Apžvalgą iškart pradėsiu nuo trupučio istorijos, nes rašyti apie Mario 64 žaidimą be jos būtų neįmanoma. Nusikelkime į tuos laikus, kai daugelis iš jūsų dar nelabai žinojo video žaidimų sąvoką, o daugelis žinojusių, svajojo apie super aparatus – „Nintendo 64” ir „PlayStation“ konsoles. Lietuvoje, dar tik neseniai nepriklausomybę atgavusioje valstybėje, apie 299 dolerius kainavę aparatai daugeliui buvo neįkandama svajonė. Tačiau Vakaruose, tai tapo tos konsolės, kurios pagaliau didžiajai auditorijai padarė prieinamus tikrus 3D vaizdus. Kadangi dar prieš jas, aparatai galėję atvaizduoti tikrą 3D vaizdą kainuodavo kelis tūkstančius dolerius. „Nintendo“ kartu su „Sony“ buvo tos revoliucinės kompanijos, kurių aparatai suteikė galimybė visiems patirti nuostabius virtualiojo pasaulio vaizdus.

O Super Mario 64 žaidimas šioje vietoje vaidina ypatingą vaidmenį. 1996 metais pasirodęs „Nintendo 64“ konsolėje jis apvertė visą platforminių žaidimų žanrą aukštyn kojom. Teisingiau jis apvertė visą konsolių „geimingą“ ir tapo tikra revoliucija.

Daugelis turėję šansą Super Mario 64 išbandyti tais laikais, sutinka dėl vieno dalyko – tai vienas geriausių žaidimų visoje žaidimų istorijoje. Ir štai dabar, išleidusi į rinką naują savo nešiojamą konsolę „DS“, „Nintendo“ kompanija pasistengė pateikti visiems nostalgiškiems žaidėjams šansą dar kartą peržaisti Mario ir jo draugų nuotykius savo rankose.

Super Mario 64 DS yra beveik toks pats kaip ir 1996 metais, tik su keliais papildomais patobulinimais ir naujovėmis. Žaidimas prasideda lygiai taip pat, kai Peach pakviečia Mario į savo pilį (kur ji ir yra pagrobiama), nors jūs iškart ir nepradedate žaisti už jį. Vėliau ten pasirodo ir Luigi su Wario, bei visi trys taip pat pradingsta. Galiausiai atsikelia Yoshi, kuris tuo metu miegojo pilies viršūnėje ir supratęs, jog viskas aplinkui per daug tylu, leidžiasi aiškintis kur dingo jo draugai.

Būtent šioje vietoje jūs ir pradedate žaisti su Yoshi lankstančiu aplink, šokinėjančiu į paveikslus ir renkančiu energijos žvaigždes. Pats Yošis (būtent taip nusprendžiau gražiai sulietuvinti ir nesugriauti autentiško vardo) yra valdomas beveik identiškai Mario, tik vietoj jo trijų smūgių kombinuotos atakos, Yošis turi galimybę su savo liežuviu įtraukti priešininkus, paversti į kiaušinius ir vėliau juos išspjauti į priešininkus. Greitai atrasite ir likusius personažus Mario, Luigi ir Wario, bei toliau žaidime galėsite pasikeisti į bet kurį kada tik panorėsite. Jų visų pagrindinės savybės šiek tiek skiriasi, todėl reikiamu momentu reikia žinoti kurį personažą naudoti. Luigi ir Yošis gali iššokti truputį anksčiau nei kiti, tuo tarpu Wario gali pasigirti galingu smūgiu, kuris gali sulaužyti sienas, o Mario vienintelis turi super šuolį, kuris padeda įveikti aukštas sienas.

Originalusis Mario 64 valdyme ypatingai pasikliovė „N64” pulto analogu, tačiau jo nebuvimas „DS“ konsolėje priveda prie situacijos, jog mes turime net kelis skirtingus būdus, kaip galima geriau valdyti žaidimą. Pradiniai nustatymai, kurie jau bus nustatyti jums pradėjus žaisti pirmą kartą, leidžia visiškai išsiversti be lietimui jautraus ekrano. Krypčių mygtukai naudojami judėjimui, tuo tarpu likę mygtukai leidžia keisti vaizdą, bėgti, šokti ir atakuoti. Nors tuo pat metu galite naudoti lietimui jautrų ekraną bėgimui, tačiau pirmasis variantas leidžia išsiversti be jo. Tuo tarpu likę du yra suformuoti taip, jog jūs judate su ekrano pagalba, o likę mygtukai yra išdėstomi taip, kad būtų patogus pasiekti bet kuriuo metu. Tačiau didžiausia problema šioje vietoje, jog nei krypčių mygtukai, nei ekranas negali pilnai pakeisti analogo. Jų abiejų valdyme dar yra daug problemų, todėl nenustebkite, jeigu lėksite nuo kraštų pernelyg dažnai. Nors pats valdymas ir nėra tragiškas, bet tas preciziškumo trūkumas labai jaučiamas, juo labiau, kad „Super Mario 64” žaidimas ypatingai reikalauja tikslumo.

