„So Many Me“ – tai vienas iš retų gerų pavyzdžių kaip reikėtų sukurti gerą dvimatį šiuolaikinį platforminį žaidimą, bandant patenkinti įvairias žaidėjų grupių įgeidžius. Tiesa, net ir nepaisant to, kad tai geras pavyzdys, jis nėra tobulas žaidimas, kuris taptų tokia klasika, kurią žaistų pasaulyje masės žmonių net ir praėjusius dešimtmečiui… Įdomu sužinoti kodėl? Pabandysiu papasakoti!

„So Many Me“ žaidimas pasakoja istoriją apie vieną tokį keistą padarėlį, vardu Filo, kuris kartą beieškodamas, ką čia būtų galima įsidėti į savo pilvuką, netyčiom pradėjo gelbėti pasaulį. Na, gal ne visai taip… bet labai panašiai… Padarėlis randa kažkokį vandens prūdą, jame išsimaudo bei pasikalba su kažkokia Einšteiną primenančia galva. Vėliau, keliaujant toliau, Filo sutinka, kitą padarėlį į jį panašų, kuris nežinia kodėl bando pamėgdžioti. Čia vėl pasirodo ta galva ir paaiškina, kad tokių padarėlių kaip šis, ką tik sutiktas, yra ir daugiau ir visi jie tai išsimaudymo tame vandens prūde pasekmė, o tie visi nauji sutikti padarėliai elgiasi taip pat kaip ir pagrindinis žaidimo herojus vien dėl to, kad yra jo kažkokie klonai, turintys nors ir labai skirtingas asmenybes, bet kartu jaučiantys kažkokį nesuprantamą norą daryti tai, ką Filo daro. Būtent šia savybe ir yra kertinis „So Many Me“ žaidimo elementas ir labai gerai vizualiai atvaizduoja seną patarlę, sakančią „vienas lauke ne karys“, nors šiame žaidime iš tiesų taip tiesiogiai niekas ir nekariauja. Nebent kariavimu vadintumėme galvosūkių įveikimą, kurių pilna žaidime…

Bet kuriuo atveju, žaidimo metu teks laipioti nuo vienos platformos iki kitos, bandant išvengti įvairiausių spąstų bei pasiverčiant į mažas sienas–platformas arba į kokius nors didelius dinozaurus., griaunančius viską savo kelyje. Įdomu tai, kad pasivertus į sieną, personažo valdymas iš Filo perduodamas kitam esančiam eilėje ir t.t., o paskui Filo vėl atvirtus į normalią formą, deja, visas padarėlių valdymas jam negražinamas tol kol vis virstant į sienas padarėlių vairas vėl sugrįžta ten pat iš kur iškeliavo. Susiformuojant ir išsiformuojant iš bei į specialius padarus valdymo tvarka nepasikeičia. Galbūt galima būtų ir nepastebėti iš šių valdymo pasikeitimų, jei ne galimybė keisti kiekvieno padarėlio išvaizdą, taip suteikiant daugiau individualumo. Žinoma, šias išvaizdas kaip ir galimas padarėlių elgesio savybes reikia žaidimo metu atsirakinti žaidimo metu.

Nors „So Many Me“ padarėlių išvaizdos valdymas leidžiamas žaidėjui, tačiau nepaisant to asmenybių pakeisti nepavyks. Kiekvienas padarėlis, kaip jau minėjau, turi labai jas skirtingas ir kiekvienam patinka skirtingi dalykai. Tai labai gerai pasimato žaidime esančiuose dialoguose. Pavyzdžiui, vienas labai iš jų aktyvus, o kitas it koks katinas beperstojo nori pamėgot. Nors tų dialogų krypties ir negalima keisti, bet nepaisant to, jie labai gerai parodo tuos skirtumus.

Apskritai, žaidimo dialogai labai žaismingi. Dažniausiai jie primena mažų vaikų tarpusavio ar su suaugusiais dialogus. Mažąją pusę atstovauja Filo su savo kopijomis, o didžiąją – ta skraidanti milžiniška galva. Taip pat žaidime yra ir blogiukų, kurie labai primena personažus iš nerimtų amerikiečių animacinių serialų. Nežinau, kuriuos būtent, bet kažkas tarp jų tikrai yra bendro… galbūt tas noras parodyti pasauliui, kokie jie yra „kieti“ bet kai gauna į galvą staigiai pakeičia savo elgseną. Dar yra ir kitokių personažų, kurie nepakliūna į nei vieną iš šių kategorijų (pvz., tokia mergina, kuri, atrodo, yra labai didelė romantikė, bet bijo susisaistyti rimtai santykiais), bet su visais jais dialogai tikrai yra labai spalvingi. Visai tokie patys kaip ir pats žaidimas!

