Tuo metu kai į rankas pakliuvo „Gangs of London“ žaidimas, aš apie jį dar nebuvau susidaręs beveik jokios išankstinės nuomonės. Tikriausiai jau vien todėl, kad nebuvo progos kiek daugiau apie jį pasidomėti. Taigi į rankas paėmiau žaidimą pilnai manydamas, jog galbūt laikau naująjį „GTA“ skirtą „Playstation Portable“. Bet klysti yra žmogiška. „Gangs of London“ išėjo gerokai visiškai kitoks, nei daugelis galbūt tikėjosi. Ir tikrai ne turinio trūkumas ar tikrosios atmosferos nebuvimas, nuskandino žaidimą. „SCEE London Studios“ projektas gali pasigirti turintis visiškai nelogiška ir beveik katastrofiškai sugadinta „gameplėjų“. Beje, jeigu dar prisimenate, tai ankstesnis šios studijos darbas buvo gan panašus žaidimas „Gateway“, kurį nuskandino irgi tragiškas „gameplėjus“.Atrodo, jog laikas visgi nepamokė šių londoniečių.

Didelę žaidimo dozę rasite istorijos režime. Jame jums reikės rinktis vieną iš penkių Londoną valdančių nusikaltėlių grupių. Pats pasirinkimas yra išties įdomus, siūlantis nuo paprastų angliškų chuliganų ar Rusijos mafijos išeivių iki kinų nusikalstamo pasaulio atstovų. Pačios istorijos apie šias grupes daug neišgirsite. Šiek tiek jums papasakos ją pasirinkus, bei prieš kiekvienos misijos pradžią ir jos pabaigoje dar gausite nuotrupų iš nusikaltėlių gyvenimo. Bet vargti dėl to tikrai nėra verta. Pats progresas žaidime yra tiesiog nuviliantis ir paprasčiausiai atgraso nuo tolimesnio žaidimo. Pagrindine jūsų užduotis šiose mafijų grupuotėse – užimti kitų grupių teritorijas, ką padaryti galima atlikinėjant įvairias užduotis. Tik viena mažytė problema – visos misijos yra tiesiog velniškai nesusijusios. Pavyzdžiui, vienoje jums reikia pagrobti mafijos lyderį, o štai kitoje iškart padėti kažkokiam tai tipui, kurį jums matote pirmą kartą, susimokėti praloštus pinigus. Ir štai galiausiai atlikę keliolika tokių užduočių, susitinkate su šios teritorijos mafijos vadu ir užimate jo valdas.

Tiesa, tokį nevykusiai sudėta istorijos režimą dar drįsčiau ir atleisti, jei tik pačios užduotys būtų vertos dėmesio. Bet deja. Įdomiausia, kad jos iš pradžių žada būti tikrai neblogas ir toks įspūdis tikriausiai susidaro dėl to, jog didžioji „Gangs of London“ užduočių dalis yra paimtos iš kitų, daug sėkmingesnių ir geresnių šios srities egzempliorių. Tiesa, tik tam tikros dalys. Kai kada jums reikės vairuoti mašiną ir vytis kitą, bandant ją sunaikinti. Kai kada reiks pačiam bėgti nuo jus gaudančios mašinos. Kai kada jūs tiesiog vaikščiosite teritorijoje ir naikinsite visus blogus vyrukus, kurie tik pasirodys prieš jus. Kai kada jūs gausite lygiai tokią pačią misiją kaip anksčiau, tik šįkart viską reiks atlikti neturint jokių ginklų. Ir štai tokiose užduotyse jūs sėlinsite į priekį ir melsitės, kad už sekančio kampo jokiu būdu netūnotu priešiškas individas su kulkosvaidžiu rankoje. Apskritai, tai sėlinimo misijos žaidime padarytos daugiau nei nevykusiai. Nebus jokių ekranų ar kitų indikatorių, kurie rodytų kur yra priešas ir į kurią pusę žiūri. Tuo labiau, priešai mėgsta atsisukinėti į visas puses atsitiktiniu režimu, nepaisant jūsų atsitūpimo ar labai tylių veiksmų.