Bet po tokios blogesnės žinios, galime bent jau džiaugtis kitais žaidimo privalumais. Šioje vietoje galėtume išskirti jo grafiką. „DS“ versijai, visi žaidimo veikėjų modeliai buvo gerokai patobulinti ir atrodo daugybę kartų geriau nei aštuonerių metų senumo “N64” konsolėje. Ir nors aplinkos ir nėra taip patobulintos, kaip veikėjai, ir jūs vis dar bėgiosite po negražias tekstūras, bet pats žaidimas veikia puikiai, t.y. „lago“ beveik nesijaučia ir viskas aplinkui yra aišku ir šviesu. Nors nemalonių vaizdų išvengti ir nepavyks, bet vertėtų prisiminti, jog žaidžiate ne ant plazminio televizoriaus, o prie itin mažo ekrano.

Kai „Super Mario 64“ pirmą kartą pasirodė, jis buvo nepaprastas žaidimas daugeliu atžvilgiu. Bet jame buvo tie keli dalykai (žinoma išlikę ir „DS“ versijoje), kurie žvelgiant iš šiandienos perspektyvos sukelia tik nuostaba, kaip mes tada galėjome nekreipti į juos dėmesio ar nusigauti iki tam tikros vietos. Visų pirma – kamera. Nors jūs ir turite galimybę patys valdyti kamerą, bet jos pomėgis labai dažnai į jus pažvelgti iš tos perspektyvos, kuri yra visiškai nenaudinga jums, darosi tiesiog ydinga. Kitas nelabai malonus dalykas – tai kelių žvaigždžių radimas, kuris jums sukels tikrai nemažai rūpesčių, net jeigu ir būsite žaidę originalųjį žaidimą. Lekiosite per visus lygius kaip maniakas ir bandysite rasti tą vietą, kur būtent ir slepiasi žvaigždė, kurias jums ir reikia rinkti. Kaip pavyzdį galiu pateikti vieną lygį, kur turėsite iššauti save iš patrankos ir pataikyti į tam tikrą sienos vietą, kad ji sudužtu ir jums išmestu žvaigždę. Vienintelė jums duodama užuomina „išgriaukite sieną“. Ta dalis, kurią reikia išgriauti, yra palyginus maža, todėl netgi žinant kaip reikią ir ką padaryti, pataikyti į ją nėra taip jau lengva. Ką jau bekalbėti, apie nieko nenutuokiančius, kurią ten sieną griauti.

Na, o kai jums pabos lekioti per lygius ir bandyti surasti kurią nors žvaigždę, ar tiesiog šiaip belaukdami eilėje turėsite kelias laisvas minutes, jūsų paslaugoms visada bus „Rec“ kambarys, kuriame galėsite sužaisti vieną iš kelių mini žaidimų.

Pačioje pradžioje jūs turėsite aštuonis žaidimus, o likusius galėsite atrakinti pagaudami triušius ir paimdami raktus iš jų. Šie mini žaidimai yra įvairūs, linksmi ir svarbiausia – įtraukiantys. Kiekvienas iš jų reikalaus skirtingų jūsų sugebėjimų, kaip pavyzdžiui iš šaudyklės numušti besileidžiančius bob-ombs parašiutininkus, kurie agresyviai nori sugadinti jūsų gėlių darželį. O kaip jums užduotis su šokinėjančiais Mario personažais, kuriuos jūs ne tik turite išlaikyti ore nubrėždami įsivaizduojamus tramplinus, bet ir su jais numušti apačioje esančius personažus. O gal tokios užduotys jums nelabai, tuomet bet kada galite užsukti į Luigi kazino, kur jus pasitiks atmintį lavinančios užduotys.

Bet nepaisant fakto, jog „gameplejus“ turi keletą vietą, kurias norisi paprasčiausiai praleisti, o ir pats valdymas nežavi, „Super Mario 64 DS“ yra nepaprastai linksmas žaisti. Didelis žaidimas, su ne ką mažesnėmis aplinkomis, spalvingais peizažais ir neužmirštamais mini žaidimais. O kur kova su Bowser, kurią galima laikyti tikru viso žaidimo perliuku. Apskritai, žaidimas tai puikus portas į „DS“ konsolę. Žinoma, kaip visada problemos yra ir kažin ar išvis galima apsieiti be jų. „Nintendo DS“ gali sąžiningai didžiuotis tokiu žaidimu savo kolekcijoje.