Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/09. Teksto autorius: Kyo

Kaip jau liudija ne vienas mano straipsnis, publikuotas šiame žurnale, aš turiu sukaupęs milžinišką Lego žaidimų patirtį. Gerai tai ar blogai, dar iki galo neišsiaiškinau, bet sveikatai kenkia. Jeigu reikėtų, dabar tikrai galėčiau sudaryti prie žurnalo pridedamą žinyną už tą pačią kainą. Jame tiksliai ir aiškiai nurodyčiau, kokie būtent simptomai atsiranda pažaidus Lego serijos žaidimą ir kaip su jais kovoti. Na, o jeigu rimtai, tai pasirodė naujas šios tikrai savotiškos serijos žaidimas. Kaip įprasta, prieš jį žaisdamas, aš raukiausi lyg gerdamas pačius šlykščiausius gydytojo išrašytus vaistus, bet įveikęs pirmą lygį nustebau: kaip tai? Nejaugi šįkart jiems pavyko?!

Ne, šį kartą aš tikrai nesiruošiu ko nors ieškoti ar juo labiau rašyti apie kūrėjus. To nebus. Tik ne patyrus tiek skausmo, kurį jie sukėlė vieną po kito kurdami žaidimus. Nežinau, ar žmonės, dirbę prie Lego Star Wars, Lego Batman ir abiejų Lego Indiana Jones, turi sąžinę, bet… Ai. Tiek to. Sakoma, kad negalima pikto laikyti, tad pasistengsiu susiturėti. Be to šiuo atveju dėmesį patraukia kitas dalykas — Haris Poteris ir Lego detalės labai dera tarpusavyje. Netgi, sakyčiau, papildo vienas kitą!

Tik nepagalvok, kad tai rašau su sarkazmu ar iš neapykantos Hariui ir Lego. Ne, nes žaidimas tikrai vykęs. Maža to, aš nejaučiu antipatijos sėkmingai Hario serijai (turiu omenyje, kad čia visgi ne Twilight) ir netgi perskaičiau beveik visas knygas. Tai buvo tikrai smagus skaitalas ir dabar matyti jį taip puikiai perteiktą Lego žaidimo pasaulyje man yra maloni staigmena. Be to, aš slapta tikiuosi, kad kūrėjai tą taip pat pripažins ir ateityje dažniau kurs žaidimus, kurie labiau tinka Lego stiliui ir gali būti joje atkurti, o ne be reikalo švaistys tikrai geras ir galbūt net vyresniems skirtas serijas, tokias kaip Indiana Jones, Star Wars ar Batman.

Kas anksčiau buvo trūkumai…

Jeigu prisimeni, nei savo recenzijose, nei vaizdo apžvalgose, kurias darome su kolega Kazimieru, aš niekaip negalėjau pateisinti ar pamėgti to fakto, kad Lego žaidimuose nė vienas veikėjas nekalba.Užuot kalbėję visi jie mykia, kriokia, nuolatos gestikuliuoja, šokinėja, o bent jau man šlykštu į tai žiūrėti, ypač kai tą daro Indiana Džounsas. Bet štai ši kituose Lego žaidimuose opi problema visiškai kitomis spalvomis sušvinta Hario Poterio žaidime.

Situacija pasikeitė dėl vieno triuko. Esmė ta, jog, kad ir kaip žiūrėsi, Hario visatoje nuolat vyksta koks nors veiksmas. Reikšmingas ar nereikšmingas — visiškai nesvarbu. Būtent dėl šitos priežasties kūrėjai stengėsi žaidime pateikti kaip įmanoma daugiau istorijos, todėl intarpuose, kaip ir knygose, nuolat kažkas vyksta, bet tuo metu veikėjai nekalba. Ir žaisdamas staiga suvoki dar vieną žiaurų dalyką: Hario Poterio dialogai yra visiškai nereikšmingi, nes jiems dingus nepajunti jokio skirtumo. Viskas savo vietose, viskas gerai… Indiana Jones serijos žaidimuose įgarsinimas reikalingas, kaip ir Star Wars ar Batman, bet štai Hario Poterio žaidime galima puikiai apsieiti su gestais, mykimais ir absurdiškai juokingomis situacijomis, kurių, nors ir kaip būtų keista, Lego kūrėjai šį kartą netgi nepersūdė!

Burtų lazdelės privalumai

Kai kūrėjams nebeliko prasmės savo žaidimo veikėjams į rankas kišti įvairiausių ginklų arba įrankių (dabar yra vienas ir labai aiškus ginklas ir kartu įrankis — burtų lazdelė), sumažėjo ir problemų. Pamenu, pirmoje Lego Indiana Jones dalyje aplinkui nuolat mėtėsi visokie daiktai, kad žaidėjas galėtų pasirinkti sau patinkantį, bet tai daugiau buvo lygių apkrovimas šlamštu, o ne naudingas sprendimas.

O štai čia Haris Poteris ar bet kuris Hogvartso mokinys, kurį žaidėjas pasirenka valdyti, teturi vieną burtų lazdelę ir su ja gali išdarinėti ką tik nori. Tai yra viskas, pradedant įprasta kova su priešais, kai veikėjai iš lazdelių paleidžia labai gražiai atrodančias burtų atakas, ir baigiant įvairiausių galvosūkių sprendimu, kai prireikia per nuotolį kilnoti netikėčiausius daiktus.

