Būta nemažai žaidimų, kurių žaidėjai tiesiog isteriškai neapkentė. Savu laiku jie liejo cinišką pyktį ant „Runescape“, „Counter Strike 1.6“, „Kingdom Hearts“ „World of Warcraft“, „Grand Theft Auto IV“, „Metal Gear Solid 4“ ir ant daugelio kitų populiarių žaidimų. Nors tuos žaidimus žaidė milijonai žmonių, tarp jų visuomet būdavo ir legionai neišpasakytai nepatenkintų žaidėjų.

Bet tikriausiai nei vienas žaidimas nėra sulaukęs tiek neapykantos, kiek dabar patiria „Call of Duty: Modern Warfare 3“ bei jo gerbėjai. Tai ne tik pats perkamiausias, bet ir pats nekenčiamiausias žaidimas istorijoje. Šis pyktis dar ilgai nenuslops. Praėjusią savaitę išleistas „Modern Warfare 3” yra tikra dovana milijonams serijos fanų, bet tuo pačiu tai dar viena priežastis serijos kritikams ir toliau nekęsti „Call of Duty“.

Jau nuo pirmojo „Modern Warfare“ prasidėjo paprotys didžiausią dėmesį skirti nebe vieno, o daugelio žaidėjų režimui. „Modern Warfare 3“ kūrėja „Infinity Ward“ (prie kūrimo taipogi prisidėjo ir „Sledgehammer Games“) kaip niekas kitas žino, jog būtent daugelio žaidėjų režimas atnešta didžiausius pinigus, tad nieko nuostabaus, kad ir naujausiojo „Modern Warfare“ pagrindas ir vėl tinklo režimas.

„Call of Duty: Modern Warfare 3“ buvo kuriamas daugiau nei du metus, tačiau to nepasakytum išbandęs tinklo režimus – jie tokie patys, kokius palikai „Modern Warfare 2“. Daugelio žaidėjų režimai nežemiškai azartiški ir žaibiškai įtraukiantys.

Lyginant su konkuruojančiu „Battlefield 3“, naujasis „Modern Warfare 3“ žaidžiasi gerokai skirtingai. „Modern Warfare 3“ žemėlapiai yra nedideli ir juose negalima naudotis transporto priemonėmis. „Modern Warfare 3“ stilius pasireiškia nesuvokiamai greitomis artimo nuotolio kovomis, kurioms nebūtinas koordinuotas komandinis darbas, o svarbiausi yra individualūs sugebėjimai ir savarankiškas mąstymas.

Kad ir kur bebūtum, kad ir ką bedarytum, žaisdamas „Modern Warfare 3“ visuomet esi nesibaigiančio veiksmo tornade. Pirmą kartą pradėjus žaisti, tinklo režimas gali pasirodyti negailestingai sudėtingas, mat daugelis žaidėjų jau yra puikiai perpratę „Call of Duty“ kovų metodiką ir tiesiog nepalieka šansų geltonsnapiams naujokams. Gerai tai, kad mirus nuo priešo kulkų beveik visais atvejais į kovos lauką grįžti jau kitą akimirką, tad nelieka laiko sielvartauti ir galima bandyti naudoti kitą taktiką. Tai viena iš priežasčių, dėl ko žaidėjai taip mėgsta žaisti „Call of Duty“ tinkle – didžiąją laiko dalį praleidi medžiodamas kitus žaidėjus, o jeigu ir miršti – po sekundės vėl bėgi į mūšį. Tu tiesiog neturi laiko susinervinti dėl to, kad pralaimėjai.

Priešingai nei daugeliui atrodo, „Modern Warfare 3“ nėra visiška „Modern Warfare 2“ kopija. „Infinity Ward“ atkreipė dėmesį į žaidėjų prašymus ir į daugelio žaidėjų režimą įdiegė nemažai lauktų naujovių ir šiaip pataisymų.
Kaip tapo įprasta, buvo atnaujinti ir geriau subalansuoti „Strike Packages“ – apdovanojimai dalinami už nukautus varžovus. „Modern Warfare 3“ jie atrakinami ne tik už likviduotus kitus žaidėjus, bet ir už darbą komandoje, t.y. už vėliavų užgrobimą „Capture the Flag“, už bombų išminavimą „Sabotage“ ir t.t. Visi „Strike Packages“ yra padalinti į tris klases: puolimo, palaikymo ir specialisto. Vienu metu galima naudoti tik vieną pasirinktą klasę.

