Pradėsiu šią recenziją nuo kelių kilusių minčių po to, kai į rankas paėmiau žaidimo „Civ City: Rome“ pakuotę. Na visų pirma mintyse iškilo daugybę klausimų, kurių vienas, kodėl taip staiga visi susidomėjo Romos tematika, o ypatingai romėnų gyvenimu. Atrodo kažkokio naujo super ypatingo filmo lyg ir nebuvo, o „Gladiatorius“ jau kiek per senas (net mūsų televizijos sugebėjo jį parodyti po keletą kartų) įkvėpinėti. O gal čia visi ruošiasi prieš būsimąjį BBC televizijos dokumentikos filmą apie romėnus. Taigi, po to kai mus nuvylė „Glory of the Roman Empire“, o iki žadėtojo „Ceasar IV“ dar liko nemažai laiko, į mūsų kompiuterius beldžiasi „CivCity: Rome“.

Spėju, jog daugelį suviliojo gan įdomus pavadinimas, tačiau tuo pat metu ir banalus. Toks jis tampa tada, kai jau galutinai iššifruoji pavadinimą ir pastebi, kad žaidimų industrijai kuo toliau, tuo sunkiau sekasi sukurti originalius pavadinimus. Taigi raidės „Civ“ mums aiškiai rodo, kad žaidimas savyje turės „Civilization“ serijos elementų, o „City“ kiek tai įmanoma primena kitą seriją – „SimCity“. Taigi, jas kartu sujungus mus ir pasitinka „CivCity: Rome“.

Taigi pradęję žaidimą turime pasirinkti savo tolesnį kelią – vykdyti vieno žaidėjo misijas ar iškart nerti į kampanijos režimą. Paprastos misijos dažniausiai turi kelias užduotis jums ir dažniausiai beveik neriboja jūsų laisvės, kelios užduotys netgi yra grynai „sanbox“ tipo. O jau kampanijos režimas jus ves paskui save. Dar daugiau, jis yra puiki vieta pradėti žaidimą, kadangi pirmosios jo misijos bus beveik apmokymų atitikmuo, kur labai įdomus balsas su įsijautimu pasakos ką ir kaip reikia daryti. Bet prisipažinsiu, nuobodulys jus įveiks labai greitai, nes vėliau daugelis funkcijų pasirodys labai matytos ir girdėti elementarius pasakojimus gerokai pabos.

Pati „CivCity: Rome“ sistema yra labai įprasta panašiems žaidimams. Pačioje pradžioje jūs pradedate su pagrindiniu pastatu, kitaip dar vadinamu miestelio centru. Po jūs dažniausiai turite įsisavinti keletą resursų, kaip antai uolų rinkimo ar javų fermas. O jau tada turite rūpintis ir savo brangiausiais gyventojais, įkurdindami juos po pastogę. Tuomet jūsų laukia užduotis taip aprūpinti savo gyventojus, kad jų būstai patobulėtų ir iš paprastos pastogės virstų į trobelę. Po to gyventojų poreikiai, žinoma, irgi išaugs. Dabar jau reikės pasirūpinti, kad jiems netrūktų tunikų ir mėsos. O po to, aišku, reikalavimai dar padidės, kartu didėjant ir gražėjant jūsų miestui.

Didžiausias iššūkis jūsų laukia norint taip subalansuoti miesto valdymą, jog visų žmonių poreikiai būtų patenkinti kuo puikiausiai. Taigi namai turi būti arti mėsininko parduotuvės, kuri savo atveju turi būti netoli aruodo, o jis prie mėsos fermos ir t.t. Tobulėjant miestui, jum netgi teks gerokai pasijaudinti, norint teisingai pastatyti apsaugos bokštelius, kad jie apsaugotų nuo laukinių žvėrių ir taipogi būtų netoli šulinių, kurie savo ruožtų būtų vandens šaltinis gesinant gaisrą.

Norėčiau pridurti, kad jei žaidime ieškosite mūšių, tai pataikėte tikrai ne ten. Daugiausia ką galėsime padaryti šioje srityje tai pasistatyti kareivius ir nusiųsti juos pas priešą iš kur mums ateis žinia: laimėjote ar ne. Tuo tarpu nenorintiems kariauti netgi taip, yra galimybė pasirinkti taikos kelio misijas, kur apie karą net neužsimins niekas. Čia mes statome miestus, o ne ruošiamės karui.

Bet visiems anksčiau žaidusiems miestų statybos žadimus, kaip antai „Caesar“, „Pharaoh“, „Children of the Nile“ ir panašius. Tai šis „CivCity“ įneš šiek tiek naujovių, pirmiausia dėl „Civilization“ įtakos. Turėsime galimybės bet kada pasižiūrėti į išradimų medį ir įsitikinti kas mūsų laukia. Istorijos mėgėjai galės pasinaudoti „Civilopedia“, kurioje ras tikrai daug informacijos apie romėnus, jų gyvenimo būdą ir dar daug įdomių dalykų. O pats miesto valdymo mechanizmas yra tikrai lengvas ir labai paprastas.

Grafikos varikliukas gan gražiai atlieka savo darbą, todėl visos vietovės įspūdingos ir vertos jūsų dėmesio. Galima gan arti pritraukti pasaulį ir stebėti kaip dirba jūsų pavaldiniai, visi kartu siekdami bendros gerovės. O dar maloniau yra tai, kad atsirado netgi galimybė pasižiūrėti ką gi veikia jūsų miesto gyventojai savo namuose, kaip jie gyvena ir kokios jų sąlygos. Visa tai padeda jums įsijausti į miesto valdytojo vaidmenį ir stropiai atlikti pareigą.

Gaila, bet po šitiek gan gražių žodžių seka negailestinga išvada. Visų pirma sunku suvogti kam žaidimas yra skirtas. „Civilization“ fanai čia neras nieko savo ir įdomaus, todėl jų žaidimas nedomins. Tuo tarpu „SimCity“ veteranams žaidimas pasirodys per daug paprastas ir neįdomus, kadangi miesto valdymo mechanizme mums palikta per mažai vietos įvairiems bandymams ir pasirinkimams. O ir žaidėjams, ieškantiems nuostabaus žaidimo apie amžinąją Romą, „CivCity: Rome“ pasirodys per blankus pabandyti. Geriausias pasiūlymas šiuo atveju visiems miestų statybos fanams būtų – palaukti „Caesar IV“, nes juk trečias kartas privalo nemeluoti.