Turbūt 75% pamačiusiųjų pagrindinį banerį pagalvojot „WTF“ ir būtent todėl čia užėjot. Tikiu, kad 20% paspaudė ant banerio dėl to, kad praktiškai bet kas, susijusio su „Metal Gear Solid“ serija sukelia pagundą. Likę 5%, kaip spėju, spaudžia su pele ant visko, ką pamato, todėl tam tikra prasme net nesitikiu, kad tie 5% skaito tai, kas čia parašyta. Taip, aš tikrai žinau, kad „Metal Gear Solid 4: Guns of the Patriots“ apžvalga „Games.lt“ portale jau yra, ją parašė skaitytojas ir visi norintys gali bet kada paspausti ant nuorodos ir perskaityti, bet esmė tame, kad 2008 metų birželio mėnesį mes su Artojumi prisižadėjom vienas kitam parašyti drauge „MGS 4“ apžvalgą ir ją patalpinti į svetainę. Deja, planai neišdegė ir žaidimas nebuvo aprašytas. Jei paklaustumėte manęs „kodėl“, aš tylėčiau. Ir iš mano nuleistos galvos būtų aišku, kad paprasčiausiai pabijojau. Tai ne šiaip sau žaidimas, todėl aišku, kad ir apžvalga turėtų būti ne šiaip sau. Tačiau nuo žaidimo pasirodymo jau spėjo prabėgti septyni mėnesiai ir Artojas apžvalgos neberašo todėl aš, norėdamas sukelti bent jau minimalų įspūdį, cituosiu Artojo mintis iš jo asmeninio blogo. Beje, šio žaidimo apžvalgą dabar jūs skaitote dar ir todėl, kad „Games.lt“ vieningai nusprendė suteikti „Metal Gear Solid 4“ metų žaidimo titulą „PlayStation 3“ platformoje.

Apie „kramtukus“, kurie netepa mūsų džinsų

Šį kartą nematau prasmės ką nors rašyti apie kūrėjus, nes žaidimą kūrė „Konami“. O be kita ko ir pats Hideo Kojima, kuris su savo išsišokimais jau ne kartą erzino žaidėjų bendruomenę. Ką turiu omenyje? Ogi tuos daug dėmesio susilaukusius pasisakymus, kad jis nekurs nei antros, nei trečios, nei ketvirtos serijos dalių, o kai reikia prie visų prisidėjo. Bet ir nesigilinam. O kadangi pastraipa apie kūrėjus atpuola, protingiausia būtų pereiti prie žaidimo trūkumų, kuriuos vienu kartu tiesiog šauniai aptarė Artojas: „Pradėsiu nuo to, kas nepatiko ir apie ką jau esam daug sykių kalbėję. Tai priverstinis žaidimo diegimas į PS3 HDD. Pats tokios procedūros buvimas ne juokais erzina. Reikia pripažinti, kad šioje vietoje Hideo Kojima labai pasistengė neerzinti žaidėjų ir diegimo procesas, nors ir nepageidautinas, bet malonus. Jis trunka vidutiniškai 3-5 minutes prieš kiekvieną aktą, o proceso metu Solid… eeee… Old Snake paprasčiausiai stovi ir rūko. Plėšia cigariukus vieną po kito, po kelis dūmus. Tvarkingai užgesina činčikus savo nešiojamoje peleninėje ir prisidega naują. Rūkantiems žaidėjams tai pasiūlymas irgi parūkyti, nerūkantys tuo tarpu gali atsinešti talerių. Taleriai tai tokie apvalūs vafliukai. Būna įvairių skonių, bet esminis jų bruožas, kad jie yra visai gardūs kaip užkanda, ir labai tinka vartoti žaidimo metu. Neteplioja rankų. Čia ne reklama, o mano naujausias atradimas. Jau tiek laiko norisi žaidžiant kažką pakramtyti, bet dauguma kramtukų tepa rankas, kurios savo ruožtu tepa džinsus. Taleriai to nedaro.“

Apie asmeninius vertinimus

Žaidimui skyriau tokį balą ne todėl, kad man patinka žaidimams duoti vien aukščiausius įvertinimus, o todėl, kad jis tiek nusipelnė. Skamba labai paprastai ir banaliai, bet tai tiesa. Aišku, tai tik mano asmeniniai vertinimai, o kas liečia užsienio kritikus, tai: „Reikia pripažinti, kad visi didieji davė žaidimui 10/10 vertinimą neveltui. Sunku pasakyti kodėl bendras vertinimų vidurkis svyruoja tarp 92-94 procentų. Greičiausiai tai susiję su keliolika žaidimą lydėjusių skandalų. Ryškiausias jų lietė būtent žaidimų apžvalgininkus po to kai Konami neoficialiai uždraudė viešinti informaciją apie video intarpų trukmę bei žaidimo diegimo ypatybes. Po to kai šie gandai išvydo dienos šviesą, kai kurie portalai atsisakė apžvelgti žaidimą, dar kiti numušė balus už tuos pačius video intarpus.“ Dar kartą dėkoju Artojui, nors jis manęs dabar ir negirdi.