Puolimo klasė veikia taip, kaip ir anksčiau veikdavo visos: žudai varžovus ir pagal tai, kiek jų nukauni nemiręs, gauni įvairius apdovanojimus. Skirtumas dabar tik tas, kad žaisdamas „Modern Warfare 3” gauni papildomų taškų ir už darbą komandoje. Tarp puolimo klasės apdovanojimų yra tokių dalykėlių kaip nuotoliniu būdu valdomos raketos, per atstumą valdomas nedidukas tankas, įvairių rūšių atakos iš oro ir panašiai. Ši klasė patiks užkietėjusiems „Call of Duty“ žaidėjams, mėgstantiems veikti atskirai nuo komandos ir trokštantiems greitai prisirinkti taškų. Problema tik ta, kad norint atrakinti, pavyzdžiui, pačius geriausius apdovanojimus, teks iš eilės nemirus nužudyti po 15 ir daugiau kitų žaidėjų.

O štai palaikymo klasė veikia kiek kitaip. Praeituose „Modern Warfare“ klaikiai įkyrėdavo žaidėjai, kurie bandydami sukaupti kuo didesnį iš eilės nužudytų varžovų skaičių, saugiai slėpdavosi įvairiuose pakampėse ir tykodavo nieko neįtariančių žaidėjų. Aš juos vadindavau tiesiog kempiniukais. Palaikymo klasė apdovanoja ne už nemirus iš eilės nužudytų prieš skaičių, bet apskritai už visus nužudymus bei pagalbą komandai, nesvarbu kiek kartų pats buvai nukautas. Tarp palaikymo klasės apdovanojimų yra tokių dalykų kaip nuotoliniu būdu valdomas kulkosvaidis, taip pat per atstumą kontroliuojamas miniatiūrinis malūnsparnis, aptinkantis priešus, neperšaunamos liemenės sau bei komandos draugams ir t.t. Žodžiu, palaikymo klasės apdovanojimai naudingi ginantis ir siekiant sustiprinti komandą. Svarbiausia yra tai, kad palaikymo klasė duoda akstiną nebijoti rizikingų kovų, mažiau slapstytis bei padėti komandos draugams.

Trečioji klasė yra specialisto. Ji pati rizikingiausia. Apdovanojimai čia – papildomi „perk‘ai“ (priedai, pagerinantys valdomą karį). Kas du priešų nužudymus atsirakina po vieną papildomą priedą. Viena mirtis – ir viską pradedi iš naujo. Jeigu moki gerai žaisti ir sugebi nužudyti visą kuopą kitų žaidėjų pats nemirdamas, specialisto klasė bus geriausias pasirinkimas.

Taip pat į „Modern Warfare 3“ įdiegta jau kitur matyta ginklų lygio kėlimosi sistema. Naudodamas kokį nors ginklą, iš lėto keli jo lygį. Kuo aukštesnio lygio ginklas, tuo įmantresnius priedus prie jo leidžiama prijungti. Priedai gali padidinti ginklo daromą žalą, padidinti šūvio nuotolį, sumažinti atatranką. Taip pat tarp atrakinamų priedų yra įvairūs taikikliai, papildomos kulkų apkabos, duslintuvai ir t.t. Paprastai leidžiama naudoti du priedus vienu metu.

Beje, svarbu pridurti, jog daugiau nebereikia nieko pirkti už „Call of Duty“ taškus, buvusius „Black Ops“ – juos pakeitė seniau naudoti patirties taškai, už kuriuos atrakinami visi daiktai, pradedant naujais ginklais ir jų priedais, baigiant geresniais patobulinimais valdomam kariui bei įvairiomis emblemomis.

„Modern Warfare 3“ daugelio žaidėjų režimas pasižymi galybe įvairiausių atnaujinimų, ir vien jiems visiems išvardinti neužtektų visos apžvalgos. O kur dar net 16 naujų žemėlapių, 20 tinklo režimų (tiesa, daugelis iš jų yra panašūs), tarp kurių atsirado ir neįtikėtinai kabinantis „Kill Confirmed“. Šis režimas sukonstruotas „Team Deathmatch“ pagrindu. Skirtumas tas, kad žaidžiant „Kill Confirmed“ reikia ne tik nužudyti priešą, bet ir spėti paimti jo identifikacinius ženklus – jei tuos ženklus pirmiau nustvers priešas, nužudymas nebus įskaitytas.

Jei to ne gana, dar yra „Modern Warfare 2“ debiutavęs „Spec Ops“ režimas. Jame, kaip ir seniau, dviese arba vienam galima vykdyti visokias misijas vieno žaidėjo kampanijos žemėlapiuose.

