Kai pasirodė Prince of Persia: Sands of Time, žymusis princas iš persijos sugebėjo privilioti marias žaidėjų. Daugybę žaidėjų, sužavėti jaunojo princo gabumais ir jo nuostabiais nuotykiais, tiesiog nekantriai laukė antrosios dalies. Tačiau pasirodęs Warrior Within buvo kitoks nei jo pirmtakas. Pasikeitė ir pats princas – jis tapo mažiau arogantiškesniu ir mažiau sukalbamu. Kai kam toks šuolis sugadino visą seriją, bet net ir pasikeitęs princas tęsė savo kelionę. Ir štai, po metų mes sulaukiame paskutiniosios trilogijos dalies – The Two Thrones.

Sands of Time trilogijos istorija prasideda kai princo armija puola ir užkariauja Indijos imperiją. Viduryje įnirtingo mūšio, piktasis viziris paleidžia laiko smėlį, kuris nuniokoja miestą ir aplinkines žemes. Tada princas ir Indų princesė Farah susivienijo, kad nugalėtų piktąjį vizirį, surinktų išbarstytą smėlį ir gražintų pasaulį į normalias vėžes. Vėlesnė istorija jau rutuliojasi Warrior Within žaidime, kuriame susierzinęs princas plaukią į Laiko Salą, norėdamas surasti nesustabdomo laiko padaro Dahako šventyklą, kuris kaltina jį dėl laiko smėlio išbarstymo. Žaidime princas kaunasi ne tik su Dahaku, bet ir su Laiko Imperatoriene Kaileena.

Paskutinė trilogijos dalis, The Two Thrones, prasidės princo grįžimu namo į Babiloną iš Laiko Salos, kartu su savo naująja meile, jau tapusia mirtingąja, Kaileena. Tačiau vos įplaukus į Babilono uostą, princas pastebi jog jis yra apgultas. Tuo metu jo laivas yra sunaikinamas, o princesė pagrobiama. Jau greitai jūs suprantate, jog už viso to slypi tas pats piktavalis viziris, kuris po kiek laiko dar ir nužudo Kaileena, bei paleidžia laiko smėlį virš Babilono. Taigi šįkart princo užduotis tampa labai aiški – nugalėti vizirį, atgauti karalystę ir atkeršyti už Kaileena.

Bet šįkart teks kautis ne tik su smėlio padarais ir kitais blogais vaikinais, bet ir su visiškai nauju dalyku, senose dalyse nematytu, pačiu savimi. Taip, per dažnas kontaktas su Laiko Smėlis paveikė ir princą, kuris dabar pasidalijo į dvi dalis: gerąjį ir blogąjį princą, kurios atspindi du visiškai skirtingus požiūrius į pasaulį. Apie 12-15 valandų trunkanti istorija, nuolatos mums primins apie savo antrąją pusę. Mes netgi galėsime išgirsti šizofreniškus princo pokalbius su pačiu savimi.

Nors bet kuriam žaidusiam ankstesnę princo dalį, valdymas ir sąsajos perpratimas tikrai nesudarys didelio sunkumo, tačiau princo asmenybės susidvejinimas nebus vien tik grafinis pasikeitimas. Nuo momento kai jis atras ir antrą savo asmenybės pusę, jūs tarsi gausite turėsite išbandyti visiškai kitokio stiliaus žaidimą. Kaip šiuo atveju teigtu reklama: vienas žaidimas – du herojai.

Pasidalijus princo asmenybėms, jūs labai greitai suvogsite, jog blogoji pusė yra neįtikėtinai stipri kovose. Apginkluota nauju ginklu – į uodega panašiu ilgu durklu. Jis gali vienu metu numušti kelis priešininkus, visaip kaip ilgas botagas. Būtent tai būtų galima įvardinti ir kaip papildomą jėgą, kažką panašaus į jau Warrior Within matyta smėlio šmėkla. Ši speciali būsena reikalauja smėlio, kaip jėgos panaudojimo variklio, todėl laikas nuo laiko esate priversti ją pasipildyti. Bet čia ir yra visa esmė, kadangi iš kiekvieno nukauto priešo jūs gaunate pakankamai smėlio, kad galėtumėte ją naudoti labai dažnai ir taip tapti beveik neįveikiamu kariu.

Tačiau kaip sakoma, vienur davė – kitur pagailėjo. Jei kovos ir yra labai lengvos, užtat mįslių ir užduočių sprendimas gali tapti nemenku galvos skausmu, nes nukeliauti nuo taško A į tašką B teks per tam tikrą laiką. Užtat žaidimas už gerąją princo pusę bus lygiai toks pat, koks ir ankstesnėse dalyse. Tiesa, galėsite paimti žuvusių priešų ginklus ir taip sekančiam susidūrimui su jais turėti papildomą bonusą kovoje. Pačios kovos liko žiaurios (todėl pegi reitingas ir yra 16+) ir labai dažnai jūsų priešai kris nukauti žiaurių „kombo“ judesių.

Gaila, bet paskutiniojo dalyko The Two Thrones galėtų turėti daugiau. Atsiradęs vadinamasis „speed kills“ yra išties šaunus ir puikiai mūšiuose praverčiantis dalykas. Visų pirma dėl to, jog sėkmingai užbaigus jį, vienas iš priešininku jau būna pribaigtas. Dar geriau, visas „kombo“ atliekamas tyliai, todėl vieną kartą teko jį pakartoti ir šalia esančiam priešui. Jį galima pradėti tada, kai esate prisėlinęs prie vieno, iš blogų vyrukų, nugaros arba kibote virš jo. Tuomet pradėjus „speed kills“, prasideda animacinis intarpas su trumpomis pauzėmis, kada jūs ir turite paspausti kurį nors mygtuką, kad puolimas tęstųsi toliau. Priklausomai nuo priešų, gali tekti smogti nuo vieno iki penkių kartų. Bet jeigu kartais bent vieną smūgį pramiegosite, galite atsisveikinti su tylia ataka.

Nors žaidimo grafinis varikliukas ir liko labai panašus į naudotą senose dalyse, bet tai net tarsi dar labiau pagrąžina patį žaidimą. Nesvarbu kur jūs būtumėt: ar laipiotumėt Babilono stogais, tyrinėtumėt paslaptingus požemius ar kautumėtės rūmų menėse, visados bus į ką pažiūrėti ir kur paganyti akis. Vien ko vertas rūmų salės vaizdas, kai ją apšviečia pro langus prasiskverbusi šviesa. Patys veikėjai nors teoriškai ir turi nemažą skaičių poligonų, bet atrodo gan blankiai, kaip šių dienų veikėjai. Garsų pasaulis gali pasigirti esąs irgi pasikeitęs. Iš nelabai ausiai mielo sunkiojo roko, žaidimas pasuko į kiek tradiciškesnių Vidurinių Rytų melodijų.

Prince of Persia: The Two Thrones yra puiki trilogijos pabaiga. Ir nors žaidime sutinkame keletą naujovių, kaip kad šizofreniškas paranojas ar pasalūniškas atakas, tačiau jis vis dar yra labai artimas savo pirmtakams, kas manau turėtų džiuginti serijos fanus. Tik jei kartais ankstesnės dvi dalys jums nepatiko, tuomet ieškoti žaidime kažkokių užkabinančių naujovių nėra verta.