Apie šį žaidimą mes būtinai turėjome parašyti, dėl to, jog visų pirma – jis kitoks. Aš nežinau, esate jūs matę dar 1983 metų filmą apie Šaltąjį Karą „WarGames“ ar ne, tačiau žaidimo kūrėjai jį tikrai žiūrėjo ir ne po kelis kartus. Todėl galiausiai ir gimė žaidimas „Defcon“. Jame viskas yra persmelkta Šaltojo Karo nuotaikomis ir svarbiausia išlaikyta pagrindinė taisyklė – atominiame kare laimėtojų nėra. Tačiau žaidime mes turime kitą užduotį – numirti paskutiniai.

Tačiau kas gi daro šį žaidimą tokį intriguojantį? Turbūt labiausiai – bendras įspūdis. Visas žaidimas – tai didelis pasaulio žemėlapis, to pasaulio, kuris egzistavo 1983 metais. Tai reiškia, jog nerasite jokios Lietuvos ten, o taipogi ir visų likusių šalių, kurios tuo metu buvo SSRS sudėtyje. Vokietijos vis dar yra padalintos, o Čekoslovakija niekaip nenori išsiskirti. Būtent tokiame pasaulyje jūs ir pradėsite savo bandymus mirti paskutinis.

Kaip jau minėjau, visas žaidimo laukas – tai didelis pasaulio žemėlapis, po kurį galite laisvai keliauti: į kairę arba į dešinę, kaip jau iš geografijos pamokų žinote, pasaulis yra apvalus, todėl kiekvieną kartą atsidursite vis ten pat. Šiame žemėlapyje jums bus vaizduojami tik svarbiausi įrenginiai: radarai, raketų paleidimo šachtos, aviacijos bazės ir laivynai. Turėtų būti nesunku susigaudyti, juolab, kad tai viskas, ką jūs matysite.

Nebus iš vis jokios ekonominės sistemos, todėl žaidime viskas bus pasikliaujama vien tik šalių karine galia ir jūsų sugebėjimais. Aišku, galbūt daugeliui šiuolaikinių RTS žaidimų fanų ekonomikos nebuvimas yra paprasčiausiai neįsivaizduojamas, bet jis labiau skirtas tikriesiems šio žanro profesionalams. Taigi, jau kelis kartus apminėtas pasaulis bus suskirstytas į šešis skirtingus regionius: Pietų Amerika, Šiaurės Amerika, Europą, Aziją, Afriką ir SSRS. Žaidimo pradžioje jūs imsitės valdyti vieną iš jų.

Aišku, iškarto pradėti leisti atominių bombų nereiks. Visas žaidimo greitis yra diktuojamas penkių skirtingų Defcon lygių. Žaisti pradėsite Defcon 5 lygyje. Jo metu bus ir bus statomi visi jūsų pastatai. Radarai yra reikalingi norint susekti ir matyti priešininkų pajėgų judėjimus, tuo tarpu raketų paleidimo šachtos galės vienu metu atlikti dvi funkcijas: gintis nuo oro atakų ir reikiamų momentu paleisti branduolinius užtaisus. Oro bazės bus atsakingos už naikintuvų ir bombonešių, pilnų branduoliniais užtaisais, paleidimą. Laivynas atliks analogišką užduotį. Jo dispozicijoje bus linijiniai laivai, atominiai povandeniniai ir lėktuvnešiai.

Prasidėjus Defcon 4 fazei, jūs vis dar galėsite statyti pastatus, bet jūsų radarai jau pradės veikti. Po to seks Defcon 3, kurios metu jūs jau nebeteksite galimybės statyti pastatus. Šios fazės metu, geriausia praleisti laiką tyrinėjant priešininko pajėgas su savo laivynu ir galbūt kartais ir susidurdami su jais. Defcon 2 metu jūs vis dar ruošiate savo pajėgas ir pradedate jų išdėstymą. Bet pats tikriausias mūšis ir pats įdomumas prasideda tik prasidėjus Defcon 1 fazei, kurios metu jūs gaunate galimybę paleisti branduolinius ginklus.