Magiškai patrauklu

Tenka pripažinti, kad šį kartą kūrėjai išties sugebėjo sukurti žaidimo veikėjams tokią aplinką, kuri atitiktų originalaus kūrinio dvasią. Pavyzdžiui, kai Haris Poteris su Hagridu skuba Londono gatvėmis, gali matyti labai gražiai sukurtus Londono dviaukščius autobusus, juodus taksi automobilius ar policininkus su juodais juokingais šalmais. Londono aplinka tiesiog sakyte sako, jog, nors ir sukurtas iš Lego detalių, miestas vis tiek yra realus.

O patekus į patį Hogvartsą, kuriame aplinkui zuja tuntai jaunųjų burtininkų ir tingiai raukosi patyrę magijos mokytojai, aplinka kardiniai pasikeičia: padaugėja spalvų, šurmulio, sprogimų ir viso kito, ko paprastai perpildyti panašaus turinio filmai (taip, būtent filmai, nes panašių žaidimų kol kas tikrai maža). Nuostabu, kad kūrėjų statomas Hario Poterio Lego pasaulis yra toks gyvas ir daugialypis. Antrasis Indiana Jones žaidimas buvo labai platus ir tarsi be gyvybės, o čia — atvirkščiai, viskas siaura, erdvės sukurtos taupiai, bet tai, kas jose yra, nuolat kruta ir rodo bent jau minimalius gyvybės ženklus.

Problemos sprendimas

Žaidžiant man didžiąją laiko dalį atrodė, jog kūrėjai patys to nesuprasdami rado būdą, kaip išspręsti pačią didžiausią savo Lego problemą — tai nepaprastai nuobodus ir nepatogus žaidimo procesas. Mat čia žaidėjas nuolat turi kažką veikti, viskas įdomu ir traukia akį. Pavyzdžiui, atsitrenkus į piktą paveikslą reikia rasti būdą, kaip paversti Harį ir Ronį į mergaites, idant jie galėtų patekti į mergaičių tualetą ir t. t. Kaip jau minėjau anksčiau, Hario Poterio visata labai tinkama tokiems triukams ir štai čia kūrėjai juos išnaudojo maksimaliai.

Dar kaip pavyzdį vertėtų paminėti naujus katilus, kuriuose galima virti specialius viralus. Tokius katilus galima pritaikyti pačiose netikėčiausiose situacijose, pavyzdžiui, kad ir norint susprogdinti barikadas, užstojančias įėjimą. Atsiranda ir šiokia tokia dinamika: jei netyčia į viralą įmesi kokį nors nepageidaujamą ingredientą — virsi varle.

Taip pat naudingos naujų burtų pamokos ir specialusis burtų ratas, kurį įjungęs žaidėjas gali pasirinkti, kokius burtus nori naudoti. Tai labai patogu ir pagaliau pritaikyta Lego žaidime. Na, ir dar vienas pavyzdys, kuris man paliko nemažą įspūdį, — Ronio žiurkė, kurią kada tik panorėjus galima paleisti į laisvę. Labiausiai to prireiks, kai aplinkoje rasi kokį vamzdį: žiurkė galės įlįsti į jį ir ieškoti ko nors, kas galėtų padėti herojams keliauti toliau. Įdomiausia, kad pačią žiurkę taip pat leidžiama valdyti žaidėjui!

Teisingas posūkis

Pagaliau. Pagaliau baigiamojoje pastraipoje aš galiu leisti sau parašyti, jog Lego serijos žaidimas man visai patiko. Žinoma, iki tam tikro lygio. Visa kita, ko aš nemėgstu šios serijos dalyse ir apie ką jau ne sykį kalbėjau, čia liko. Bet kūrėjai sukūrė kažką, kas padarė žaidimą nepalyginamai geresnį nei kitos dalys. Galima netgi teigti, jog žaisti naująjį Lego Harry Potter — malonumas. Ir tas malonumas tik padvigubėja, jeigu turi draugą ar draugę, kurie galėtų žaisti su tavimi co–op režimu. O jis čia, kaip ir antrojo Lego Indiana Jones dalyje, blizga. Tikriausiai prisimeni, kad jei žaidėjai pernelyg nutolsta vienas nuo kito, ekranas gražiai skyla per pusę, tačiau ne per vidurį, o įstrižai ir priklausomai nuo to, kokia linkme žaidėjai vienas nuo kito atsitolina, tas skilimas keičiasi.

Nepaisant visų galimų nemalonių niuansų, Lego Harry Potter yra išties gražus nuolatinių galvosūkių (žinoma, labai lengvų ir paprastų) bei daiktų ir paslapčių rinkimo žaidimas, tik šį kartą ypač šauniai apipavidalintas. Aišku, vis dar didelis klaustukas, ar patyrusiems žaidėjams verta kišti nosis į šį projektą, bet visiems jauniesiems žaidėjams tai tikrų tikriausia aukso gysla.