Tokių žaidimų, kokiu pretendavo tapti „Aritana and the Harpy`s Feather“, jau seniai nebuvo ir vargu bau ar bebus. Praeitos kartos platformerius jau seniai pakeitė evoliucionavę jų perdirbiniai: „Rayman Origins“, „Rayman Legends“, „Max: The Curse of Brotherhood“ ir kt. Visuose pastaruosiuose žaidimuose yra kažkas iš esmės keičiančio ar praturtinančio užsisenėjusį platforminių žaidimų žanrą, todėl „Aritana“, užsispyrusiai įsitvėręs atgyvenusios mechanikos, atrodo mažų mažiausiai keistai. Kita vertus žaidimą tikrai turėtų apspisti tie, kas ilgisi senųjų platformerių arba žaidėjai, dėl šio žanro žaidimų stokos, žaidžiantys absoliučiai visus platformerius. Kita vertus tokie žaidėjai „Aritaną“ jau tikriausiai įsigijo ir be mano trigrašio, o šio žanro žaidimus besirenkantiems atsargiau aš tikrai mieliau pasiūlyčiau naujausią „Max“ arba „Donkey Kong Country: Tropical Freeze“ (tiesa, jis skirtas tik žaidimų kompiuteriui „Wii U“).

Šio žaidimo kūrimu rūpinosi brazilų kūrėjai „Duaik Entretenimento“, todėl džiugina du aspektai, automatiškai susiję su „Aritana and the Harpy`s Feather“: žaidimo istorijoje atsispindi braziliški reikalai (turiu omenyje visai kitaip, nei tai įsivaizduoja ne brazilai, pateikta šalies mitologija, jos supratimas), ši studija labiau nei kitos stengiasi bei deda pastangas į galutinio produkto gyvavimo ciklą. Trumpiau tariant tai, kad žaidimas gana unikalus ir jog kūrėjai nepaliaujamai rūpinasi atnaujinimais bei „Aritana“ patobulinimais neabejotinai jam pelno papildomus balus prie bendro vertinimo.

Kaip galima suprasti ir iš žaidimo pavadinimo, šį kartą žaidėjui tenka berniuko vardu Aritana vaidmuo. Taip jau įvyksta, kad jo genties seniūnui nepasiseka: jį apsėda demonas ar įvyksta kažkas panašaus, o genties šamanai pirštais rodo vieną vienintelį sprendimą – Harpijos plunksna. Jos, žinoma, nėra, todėl Aritana nieko neklausinėdamas leidžiasi į stačiausius kalnus šio reto ingrediento ieškoti. Istorija akivaizdžiai yra paprasta, bet, kaip jau minėjau, ji pagardinta brazilišku prieskoniu, todėl atrodo kiek kitaip nei bet kiuri kita panaši istorija. Taip pat visas jos vizualinis pateikimas yra 2D skaidrės be žodžių, kas tikrai patraukia dėmesį ir, nors nėra itin informatyvu, visai smagiai susižiūri.

Prasidėjus pačiam žaidimui, dėl savo archajiškumo daugeliui jis gali pasirodyti atgrasus ir atgyvenęs, bet kaip ir tyčia sendinami daiktai ar antikvariatai – toks ir šis žaidimas, todėl tenka arba tai įvertinti, arba tiesiog prie to priprasti. Paties žaidimo mechanika paremta nuolatinio pagrindinio veikėjo šokinėjimu, kliūčių įveikimu, kova su priešais ir paslėptų daiktų surinkimu. Viso to pateikimas yra labai akivaizdus, būtent todėl archajiškas – čia niekas neslepiama, nepagražinama ir neperteikiama kaip nors moderniai. Žinoma, žaidimą gelbėja, praturtina bei išskiria iš kitų jau minėti braziliški dalykai ir jo vizualus pateikimas, prie kurio dar sugrįšiu apžvalgos eigoje. Tiesa, be šių pliusų yra dar kai kas…