Ir štai visas šias misijas jūs sunkiai vargote tam, kad galiausiai stotumėte prieš bosą. Liūdniausia, kad kova su juo pasibaigia net normaliai neprasidėjusi. Ji dažniausiai užtrunka nuo vienos iki trijų minučių. Dar daugiau,jūs būsite šokiruoti fakto, jog beveik kiekviena boso įveikimo misija turi labai panašų scenarijų (nekalbam apie paprastas suvienodėjusias užduotis). Jūs sėdate į savo mašiną, lekiate į kitą ir daužote ją kol ji užsiliepsnoja ir po 60 sekundžių misija įvykdyta. Panašios konstrukcijos misijos pasikartoja dažnai. Nekalba, jog kiekvienos mafijos grupuotės istorijos turi panašių misijų su kitomis. Jau vienoje istorijoje jūs rasite pakankamai panašumo, kad jis jūs pradėtu varginti. Galime tik pasakyti, jog iki pirmojo boso žaidime, jūs jau būsite išbandęs beveik visas žaidime siūlomas misijas.

Galiausiai sunkiai ir su milžiniškomis pastangomis jums pavyksta įvykdyti jums duotas užduotis. Bet jokio vidinio pasitenkinimo dėl to tikrai nejausite. Pirma – šaudymas, gaudymas ir kitas „fun“ žaidime iš tikrųjų nėra joks „fun“. Visų pirma dėl idiotiškos mechanikos. Norint šaudyti, jums reikia būti nuspaudus kairįjį analogą, bet tai atlikus tampa sudėtinga gintis nuo priešų kulkų ir tampi atviru ir lengvai pasiekimu (nes esu nerangus) taikiniu jiems. Žinoma yra galimybė nusitaikyti į taikinius automatiškai, bet aš tokius dalykus laikau skirtus tik tiems, kurie nemėgsta pajusti tikrojo žaidimo grožio. Tiesa, šiame žaidime naudojau minėtąją funkciją, nes jokio grožio čia aš neradau. Bet net ir naudojant ją, nuolat iškyla daugybė problemų. Automatinis nustatymas dažnai pažymi taikinį esantį gerokai toliau kitų, kartais pažymi jau mirusį, kartais patį automobilį (?), o kartais taikinys būna kažkur už jūsų komandos narių.

Taigi, galiausiai priėjome prie tokių vyrukų, slankiojančiu paskui jus, kurie dažnai yra vadinami tiesiog jūsų „chebra“. Dar pačioje pradžioje, žaidimas turėjo tikslą jūsų ir komandos bendravimą su aplinka paversti taktika. Žinoma, galutiniame produkte taktika net nekvepia, bet visgi tokios mintys buvo. Ir štai realiai veikiančiame žaidime jūs kai kada gausite dar kelis vyrukus, kurie bus jūsų komandos dalis. Jiems jūs galėsite duoti įvairius nurodymus, kaip „eiti į priekį“, „likti vietoje“, „atakuoti“ ir panašiai. Regis viskas paruošta kokiam nors „Rainbow Six“ klonui GTA stiliaus žaidime. Deja, dažnai šių komandų jūsų nariai netik neatlieka tinkamai, bet ir visai nesureaguoja į jas. Pavyzdžiui, komanda „persigrupuoti“ dažno nario yra suprantama kaip „bėgti“ ir jis skuodžia kažkur toli. O likusieji tuo tarpu artėja link jūsų vėžlio greičiu ir sukelia tokį chaosą, kad vėliau užsinori tiesiog jų nejudinti ir patikėti jiems vieną labai svarbią užduotį – būti kulkų surinkimo aparatais. Štai šioje vietoje jie tikrai praverčia.

