Na, sunkus atvejis ši recenzija, sunkus. Nei aš, atvirai kalbant, gilinausi labai į „Lost Planet 2“, nei ką… Žinau tik, kad man labai patiko pirmoji šio žaidimo dalis ir kai pažaidžiau antrąją – eilinį kartą tuo įsitikinau. Ir šiaip aš jau truputį pradedu jausti rutiną. Vėl „Capcom“, vėl trečiojo asmens veiksmo žaidimas, vėl kažkokie malūnsparniai, kažkur skraidinantys bevardžius kareivius… Optimizmo nedaug. Bet man vis tiek šis žaidimas sugebėjo patikti, bent jau iš to, ką mačiau. O mačiau neblogą gabalą žaidimo, kurį atlaikiau žaisdamas petys į petį su Meškiu. Permąsčiau, perdėliojau viską ir – ne, tai ne eilinis vasaros miražas, žaidimas man tikrai patiko, panašiai kaip kažkada kažkam patiko „Zone of the Enders: The 2nd Runner“…
Taigi, prieš pradėdamas eilinį savo pasakojimą, norėčiau dar sykį pabrėžti, kad savo laiku man labai patiko „Lost Planet: Extreme Condition“, kurį su didžiausiu malonumu perėjau žaisdamas „Xbox360“ konsole, o vėliau dar kurį laiką mirkiau kojas žaisdamas internete prieš kitus žaidėjus. Galiu kažkaip drąsiai pasakyti, kad pirmoji „Lost Planet“ dalis buvo turbūt pirmas ir vienintelis trečiojo asmens veiksmo žaidimas, kurį būčiau taip smagiai ir ilgai žaidęs internete su kitais. Maža to, man labai patiko jo siužetas. Tikrai išskirtinis ir net dramatiškas, ir jeigu tais laikais išlepintas visokių „Metal Gear Solid“ aš dar burbėjau dėl jo – dabar prisimenu tik nostalgija ir džiaugsmu. Po galais, aš ko gero netgi pereisiu jį dar sykį kada atsiras laisvesnis savaitgalis, juoba kad pirmas „Lost Planet“ yra pakankamai „hardcoriškas“ ir japoniškas žaidimas.
O kaip ten su antrąja dalimi, ar ne? Ogi irgi labai įdomiai. Ta prasme aš negaliu pykti, nes kūrėjai žengė labai mano mėgstamą žingsnį – išlaikė „gameplayjų“, bet visiškai pakeitė siužetą, veikėjus bei aplinkas. Tad kad ir kaip man patiko pirmosios dalies veikėjai – čia jų nė kvapo. Bet užtai apstu kitų privalumų. Pavyzdžiui, žaidimo eiga ir aplinka. Taip, visas veiksmas vyksta toje pačioje pirmosios dalies planetoje, kuri kaip anksčiau, taip ir dabar vadinasi E.D.N. III, tik skirtumas tas, kad praeitoje dalyje mes klampodavome po sniegynus, o dabar galėsime matyti globalaus atšilimo atkleistas džiungles, susiformavusias dykumas, kitas vietoves. Visa tai labai gražu ir puikiai tinka pirmojo žaidimo fanams kaip priemonė, skirta paganyti akims. Kita vertus, man asmeniškai „Lost Planet: Extreme Condition“ nuolatinės pūgos, sniegynai turėjo savito šarmo, kūrė kažkokią melancholišką atmosferą, kuri tiesiog idealiai papildė žaidimo istoriją, o čia kur kas daugiau įvairovės ir ta įvairovė palieka bent jau vasarai neišdildomą įspūdį, tačiau absoliučiai jokios atmosferos. Ir tik jums spręsti, kas geriau.
Kas dar patiko, tai siužetinės kampanijos išplanavimas. Viso čia yra 6 skirtingi epizodai ir kiekvieno metu žaidėjas (arba žaidėjai – tuo pat metu gali žaisti iki keturių žmonių) valdo vis kitą grupelę ar grupelės narį. Tokiu būdu kūrėjai mums parodo viską iš visiškai skirtingų pusių, o tai gan neįprasta. Kaip ir tai, beje, kad vienu metu siužetinė kampanija gali būti žaidžiama keturiese iš karto. Tokio žaidimo iš pastaruoju metu pasirodžiusių daugiau nežinau, tą patį žada nebent „Gears of War 3“, tačiau kol jis dar išeis, tai Gendalfo barzdomis visi apželsim… O štai ar tas keturių žaidėjų modelis pasiteisina – kitas klausimas. Pavyzdžiui man ir su tuo pačiu Meškiu komunikuoti trumpaisiais pranešimais buvo sunku… nes žaidžiau „PlayStation 3“ žaidimo versiją. O prie „PS3“ jokių ausinių neturiu, todėl norint pasikalbėti su Meškiu, čia tekdavo arba skambint telefonu arba eiti į draugų sąrašą, susirasti jį ten ir rašyti žinutę „japonas, kuris ką tik prisijungė – lochas“. Ir ilgainiui toks procesas pradeda erzinti, todėl neberašai nieko, o tiesiog žaidi tylėdamas. Tuo tarpu žaidžiant „Xbox360“ visada galėdavai kokiam Kaziui užvemt eilinę nesąmonę ir nuo to žaisti pasidaro tik smagiau. Tai va. Grįžtant prie temos: ar yra kokia nauda tuomet iš to, kad vienu metu siužetinę kampaniją žaidžia keturi draugai, jei jie negali vienas kito girdėti? Mano nuomone – ne. Žinoma, tai ne tas pats, kas žaisti su botais, bet pereiti tuos šešis „Lost Planet 2“ epizodus aš tokiu atveju galiu ir su trim tylinčiais japonais, kurie nori nenori prie tavęs prisijungia. Žodžiu, neišbaigta, neišspręsta, palikta likimo valiai…