„Aritana and the Harpy`s Feather“ turi vieną ryškesnį išskirtinumą ir tai – pagrindinio veikėjo, pavadinkime, pozos. Priklausomai nuo to, kokia Aritanos poza aktyvuota, žaidėjas gali su herojumi atlikti skirtingus dalykus. Visas šis sprendimas šiek tiek primena „Giana Sisters: Twisted Dreams“, tačiau čia yra viso labo vienas ir tas pats veikėjas, kurio net matomas aplinkinis pasaulis priklauso nuo pasirinktos pozos. Patį žaidimo procesą pozų mechanika praturtina štai taip: Aritana turi pradinę, sakykime, kovotojo pozą, kuri įgalina herojų mosuoti savo magiška lazda, tačiau pasirinkus, tarkime, akrobato pozą, vaikinas galės aukščiau šokinėti, todėl šiomis pozomis naudotis bus būtina norint pereiti žaidimo lygius. O „Giana Sisters“ prisiminiau todėl, kad Aritanai būnant vienoje pozoje pasikeis ir aplinkinis pasaulis, pvz. įjungus akrobato pozą nebesimatys priešų, o vietoje jų liks tik skraidantys elementai, tačiau prisilietus – žala veikėjui išliks ta pati. Toks sprendimas išties įdomus tik žaidimo procesą kiek apsunkina tos vietos, kuomet reikia aukštai iššokti naudojant akrobato poza, o nusileisti bei nugalėti priešą būnant jau įprastos, kovotojo pozos. Bet tai, tikiu, ateities žaidimo atnaujinimuose gali būti ištaisyta. Na ir žinoma, tai – tik pavyzdžiai, vėliau žaidime įgaunamos kitos pozos, kurios dar labiau praturtina žaidimo procesą.

Kas tikrai (bent jau mane) nuvylė ir kur bene labiausiai pasijaučia „Aritana and the Harpy`s Feather“ archajiškumas, tai žaidimo kovose su bosais. Krūptelėjau, pasibaisėjau ir truputį nuliūdau, nes jos, atrodytų, padarytos bet kaip, o ypač pagrindinis Aritanos priešas Mapinguari: bosas vienodai kartoja savo gana pražūtingų judesių rutiną, o žaidėjas turi labai jau forsuojamai prisitaikyti ir tiesiog elementariai pasiskaičiuoti, kur ko bei kada išvengti, o kada atlikti savo ataką. Na ir pats boso pateikimas nuteikia kažkaip neįkvepiančiai: nevengiama tos pačios kovos pasikartojimų ir nėra visiškai jokio žaidėjo nuteikimo. O gaila. Kaip pristatyti bosą arba visą žaidimą žaidžiantįjį persekiojantį personažą puikiai savo laiku pademonstravo „Prince of Persia: Warrior Within“. Taip, rašydamas turiu omenyje Dahaką.

Kaip ten bebūtų, tai, kuo „Aritana and the Harpy`s Feather“ patraukia, nustebina ir žaidžiant maloniai nuteikia – žaidimo vizualumas. Čia tikrai pavydėtinai gražios aplinkos, detaliai sukurti tiek fonas, tiek patys lygiai. Nustebino priešų dizainas: visi iki vieno kažkuo išskirtiniai ir atrodo bei juda geriau net už pasikartojantį žaidimo bosą Mapinguari. Nors asmeniškai man tai nėra pats gražiausias platformeris (gal tiesiog ne mano skonio), bet negaliu nuneigti, kad žaidimo lygiai upėtame miške, džiunglėse, tuomet olose, kur ant sienų matyti senovės genčių piešiniai ir galiausiai kalnai yra pritrenkiančiai gražiai išpildyti. Tai neginčijamas šio žaidimo arkliukas ir eilinis argumentas tiems, kas vis dar linksta apie žaidimus manyti ne kaip apie meno formą.

Nepaisant vizualiai patrauklaus išpildymo, muzikinio apipavidalinimo, kuris, sakyčiau, tėra „visai nieko“, „Aritana and the Harpy`s Feather“ nėra tas plaformeris, kurį siūlyčiau pirkti, jei yra galimybė išbandyti kitus dar nebandytus ir geriau vertinamus šio žanro atstovus. Kita vertus jei viskas peržaista, o platformerių žanras Tau nėra svetimas – „Aritana“ yra pirkinys su tam tikra investicija, žinant, kad kūrėjai tikrai sąžiningai ir rūpestingai ruošia savo žaidimo atnaujinimus. Galiausiai nusipirkti „Aritaną“ gali priversti smalsumas, jei kartais maga pašniukštinėti grynai kažką braziliško.