Kitas tragiškas žaidimo aspektas – vairavimas. Mašinos valdymas taip sudirbtas, kad kažin ar pajėgsiu atsiminti kitą tokį žaidimą. Išties retas egzempliorius šiandieninėje rinkoje. Jau vien todėl yra vertas įsigijimo. Ir nors pačio vairavimo žaidime ir nėra labai daug, bet visgi tos minutės praleistos už vairo tikrai įsimins. Kankynė – būtent taip galima įvertinti tokias užduotis. Įsivaizduokite save su vasarinėmis padangomis lakstanti ant pliko ledo – štai jums ir „Gangs of London“ vairavimo ypatumai. Tiesa, daugiau balų dėl mašinos valdymo aš visgi duočiau vasarinėms padangoms ant ledo. O dabar pridėkime į Londono gatves daug pėsčiųjų, nemažiau automobilių ir nesąmoningą vairavimą dešiniąją kelio puse. Va dabar ir gauname tikrą chaosą. Būsiu atviras, išlaikyti mašiną nesudaužytą (taip, jos tiktai dūžta). Šiaip mano kuklia nuomone, tokie žaidime turėtų būti skirti griežtai vidiniam Didžiosios Britanijos naudojimui.

Kiek vėliau, pasibaisėjęs viskuo, kas tik buvo žaidime, radau ir keletą kitų režimų. Vienas pirmųjų tai laisvasis, kur jūs galite laisvai važinėtis po miestą (štai šioje vietoje dedame mažą, bet visgi pliusuką už gan detaliai atkurtą Londoną) ir bandyti rasti keletą šalutinių misijų. Jose bus galima bandyti pabėgti nuo policijos, išbandyti savo greito važiavimo galimybes, nes sulėtinus sprogtų bomba, daužyti civilius ir zombius (taip, tikrai zombius). Iš vienos pusės – šios misijos suteikia mums galimybę bent kiek atsikvėpti nuo istorijos režimo monotoniškumo, bet iš kitos – ją vargina vis tos pačios problemos, kaip tragiškas vairavimas ir panašiai.

Dar vienas režimas yra „gangsterių mūšiai“. Išsiaiškinus ką būtent mums reikia atlikti, jį galime pavadinti netgi šiokia tokia ėjimu strategija. Jums yra rodomas miesto žemėlapis, užpildytas spalvomis, kurios rodo, kokia mieste dalis, kokios grupuotės yra valdoma. Pirminis jūsų išteklis yra pinigai, kuriuos galite išleisti naujų gangsterių ar kortų pirkimui – visa tai duos jums naudos kiekviename kitame ėjime. Jums yra duodamas laikas, kuris susideda iš trijų ėjimų. Jų metu, jūs galite į kurią nors teritoriją dislokuoti daugiau gangsterių ar pasiųsti juos kautis į priešininko teritoriją. Esminis žaidimo akcentas yra tas, jog jums reikia nusiųsti į šalia esančią teritoriją daugiau gangsterių, nei ten yra priešininko ir taip užimti šią teritoriją. Visa idėja yra išties įdomi, bet ji vargiai beišeina iš šio pradinio lygio ir jokių įdomesnių posūkių jums nepasiūlo. Jūs paprasčiausiai uždirbate pinigus, statote karius, juos siunčiate į priešų teritoriją, ginatės patys ir taip iki tol, kol pasibaigia žaidimas.

Iš techninės pusės, žaidimas irgi neblizga. Vienintelis teigiamas dalykas – gan didelis ir gan gražiai atkurtas Londonas. Bet iš kitos pusės, bendras vaizdas yra nykus. Nei mašinos, nei pėstieji negali pasigirti gera animacija ar kažkuo išskirtiniu. O dar pridėjus gan daug klaidų, mažą kadrų kaitos greitį ar kameros problemos (taipogi ir valdymą) gauname tokį kratinį, kurio geriau visai neimti į rankas. Nieko labai išskirtinio ir įdomaus jame nėra. Įdomiausia, jog visos šios problemos jau egzistavo kompanijos seniau išleistame „Gateway“ žaidime. Tik atrodo, jog problemos „Gangs of London“ buvo dar gerokai padidintos. Ar apsimoka jį pirkti? Nebent tik tuo atveju, jeigu esate profaniškas britiškų žaidimų mėgėjams, neturintis kur dėti pinigų ir tiesiog iš nuobodulio mirštantis prie savo PSP. Taip, tokiu atveju – „Gangs of London“ skirtas jums.