Užtat visiškai naujas yra „Survival“ režimas, „Modern Warfare 3“ atstojantis nacius zombius iš „Black Ops“. „Survival“ režime reikia atsilaikyti kaip prieš kiek įmanoma daugiau priešų pajėgų. Už sukauptus taškus po kiekvienos priešų bangos galima pasipildyti amuniciją ir nusipirkti naujų ginklų. Gaila, kad šį režimą leidžiama žaisti tik dviese.

„Call of Duty: Modern Warfare 3“ tinklo režimas veikia beveik be priekaištų, išskyrus nebent jau kurį laiką tvarkomus serverius, dėl kurių šiuo metu kai kuriuose režimuose sunkus susirasti su kuo pažaisti. Neskaitant to, tinklo režimai okupuos marias laiko, kol pasieksi maksimalų rangą ar gal net maksimalų – dešimtą – prestižo lygį.

Antra vertus, jei bandei ankstesnių „Call of Duty“ (pavyzdžiui, „Modern Warfare 2“ ar „Black Ops“) daugelio žaidėjų režimus ir jie Tavęs nesužavėjo, tikai nesužavės ir „Modern Warfare 3“. Jo tinklo režimas veikia pagal tą pačią laiko patikrintą formulę, kardinalių pasikeitimų čia nesama. Tikėkis daug bėgiojimo, daug mirčių bei daug priešų nužudymų.

Tą patį galima pasakyti ir apie vieno žaidėjo kampaniją – ji būtent tokia, kokios laukei, nesvarbu mėgsti ar nemėgsti „Call of Duty“. Ir vėl turime pirmo asmens šaudyklę, primenančią neriboto biudžeto vyriškai herojišką karinį veiksmo filmą . Jeigu mergina 15 minučių pažaistų „Modern Warfare 3“, jai nuo testosterono antplūdžio pradėtų augti barzda.

„Call of Duty: Modern Warfare 3“ tęsiasi nuo tos vietos, kur baigėsi „Modern Warfare 2“: Rusijos ultranacionalistas Makarovas su sėbrais išprovokavo trečiąjį pasaulinį karą; JAV bando atremti rusų karinę jėgą; Europa dreba, jausdama, jog Rusai gali bet kurią akimirką įsiveržti ir viską sulyginti su žeme. Žaidėjas, valdydamas kelis skirtingus karius, privalo sustabdyti Rusijos puolimą ir, svarbiausia, sulaikyti beprotį Makarovą, kuris ruošiasi panaudoti Rusijos branduolinių ginklų arsenalą.

Siužetas niekuo neypatingas, bet tik jam galima dėkoti už visus tuos kvapą gniaužiančius nuotykius, kuriuos patirsi žaisdamas „Modern Warfare 3“. Teks atlaikyti Niujorko apgultį, susidurti su lėktuvą užgrobusiais Makaravo smogikais, įsivelti į mūšį su ginklų prekeiviu atokiame Somalyje, kautis siaurose Indijos kalnų miestelio gatvėse, o paskui net ir deimantų kasykloje atšiauriajame Sibire. Ir tai tik keletas misijų ir visų septyniolikos, esančių vieno žaidėjo kampanijoje.

Kiekviena nauja misija vis kitokia. Kiekvieną kartą gavęs naują užduotį negali nuspėti, kas Tavęs laukia. Įvairovė tiesiog užgniaužia kvapą. Be įprasto bėk-tūpk-šaudyk-užsitaisyk-bėk veiksmo, kaip ir seniau, duodama pašaudyti iš karinio lėktuvo, o vienoje misijoje leidžiama trumpai pavaldyti nedidelį tanką. Ir apskritai, žaidžiant niekada neatrodo, jog viena ar kita vieta buvo įdėta tik tam, kad būtų prailginta vieno žaidėjo kampanijos trukmė. Tikriausiai dėl to ji viso labo tetrunka apgailėtinas 5 valandas. Penkias valandas gryno beveik nepertraukiamo veiksmo, savo sprogimais nenusileidžiančio „Transformeriams“, savo mastais – „Avatarui“, o beskonybe – vasaros hitui „Greiti ir Įsiutę 5“.

