sumodeliuoti daugiau ar mažiau padoriai, bet vis tiek, bendrame fone ir jie atrodo nykiai. Todėl man gaila žmonių, kurie įsigiję žaidimą susidūrė su būtinybe atnaujinti savo kompiuterį.

Toliau — žaidimo istorija. Visos jos nežinau, nes tikrai netvėriau, bet, kiek spėjau pamatyti, tai eilinis, postapokaliptinis, herojinis epas, kuriame bent jau aš troškau gerujų mirties. Žaidimo įžangoje pasakojama apie baisų žmonių sukeltą kataklizmą, kuris pradėjo pasaulio pabaigą. Dalis žmonių spėjo užsidaryti bunkeriuose, kur kas didesnę dalį gentainių palikdami likimo valiai. Maža to, jie dar atsinešė spragėsių ir per langelius stebėjo buvusių artimųjų žūtį. Atėjus geresniems laikams žmonės išlindo iš bunkerių ir labai nustebo supratę, kad tie likusieji paviršiuje mutavo. Žmonės nebūtų žmonės, jei buvusiųjų žmonėmis neišvadintų iškrypėliais. Natūralu, kad ir taip sykį nuskriausti pastarieji dėl tokio akiplėšiškumo nejuokais supyksta ir prasideda karas. Karas, kuriame aš norėčiau valdyti blogiukius. Nes nuo geručių ne juokais supykino.

Nors… Nuo mano norų mažai kas priklauso, nes realiai žaidime žaidėjas nevaldo nieko. Valdymo sistema, kurta neva konsolėms, lyg ir atitinka visus konsolinei strategijai keliamus reikalavimus, bet neveikia. Vadinamoji botago sistema blaško žaidėją po mūšio lauką it cunamis fanerinį lūšnos stogą. Vienintelis dalykas žaidime, leidžiantis laimėti, tai griuvusi mechanika ir ekonomika, nes žaidėjas gali sutelkti nenormalaus dydžio armiją. Šimtas kitas atsitiktinių aukų ir, žiūrėk, jau būsi įveikęs vieną iš penkių misijos užduočių. Turint galvoje, kad žaidimo pasaulyje turėtų būti tiek žmonių, kiek jų tilpo į bunkerius, toks lengvabūdiškumas kvepia genocidu. Et, gal taip ir geriau.