Jei eilinio kompiuterinių žaidimų gerbėjo ( nekalbu apie fanatikus ) paklaustume, kokius jis žino siaubo žaidimus, greičiausiai išgirstume du pavadinimus „Resident evil“ ir „Silent hill“. Įdomu tai, jog abu šiuos šedevrus sukūrė ta pati kompanija iš Japonijos. Ar tai reiškia, jog tik Azijos šalys gali kurti sėkmingus „siaubiakus“? „Nė velnio!“ ,- atsakytumėte jūs, tačiau, kad ir kiek besiginčytume, ko gero pritarsite, jog gerų siaubo žaidimų personaliniuose kompiuteriuose trūksta.

Ir štai pro dūmų užsklandą tarsi fantomas išnyra kompanija „Bethesda softworks“ ir pristato senokai anonsuotą ir reklamuotą žaidimą su labai sunkiai užrašomu ir perskaitomu pavadinimu: „Call of Cthulhu: Dark Corners of the Earth“ Atvirai pasakius, gerbiu kūrėjus, kurie stengiasi gelbėti siaubo žanrą nuo išnykimo personaliniuose kompiuteriuose, o dar labiau tuos, kurių projektai būna kokybiški. Tad ar teks nulenkti galvą prieš „Bethesda softworks“, mes dar pažiūrėsime.

Galbūt tarp skaitančiųjų atsiras žaidimų dinozauras, kuris prisimins, jog kažkada, prieš gerą dešimtmetį, buvo toks DOS siaubo žaidimas „Corridor“. Ten reikėjo vaikščioti po ateivių bazes ir naikinti nežemiškos kilmės priešus. Nors žaidimai yra visiškai skirtingi, tačiau iš senojo „Corridor“ man įsiminė raudona kaukolė, kuri visada išlysdavo prieš akis. Ji tavęs nežudydavo, tiesiog gąsdindavo, pasirodydama pačiu netikėčiausiu metu, kai to nesitikėdavai ir priversdavo smarkiai suplakti širdį ( ech, vaikystė…). Prisipažinsiu, jog vietomis „Call of Cthulhu“ ( toliau COC ) priverčia lygiai taip pat jaustis.

Įsivaizduokite, jog tyliai sliūkindamas pro purvinas viešbučio duris, staiga atsisuki ir už nugaros pamatai stovinti nepažįstamąjį, kuris greičiau panašesnis į išverstakaitį nei į normalų žmogų ir nori tavo galvoje padaryti dvi storas skyles su savo kaimietišku ginklu. COC tikrai verčia jaustis nejaukiai, čia jums ne koks „Land of dead“, kur nuolatinis zombių šaudymas netik, kad verčia jaustis bjauriai, bet vėliau ima žiauriai „užknisti“.

Iš pažiūros COC siužetas neturi nieko ypač išskirtinio. Pagrindiniai veikėjai ne tokie psichologiškai paveikiantys, kaip „Silent hill“ žaidimuose, o pateiktas laikmetis (1915 – 1930 metai ) tikrai yra pakankamai svetimas siaubo žaidimui. Tačiau čia kūrėjai taip išrutuliojo siužetą, kad ima atrodyti, jog tas laikotarpis yra totalus šlamštas ( gerąja prasme ). Kaip mums ir nurodo žaidimo pavadinimas, mūsų herojus, detektyvas Džekas Valteris atsiduria tamsiausiuose pasaulio kampeliuose. Tai nėra kažkokie siaubo portalai, kaip „ Silent hill 4 „ žaidime, o ne, tai paprastos, kažkada normaliai klestėjusios vietovės JAV miestelyje Insmite, kuris atrodo kaip kažkoks purvinas rūsys.

Mes į jį nebūtume atvykę jei ne tas prakeiktas telefono skambutis ir…pinigai. „Šlamantys“ tikrai buvo reikalingi, juk mūsų herojus tik paprastas privatus detektyvas…na bent kurį laiką toks buvo iki lemtingos nakties 1915 metais, kurios jis tikrai nenorėtų prisiminti. Keistos šviesos, paslaptingas kultas, šūviai ir…psichiatrinė ligoninė, bandymas nusižudyti. Ne kiekvienas sugebėtų tiek ištveri ir sugrįžus į gyvenimo vėžes vėl egzistuoti tarp visuomenės. Tačiau Džekas juk nėra paprastas žmogus…teisingai, jis juk COC pagrindinis herojus ir tiesos ieškotojas, todėl taip lengvai juo atsikratyti nepavyks. Tad sulakę skambučio ir nemenkos pinigų sumelės, keliaujame į Insmitą tirti paslaptingo parduotuvės apiplėšimo.

Miestelis svetingumu tikrai nepasižymi. Jei kas nors iš jūsų pažįstamų skundžiasi, jog prekybos centuose yra blogas aptarnavimas, tuomet pasiūlykite jam nuvykti į Insmitą. Čia su jumis netik, kad niekas nesišneka, bet ir vietos teisėsaugai yra tiesiog nusispjaut, kas ir iš kur esate. Nepažįstami atvykėliai čia nepageidaujami, o ypač tie, kurie atvyksta tyrinėti miestelio reikalų. Todėl visada tenka siekti savo tikslų bloguoju būdu: sėlinti ir…žudyti. Tiesa, šaudyti pradėsime ne mes, o vietiniai, kurie, pasirodo, yra susijungę į kažkokią bendruomenę ir siekia pašalinti visus, kurie kišasi ne į savo reikalus.