Vieno žaidėjo kampanijoje labai gerai matosi, jog laikas buvo negailestingas „Modern Warfare 3“ grafiniam varikliukui. Tekstūros neryškios, spalvos tirštokos, veikėjų modeliai nebe tokie įtikinami, peizažai statiški, o kai kurie iš jų net dvimačiai, visai kaip kokios teatro dekoracijos. Viskas galėjo atrodyti žymiai gražiau, jei ne kūrėjų užmojis išlaikyti stabilų 60 kadrų per sekundę greitį ir noras į kiekvieną iš tų kadrų prikišti krūvas specialiųjų efektų. Dabartinės konsolės, kurioms ir yra pritaikytas „Modern Warfare 3“, yra techniškai atsilikusios bei morališkai atgyvenusios, todėl nesugebėta pateikti šiuolaikiškai atrodančių vaizdų kartu su aukšta kadrų kaita. Kūrėjams teko rinktis vieną iš dviejų. Buvo pasirinkta aukšta kadrų kaita ir tai nėra netikėta – greita ir stabili kadrų kaita itin naudinga įtemptam ir pamišėliškai greitam daugelio žaidėjų režimui.

Nė kiek negeresnė situacija ir su garsine „Call of Duty: Modern Warfare 3“ puse. Aplinkui aidi begalės sprogimų, dažnai sproginėja granatos, zvimbia kulkos ir panašiai. Bet net su vidutinės klasės namų kino sistema sunku iš garso nustatyti kas ir kur sprogo ar iš kokio ginklo buvo karštligiškai pliekiama. Jeigu užsimerktum, galėtum tartis žiūrįs „Rambo: First Blood Part II“ per senovinį vaizdo magnetofoną.

Tikrai nemanau, kad „Call of Duty: Modern Warfare 3“ privers pamilti seriją iki šiol jos nemėgusius žaidėjus. Daugelio žaidėjų režimo žemėlapiai, kaip minėta, nedideli ir jose nėra transporto priemonių – tai jau pamažu tampa atsilikimo simptomu. Vieno žaidėjo kampanija, kad ir kaip meistriškai būtų surežisuota, vis dėlto yra tik… surežisuota, – tai, kaip žinia, šiais laikais daug kam irgi yra minusas. Vertinant garsiniu bei vaizdiniu aspektu, „Modern Warfare 3“, kad ir periodiškai nustebindamas specialiaisiais efektais, vis tik yra nemažai atsilikęs nuo konkurentų.

O dar tie amžini nusiskundimai, prasidėję dar su „Call of Duty 2“ pasirodymu ir aprimę tik kartą po „Modern Warfare“ išleidimo, esą serija nepakankamai inovatyvi. Reikia pripažinti, kad kaltinimai yra pagrįsti – bėgant metams „Call of Duty“ žaidimuose iš esmės keitėsi tik pavadinimai bei skaičiukai, o pagrindas išlikdavo tas pats. Vieniems tai gerai, nes jiems „Call of Duty“ patinka toks, koks jis yra, ir jie nenori nusipirkę tęsinį rasti ką nors panašaus į „Battlefield“, „Killzone“ ar „Halo“ – jie nori to paties „Call of Duty“, kurį jie myli. Kitiems – tai pataikavimas fanams, užuot pataikavus video žaidimų industrijos progresui. Kur tai matyta, kad populiariausias video žaidimas yra sykiu ir labiausiai atsilikęs? – tokius ir panašius retorinius klausimus mėgsta uždavinėti „Call of Duty“ kritikai.

Jei esi serijos fanas, Tau tikriausiai nėra jokio skirtumo kas ką galvoja apie „Modern Warfare 3“ – Tu vis tiek jį pirksi, nes paprasčiausiai norėsi turėti naujausią „Call of Duty“ žaidimą, pereiti įprastą vieno žaidėjo kampaniją ir išmėginti naujus daugelio žaidėjų režimus bei kitas naujoves. Visai panašiai kaip būna su kasmetiniais „FIFA“ ir „NBA 2K” pirkimais.

Jeigu dar nebandei nei vieno „Call of Duty“ žaidimo, – tokių žaidėjų esama ir tai normalu, – „Modern Warfare 3“ Tau paliks neišdildomą įspūdį, labiausiai dėl dramaturgiškai surežisuotos bei holivudiškai blizgančios vieno žaidėjo kampanijos ir daugelio žaidėjų režimo, kuris, sakoma, sukelia priklausomybę.

Tuo atveju, jei vis dėlto nekenti „Call of Duty“, o tiksliau – esi įtūžęs ir net spėjęs demonizuoti „Modern Warfare 3“, Tu tikriausiai iš vis nepirksi šio žaidimo. Tai būtų tas pats, kas įsigyti bilietą į Radžio koncertą vien tam, kad jį paskui nušvilpti.

Už apžvalgai paskolintą žaidimo kopiją dėkojame „Azon.lt“.