Patį žaidimo procesą, nepaisant tų keturių nuolat ekrane egzistuojančių veikėjų, sunkiai galėtume vadinti pasikeitusiu… Vėl yra toks pravartus lynas, kuriuo galima prisitraukti prie aukštesnių vietų, bet kas šį kartą krenta į akis tai labai jau erzinantis to lyno ribotumas. Per trumpas, ryškiai per trumpas… Ypač didelis šokas mane ištikto dėl to, kad prie šio žaidimo prisėdau iškart po „Just Cause 2“, kuriame lynas tikrai ilgas ir labai patogus. Na, praprastoje planetoje, deja, viskas kitaip. Lynas čia praktiškai ir nenaudojamas, tik kartais. O šiaip, toliau rinksime šiluminę energiją, kurią išmes priešai (nors klimatas atšilo, energija intensyviai renkama toliau), šaudysime į tuos priešus, tarp kurių bus tiek milžiniškų, vabzdžius primenančių ateivių Akridų, tiek paprasčiausių kareivių ir t.t. Žinoma, lygių bosai, vadinami G-kategorijos Akridais šįkart užims milžinišką plotą ir naikinti tokio dydžio padarus keturiese – daugiau nei smagu. Ypač turint omenyje, kad šiuos bosus galima mėginti sunaikinti keliais skirtingais metodais: pavyzdžiui vienas apšaudo galūnes, antras bando nukreipti dėmesį įlipęs į VS (vital suits – gyvybiniai kostiumai arba žmonių valdomi robotai), o trečias lipa Akrido burnon ir tvarkosi iš vidaus. Tikrai smagu. Ir aš taip manau ne todėl, kad kūrėjai atlikę visa tai tvarkingai ir be klaidų, o todėl, kad tokį dalyką video žaidime darau pirmą kartą ir aš, kaip žaidėjas, esu tikrai įtikintas, jog tai – ambicinga. Tik va kas ne itin patiko, tai pačios siužetinės kampanijos pateikimas. Jos pasileidimas labai jau primena „multiplayer“ režimą, o tai painu ir visiškai „neskanu“. Ir dar labai ne į temą tokiu atveju kai kurie video intarpai, kurie na niekaip neįsipaišo į tą keturių draugų, vykdančių siužetinę kampaniją, vaizdą. O kur dar „quick-time events“, visiškai nežinia, ką čia veikiantys… Eini, eini keturiese ir staiga reik nuspausti mygtuką, kad išgyventum, bet jau TAIP ne į temą, kad net nežinai juoktis ar verkti. Susidaro toks įspūdis, kad kūrėjai būtinai norėjo integruoti į savo žaidimą šią populiarią savybę. Kaip kažkada masiškai buvo kopijuojamas „slow-mo“, dabar taip pat – „quick-time events“… Ech, kai kurie dalykai nesikeičia.
Na, bereikalingus grafikos liaupsinimus aš praleisiu, nes viskas ir taip aišku: gražu, tikrai gražu. Ir visi epizodai savaip patraukia, yra netgi lygių kosmose… Žodžiu, nenoriu pasakot, geriau, aišku, pamatyti patiems. Ir dar labai gražiai pabaigoje susijungia veikėjų iš skirtingų epizodų gyvenimai. Galima sakyti, kad žaidimas parodo, kaip veikia likimas. Muzika ir įgarsinimas atlieka savo darbą, todėl nelabai yra prie ko kabintis. Kaip ir pirmoje dalyje, taip ir čia labai patiko „multiplayer“ režimas. Jau žinau, ką veiksiu nuobodžiausiais šios vasaros vakarais, nes asmeniškai man tai tikrai patiko. O dar girdėjau, kad išleis perkurtus pirmos dalies žemėlapius, tai tokiu atveju atsiras dar didesnis pretekstas sugrįžti į kovą. Aišku, dar nepaminėjau fakto, kad „Lost Planet 2“ mes keliamės savo veikėjų lygį, o su laiku gauname ir įvairius aksesuarus bei patobulinimus jiems. Bet tai čia vėlgi labiau priskirtina tokiems dalykams, kuriuos žaidėjai mėgsti atrasti ir įvertinti žaidime patys.
Kokie galėtų būti paskutiniai išminties žodžiai? Hm, na kad ir tokie: apsidairykit – kokia vasara! Maga pakasyti kokiam nors vasariškam padarui papilvę? Pasifotografuoti drauge su šokinėjančiais draugais, kad paskui visiems galėtumėte rodyti nuotraukas, kur jūs pakibę ore? Nusipirkti ledų, o paskui laižyti juos įnirtingai kokios nors besibjaurėjančios piktos bobutės panosėje? Taip ir darykit. O tie, kas ant tiek pačiuožę, kad TOKIÀ VASARÀ! braidytų su savo susikurtais „Lost Planet 2“ personažais po džiungles kaip aš arba Meškis ir paskui rašinėtų vienas kitam žinutes „žiūrėk, koks lopas tas japonas“ – sveiki atvykę. Čia tikrai atsiras vietos ir dar keliems.
