…o juk buvo tas laikas, kuomet visi Xbox360 turėtojai arba norėtojai turėti sėdėjo rankas susidėję ir svarstė, kas bus toliau. Ir įvyko štai kas: pasirodė Epic games ir sukūrė išties epinį žaidimą Gears of War. Nuo tada kai pasirodė karo krumpliaračiai, visi vieningai laiko jį vienu geriausių žaidimų, kurie skirti Xbox360 konsolei. Bet tai jau buvo ganėtinai seniai ir panašu, kad Epic komanda dar kartą sumanė parodyti tiek žaidėjams, tiek kitiems kūrėjams, kaip iš tikrųjų reikia kurti žaidimus. Ir šį kartą, įvairovės dėlei, tai žaidimas, skirtas Xbox live arcade, iš kurio už tam tikrą kiekį Microsoft taškų (jų suma priklauso nuo žaidimo) visi susidomėję gali parsisiųsti norimą žaidimą ar dar bala žino ką. Tačiau įdomu yra tai, kad tame arcade dažniausiai dominuoja senesni žaidimai, kuriuos dabartiniai kūrėjai perkuria (kiek tai įmanoma išsaugant originalią žaidimo versiją) ir siūlo šiuolaikiniams žaidėjams. O štai Shadow Complex yra jau iš karto sukurtas moderniai, bet sukurtas remiantis jau klasika tapusiais „Metroid Prime“ ir „Castlevania“ serijos žaidimais.
Ir pradėsiu aš nuo to, kad pereiti žaidimą surinkus 100% visų daiktų man kainavo vienuolika valandų! Cha, kaip jums tai? Xbox live arcade žaidimas, kuris visiems, žaidžiantiems pirmą kartą suės kažkur nuo 8 iki 12 valandų. Tiek netrunka net kai kurie modernūs ir tik ką išleisti žaidimai, o čia va, konkurencija. Žinoma, kažkokį vaidmenį čia turi ir sudėtingumo lygis, bet asmeniškai aš ryžausi žaidimą peržaisti hardcore sudėtingumo lygiu ir man nė sykio nekilo mintis persimesti ant lengvesnio. Bet čia jau nieko nebepadarysi, kiek žaidimas galėjo būti sudėtingas, tiek ir yra, o visa kita priklauso tik nuo žaidėjo įgūdžių.
Shadow Complex prasideda mieste, kuomet mums leidžiama valdant juodaodį agentą trumpai pasimėgauti naujausių technologijų kostiumu, kurį vėliau, žaidimui įsivažiavus, pagrindinis veikėjas Džeksonas Flemingas mėgins (su mūsų pagalba, žinoma) susirinkti iš pagrindų. Juodaodžiui agentui buvo pavesta apsaugoti JAV viceprezidentą, tačiau jam nepavyksta. Kūrėjai tikrai nesivaržo ir stengiasi sugniuždyti žaidėją žaidimui dar net neprasidėjus. Bet vėliau pradedama sekti nauja istorija, kurios pagrindinis veikėjas Džeksonas Flemingas su savo mergina Klere atvažiuoja patyrinėti urvų. Taip, išties labai romantiška. Tik gaila, kad tie urvai pasirodė gilesni nei atrodė iš pirmo žvilgsnio ir Klere sugeba prapulti jų glūdumoje. Džeksonas, turėdamas vos mažą prožektoriuką ir kuprinę bando atsekti savo merginos pėdsakus, bet vietoje jų atranda monitorių, kuriame pamato kaip kažkoks ambalas daužo Klerės veidą, reikalaudamas informacijos. Tuomet žaidėjui parodomas video intarpas, kurio metu Džeksonas prisimena kaip jį tėvas kažkada apmokė šiokių tokių savigynos menų ir šaudymo, sakydamas, kad kada nors vis tiek prisieis tuo pasinaudoti. Ir Džeksonas, susiradęs pirmą pasitaikiusį pistoletą puikiai tuo visą žaidimą ir naudojasi. O dar vėliau, Shadow Complex eigoje, jis po gabaliuką susirenka ir visą naujausių technologijų kostiumą, kuris leidžia kvėpuoti po vandeniu, išvystyti protu nesuvokiamą greitį, aukštai šokinėti ir t.t. Taip pat kostiumas Džeksonui leidžia pasipriešinti slaptai organizacijai, į kurios slaptą požeminę bazę pateko su mergina ir kuri siekia sukelti Amerikoje pilietinį karą, o vėliau užimti valdžią. Šiek tiek ironiška, kad organizacijos pavadinimas – Restauracija.