Tarpusavyje derančios žaidimo spalvos bei gražią flash’inę grafiką primenančios žaidimo aplinkos bei objektai neabejotinai yra tie dalykai, kurie dar labiau prirakina dėmesio nei spalvingi dialogai! Ką jau kalbėti apie tai, kad žaidime pilna tokių smulkmenų, kurios gal ir nebūtinos, bet labai glosto širdį. Pavyzdžiui, išėjus iš žaidimo bei sugrįžus į jį Filo su savo pasekėjais miegos paskutinėje išsaugotoje vietoje. Vienas mygtuko paspaudimas ir jie vėl žvalūs ir juda!

Galbūt žaidimas ir neturi kažkokio labai įsimenančio garso takelio, bet patys žaidimo garsai bei grojanti muzika fone labai tinka prie grafinio apipavidalinimo. Viskas atrodo taip it dalyvautum kažkokiam žygyje, bandant išgelbėti pasaulį, bet kad ir kaip viskas baigtųsi viskas tikrai nesibaigs blogai.

Prie lengvos atmosferos taip pat dar prisideda ir tai, kad žaidime nėra tikro „Game Over“, o vietoj to tenka kartoti tik nuo paskutinės išsaugotos vietos, kurių, turint galvoje, kad žaidime naudojama labai plačiai automatinio išsaugojimo sistema, nėra mažai. Dėl to viskas žaidime atrodo labai „casuališkai“. Tuo labiau, kad keliaujant per lygius nebūtina taip visko ir surinkti. Svarbu nusigauti iki „finišo tiesiosios“ – specialaus teleportacijos aparato.

Bet, jei vadinsime „So Many Me“ casual’išku“ labai suklysime. Žaidime yra kovų su bosais ir jos tikrai vertos savo vardo. Nežinau kaip ten iš tiesų buvo, bet atrodo, kad idėjų joms žaidimo kūrėjas „Extend Studio“ šioms kovoms idėjų pasiskolino būtent iš tų velniškai sunkių platforminių žaidimų, kuriuose mirus reikia iki kraujų graužtis pirštus bei žiūrėti kiek ant jų liko mėsos, nes kol pavyksta juos įveikti tenka kartoti ne vieną kartą tą patį žaidimo procesą, tikintis, kad gal šį kartą viskas pasiseks geriau.

Visai gali būti, kad dar panašių idėjų buvo prisigaudyti ir specialiems „Chrono“ pilies lygiams, kuriuose skirtingai nuo kitų vietų nėra tiek daug automatinių išsaugojimo taškų, todėl vieną kartą suklydus viską tenka kartoti iš naujo. Bet blogiausia ten ne kartą suklysti, o pamiršti pasiimti kokį reikalingą daiktą, kuris privalomas kitam lygiui. Tuomet apninka toks keistas jausmas, kai nežinai ar džiaugtis, kad sugebėjai pereiti lygį ar verkti, kad vėl viską teks kartoti iš pradžių.

Turbūt žaidimo kūrėjai „So Many Me“ kūrė pirmiausia būtent „Ouya“ žaidimų kompiuteriui, kuris kaip žinome, turi pultelį, nes kitaip paaiškinti, kodėl nėra žaidžiant asmeniniame kompiuteryje žaisti su klaviatūra, mygtukų išdėstymai nėra labai logiški (pvz., gali prireikti paspausti į apačią bei viršų mygtukus labai staigiai, kurie daro visiškai skirtingus dalykus) ir nėra konfigūruojami. Būtent tai turbūt ir pagrindinis trūkumas šio žaidimo, nes būtent dėl jo, visiškai tikiu, kad daug neturėdami bei tingėdami nusipirkti pultelį, tiesiog numes šį žaidimą š nebaigtų žaidimų krūvą, kuriuos galbūt kada reiktų pabaigti, bet greičiausiai taip ir nepavyks niekada pabaigti, nes neatsiras taip tos reikalingos kantrybės. Ir būtent šis trūkumas turbūt labiausiai ir prisideda prie to, kad „So Many Me“ negali būti vienu iš tų taip vadinamų tobulų žaidimų, kuriuos smagu būtų ir po n metų pabandyti. Taip, priklausomybė bandant pereiti tuos pačius lygius kažkiek sugeneruoja širdyje euforijos, bet labai abejoju ar jos yra pakankamai, kad po kurio laiko norėtųsi dar ir dar peržaisti viską iš naujo. Manau, tiems tikslams galima rasti ir daug geresnių, gal nebūtinai grafiškai atrodančių (pvz. „Commander Keen“ serijos), bet ne tokių sadistiškai realiame gyvenime mielų, pavyzdžių.

Tiesa, gali būti, kad kitų žaidėjų nervai daug geriau ištreniruoti nei mano, todėl sakyti, kad dėl to neverta pirkti šio kūrinio tikrai negaliu. Bet kuriuo atveju manau, kad „So Many Me“ yra tikrai vienas iš tų žaidimų, kurie gali papuošti kiekvieno žaidėjo bei žaidėjos kolekciją. Tai tikrai aukštos kokybės kūrinys!