Galų gale prisiverdame tiek košės, jog visame miestelyje paskelbiamas medžioklės sezonas ir mūsų herojus tampa pagrindiniu trofėjumi. Žinote, kas iš tiesų gąsdina šiame žaidime? Nuolatinė įtampa ir spaudimas. Kad ir kur eitumėte, atrodys, jog kažkas jus stebi ir laukia, kol žengsite netinkamą žingsnį. Galbūt todėl nusprendęs nakčiai apsistoti kažkokiame viešbutyje, vos tik atsidūręs savo kambaryje, užrakinau visas duris.

Niekas manęs to daryti nevertė, nebuvo jokių patarimų ar užuominų, tiesiog suveikė saugumo instinktas. Kaip vėliau sužinojau, buvo verta, mat tą pačią naktį į mano miegamąjį nusprendė užsukti keli vyrukai ir pamokyti, kad tokiems kvailiams, kaip Džekas, nereikia lysti ne į savo reikalus. Tuomet prasidėjo bėgimas per stogus ir laiptines už savo gyvybę. Štai už tą saugumo jausmą, kūrėjai nusipelno pagyrimų. Paprastai žaidimuose tik ir laukiame, kol mus kas nors užpuls ir teks smagiai pažudyti, tačiau COC taip tikrai nėra.

Galbūt taip yra todėl, jog pradžioje ginklo netūrėsime ir teks gudrumu kovoti prieš nedorėlius. Kad jūs žinotumėte, kaip buvo gera gauti pirmąjį pistoletą ir suvokti, jog pagaliau ir mus besivaikantiems valkatoms bus „šakės“. Tačiau čia kūrėjai vėl pakišo mano bjaurioms mintims kiaulę, kadangi kulkų trūkumas visada bus jaučiamas ir teks rinktis slaptą keliavimo metodą. Gal ir teisingai, juk ne Švarcnegeris į Insmitą atvyko. Čia jums ne koks „Painkiller“, tad taiklumą vargu ar teks dažnai demonstruoti.

Pagrindinis žaidimo išskirtinumas iš kitų pirmojo asmens siaubo žaidimų yra, tai jog čia nebus jokių gyvybės matuoklių, moralės skalių ir kitko. Realumas čia visgi egzistuoja. Jei koks nors nedorėlis jus sužeis, gali atsiverti žaizda ir lakui bėgant mirsite dėl kraujo netekties. Jei nušoksite ar nugriūsite nuo aukštos platformos, susilaužysite kojas ir tepsite lėtais šlubuojančiais grobiais, o tai tikrai nepavydėtina, kai jus gaudo krūva įsiutusių miestelėnų. Kai artėsite link savo mirties, vaizdas ims pilkėti, lietis, tad būkite atidūs ir susiraskite saugų kampelį, kuriame galėsite pasinaudoti nuo visų negandų apsaugančiais vaistais. Tiesa, net ir vaistai turi savo trūkumų. Jei dažnai jais naudositės, pradėsite matyti haliucinacijas, girdėti keistus garsus ir t.t. Turėsite galimybę net suprasti, ko bijo Džekas. Pavyzdžiui priėjus prie stataus krašto ima suktis ir svaigti galva.

Čia jau viskas atlikta pagal geriausias siaubo tradicijas. Taip, mergaitės vaiduoklio irgi neišvengsite. Tai jau tampa beveik tradicija. Vos nepamiršau paminėti, jog bus ir monstrų. Na koks gi siaubo žaidimas be jų, Tiesa, patys miestiečiai žaidime atrodys kaip zombiai, tad net ir išmetus monstrus didelio skirtumo nebūtų. Juokauju. Įvairios bjaurybės labai reikalingos ir paįvairina siužetą.

Apie grafiką kalbėti yra kiek sunkiau. Vietomis ji atrodo tikrai šauniai. Ypač puikiai sukurti mediniai pastatai, kurie apšviesti žaibo šviesomis atsiskleidžia visu savo siaubu. Tačiau kartais galima pradėti galvoti, jog žaidimas buvo išleistas kažkur 2004 metais. Išlenda daiktų kampuotumas ir net kai kurie veidai galėtų turėti daugiau detalumo. Miestiečių akys būna tokios išverstos, jog atrodo, kad tuoj iškris iš jų purvinų veidų. Taigi, kartais galima nustebti, pamačius puikiai ir siaubingai sukurtus objektus ar statinius, tačiau įėjus į jų vidų…rezultatu galima šiek tiek nusivilti.

Reziumuojant galiu pasakyti, jog COC gali žaisti, tik nesveiki žmonės ( neįsižeiskit ). Jei esate pasirengęs praleisti apie 10 valandų tarp pasikorusių ar kitaip save pribaigusių žmonių lavonų, bėgioti nuo nesveikai atrodančių žmonių ir monstrų, tuomet sveiki atvykę į bendrą ligoninę kartu su manimi, mat man šis žaidimas man paliko gan neblogą įspūdį. Bėda tik ta, jog čia nebus jokių psichologinių „siaubiakų“ elementų. Čia tik kraujas, numirėliai ir purvas. Tad ar išdrįsite sėsti į autobusą ir vykti į Insmitą, spręskite patys. Tiesiog žinokite, jog aš jūsų ten lauksiu…