Žaidimas, kaip ir „Metroid Prime“ ar „Castlevania“ senesnės dalys vyksta 2D pasaulyje (tik Shadow Complex atveju bus nemažai vietų, kuomet įsipina ir 3D) ir čia visa esmė – milžiniškas žemėlapis, po kurį teks bastytis pirmyn atgal tol, kol bus surinkti visi reikalingi komponentai, kurių prireikia norint atidaryti vienas ar kitas duris. Skirtumas tik tas, kad Shadow Complex pasaulis nėra toks gilus ir turiningas, kaip kad, pavyzdžiui „Castlevania“. Vieninteliai daiktai, kurių čia ieškosime, yra ginklų, arba ginklų patobulinimų patobulinimai. Žinoma, čia aš neskaičiuoju kostiumo komponentu, nes jie yra privalomi, todėl jų radimas įskaičiuotas į bendrą siužetinių misijų perėjimą. Taip pat čia labai trūksta teleportų ar bent jau ko nors panašaus į juos, nes kai tenka belstis iš vieno žemėlapio galo į kitą, pasidaro ne tik nuobodu, bet ir koktu. Išties kvailas neapsižiūrėjimas. Juk tokie dalykai į žaidimą dedami ne tam, kad jis taptų fantastiškesnis ar kvailesnis, o tam, kad žaidėjui būtų patogiau ir maloniau žaisti. Na, bet tai vis mano bambesiai. Šiaip žaidimas yra pavyzdinis ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg būtų kažkas panašaus į šių dienų „Contra“, ilgainiui įgauna pagreitį ir palyginus greitai suvysto žaidėją (t.y. įtraukia į save ir įrodo, kad jame yra kur kas daugiau, nei gali pasirodyti).
Grafiškai žaidimas taip pat atrodo labai gerai. Tiesą sakant tai geriausia, ką man yra tekę matyti iš Xbox live arcade žaidimų. Na, neveltui Epic games prikišo nagus. Beje, kadangi žaidimas yra „side-scrolleris“, kartais valdymas gali pasirodyti itin nepatogus, nes taikytis teks dešiniuoju analogu, o tai reikalauja pripratimo. Bet daugiau viskas spindi. Tiek šūviai, tiek sprogimai arba kokie nors kiti efektai paryškina kartais vienodas aplinkas, o veikėjų modeliai niekaip neatsibosta. Aišku, gal kiek niūroka, kad visi bosai, sutinkami žaidime yra vienokio ar kitokio modelio robotai, bet tai ir netrukdo. Kovos vis tiek smagios, reikalaujančios sumanumo ir patirties. Tarp kitko, žemėlapis čia labai pravartus ir tuo, kad jame klaustukais sužymėtos beveik visos slaptavietės, kuriose yra paslėpti daiktai. O tai, manau, turėtų būti aktualu būtent tiems, kurie mėgsta surinkti absoliučiai viską, ką tik galima surasti žaidime. Na, o tokios pastangos, kaip jau įprasta, yra įvertinamos ir pasiekimais, kuriais paskui galima puikuotis prieš savo draugus ir visą pasaulį. Žaidime aptikau puikų įgarsinimą ir visai ausies nedraskantį garso takelį. Daugiau ko nors apie muzika pasakyti negaliu. Galbūt ir gaila. Bet užtai neblogai nuteikė puikiai žaidimui parinkta daina Light of the Day, Dark of the Night, atliekama Shaun Barrowes.
Taigi toks tas Shadow Complex. Žaidimas, nustebinęs daugelį kritikų ir žadantis gerą laiką visiems susidomėjusiems žaidėjams. Taip pat ir pavyzdys kitiems kūrėjams, nors abejotina ar daug kas ryšis pakartoti tokį Epic komandos žygį. Na, nebent jie patys, žinoma. Akivaizdu, kad tokių žaidimų trūksta, o kai jie pasirodo – sunku nustatyti jų vertę, nes Shadow Complex be jokio vargo pranoksta didžiąją dalį Xbox live arcade žaidimų ir netgi reiškia pretenzijas į save kaip į nepriklausomą žaidimą, kuriuos mes įpratę pirkti žaliose Xbox360 dėžutėse. Ir pasidaro gaila, kad toks puikus projektas liks nepamatytas, nepažaistas gana didelės dalies žaidėjų bendruomenės, nes jie gal nenori, negali arba neturi galimybės įsigyti Microsoft taškų, kurie kol kas yra vienintelė atsiskaitymo forma už Shadow Complex. O tai žaidimas, už kurį tikrai būtų verta mokėti pilną, normalaus žaidimo kainą.