Kadangi žaidimo pradžioje vsiso kariaujančios pusės turi po vienodą kiekį karinių pajėgų, tai vėlesni mūšiai vyksta žinomo rankų žaidimo popierius-žirklės-akmuo principu. Gan greitai suvogsite, kad visi darbai yra daug lengvesni, kai sunaikini priešininko karines pajėgas. Bet tai dar ne pabaiga, kadangi svarbiausia jūsų žaidime yra surengti kuo daugiau branduolinių atakų į priešininko miestus. Tosk negailestingumas atsiranda iš to, jog galutinis rezultatas yra skaičiuojamas pagal tai, kiek civilių jūs sunaikinote.

Keturi pirmieji Defcon turės limituotą laiko tarpą, tuo tarpu paskutinioji fazė tęsis iki tol, kol didžioji dalis pasaulio branduolinio arsenalo bus panaudota ir paskutiniąsias dvi minutes jūs matysite žemės susinaikinimą. Būtent ši fazė ir yra didžiausias dėmesio vertas žaidimo momentas. „Defcon“ DI yra palyginus normalus ir žaisti su kompiuteriniais priešininkais gal ir būtų įdomu, jei ne ypatingai lengva galimybė išbandyti savo jėgas su tikrais priešininkais. Paprasčiausiai pradėję įprastą žaidimą iš pagrindinio meniu, jūs jau sukuriate trijų žaidėjų režimą, prie kurio gali prisijungti bet kas. Linksmiausia, aišku, yra galimybė per daugybę įvairiausių nustatymų beveik kiekvieną kartą žaidžiant pasirinkti skirtingus žaidimo kelius. Pavyzdžiui, prisijungus visiems šešiems žaidėjams, žaidime neabejotinai imsis formuotis įvairūs aljansai.

Be šio jau minėto, „Defcon“ turės ir daugiau režimų. Ofiso režimas neskleis visiškai jokių garsų ir žaidimo langas jame galės būti sumažintas paprasčiausiu „escape“ mygtuko paspaudimu. Tuo labiau, kad šis režimas vyks beveik tikru laiku, reiškiančiu, jog vienas žaidimas gali užtrukti iki 6 valandų. Tuo tarpu greičio režimas yra visiškai priešingas ofiso. Jame žaidimo greitis lėks daug greičiau ir iki pasaulio pabaigos tereiks palaukti vos 15 minučių. Diplomatijos režimas iš pat pradžių visus patalpins į vieną didelį aljansą. Tai reiškia, jog galėsite matyti visas priešininko pajėgas. Tuomet bus tik laiko klausimas, kuomet vienas iš žaidėjų atsiskirs nuo aljanso ir pradės kautis prieš kitus.

O šalia šių visų režimų, „Defcon“ suteikia galimybę pasirinkti ir skirtingus taškų skaičiavimo mechanizmus. Pavyzdžiui, jog nebūtų skaičiuojamos jūsų civilių gyventojų aukos arba galima nustatyti limitus, kad žaidėjai negalėtų valdyti daugiau nei nurodyta teritorijų ar karinių vienetų. Visi šie ir daugybė kitų nustatymų leidžia išbandyti įvairiausias strategijas juolab, kad žaidimas teturi vos vieną žemėlapį. Bet kad ir kaip žaidimas įtrauktų jus pradžioje, labai išlaikyti prikaustyto žaidėjo jam nepavyksta. Visų pirma tas pats daugelio žaidėjų režimas yra tik vienas. Nėra jokių galimybių surengti turnyrus, pats žaidimas nesiūlo jokių garbės galerijų ir kitokių jūsų žygdarbių įamžinimo.

Vertinant žaidimą, nejučiomis atkreipi dėmesi, jog jo idėjai daugiau kaip 20 metų, o Šaltasis Karas pasibaigė seniausiai. Bet tai jau nėra taip neaktualu ir šiandien. Jei bent kartą įsijungiate televizorių, tai manau nepraleidote pro ausis įvairiausias „branduolines“ naujienas. Jas tikriausiai skaito ir už jį atsakinga studija „Introversion“, kurios sąskaitoje yra tokie pats nekasdieniški projektai, kaip „Uplink: Hacker Elite“ ir „Darwinia“. Todėl ir „Defcon“ gali pasigirti originalumu, o mes sakome – šiuo metu rinkoje nėra nieko panašaus ir jau vien todėl verta jį išbandyti.

O pabaigai, viename užsienio forume pastebėtas komentaras apie žaidimą – „Branduolinis karas neturi laimėtojų, išskyrus „Introversion“ ir žaidėjus“.