Žaidimo tema, apie kurią kiti nekalbėjo

Vargu ar kas galėtų detaliau aprašyti aplinką, į kurią mus nukelia naujausias serijos žaidimas todėl iš karto duodu valią Artojaus citatoms: „Žaidimo veiksmas nekonkreti, bet ir nelabai tolima ateitis. Mes atsiduriame pasaulyje, kuris mažai kuo skiriasi nuo šiandieninio. Jame egzistuoja karšti taškai ir tai šen tai ten, nuolat vyksta karai. Skirtumas įžvelgiamas pačiame karo principe. Žaidimo metu vykstančiuose karuose, kariai kaunasi ne už tėvynę, tikėjimą ar savus įsitikinimus. Visi karai vyksta už pinigus. Jų priežastis gali būti bet kokia, ji nepabrėžiama, bet iš esmės tai konfliktai susiję su vieno ar kito regiono kontrole. Konflikto metu viena arba abi pusės samdo armiją ir ši kariauja. Prieš pradedant žaidimą, kol duomenys kraunami į PS3 atmintį žaidėjas stebi televiziją. Galima junginėti kanalus ir mėgautis daugiau ar mažiau šizofreniškais vaizdais iliustruojančiais laikmečio, kuriame vyksta žaidimas, kasdienybę. Ten pat transliuojami ir samdomų armijų reklaminiai video klipai. Iš visko, ką mačiau, rusų organizacija „Oceloto Gniaužtai“ yra susukę patį nerealiausią filmuką „Nėra taikos be karo“. Hideo turėtų nusiųsti jį į Kanus. Žiauriai geras klipas. <…> Tačiau savo žaidime Hideo žengia toliau. Virš visų samdinių dar egzistuoja ir sistema, kuri karą paverčia įdomesniu. Iš esmės joje suregistruotas kiekvienas karys, kiekvienas ginklas, kiekvienas technikos įrenginys. Esmė tame, kad norėdami oficialiai parduoti savo paslaugas samdiniai privalo registruoti save sistemoje. Tai daroma įsišvirkščiant tam tikrų nano dalelių. Po injekcijos karys tampa tobulu. Nano injekcija stebi jo būklę, koreguoja psichologinę būseną, suteikia papildomų jėgų, padeda koordinuoti veiksmus su būrio draugais vos ne minčių skaitymo lygmenyje. Karys tampa tobulai funkcionuojančia mašina. Mainais už tai jis tampa sistemos dalimi. Sistemos, kuri 24/7 stebi jo veiksmus, sveikatos ir psichikos būklę. Kiekvienas kariui išduotas ginklas taip pat susietas su sistema ir asmeniniu jo ID. Tokiu būdu niekas ir niekada negali iššauti iš svetimo ginklo, detonuoti svetimos granatos ar pasinaudoti svetima technika. Jei sistema užpelenuoja psichinį nestabilumą arba kario agresiją, sakykim, civilių atžvilgiu ji automatiškai užrakina visus jam išduotus ginklus ir taip neutralizuoja pavojingą kovinį vienetą. Žodžiu tobula sistema karui. Bet kai yra sistema, yra ir būdai ją sulaužyti. Apie tai ir pasakoja žaidimas.“

Pasenęs, bet vis dar nuodingas

Šiame kontekste ir išnyra pagrindinis serijos veikėjas Solid Snake. Gerokai pasenęs, pavargęs ir nepajėgus pradėti, o tuo labiau tęsti karo vienas. Čia pat skubu parašyti, kad žaidimo nerekomenduoju žaisti tiems, kurie iki šiol nematė akyse nei vienos „Metal Gear Solid“ serijos dalies, nes jūs tikrai nustebtumėte pamatę, kaip kūrėjai sugebėjo visas jas apjungti ir išplėtoti naujausiame žaidime. Taip, žaidžiant bandoma sukurti bendrą vaizdą apie tai, kas buvo, naudojant šiokius tokius video intarpus, bet kam save maitinti detalėmis jei galima laisvai pereiti pilnus žaidimus, tokiu būdu užtikrinant sau papildomą malonumą? Šiaip ar taip šioje dalyje mes valdome tik vieną personažą, „Old Snake“, tačiau tai tik į gerą. Taip pat šiame žaidime mes sutiksime ir Rojų Kempbelą, kurį visi fanai turėtų prisiminti dar iš pirmosios „MGS“ dalies, ištikimą Sneiko bičiulį Otaconą, Naomi, Meryl bei Mei Ling. Visi veikėjai, kad ir kokie skirtingi būtų, puikiai sutalpinti į naująją serijos dalį ir su visais iš jų bus bent po keletą video intarpų. Bet kadangi „Konami“ ieškojo (ir tikrai surado) kompromiso, į žaidimą buvo pakviesti ir Raidenas su Vampu, kurie priduoda istorijai daugiau dramatinių momentų. Ir aš jau net nekalbu apie naujus veikėjus, kurie ne tik puikiai pristatomi šioje dalyje, bet ir greitai įsimenami. Nesinori dabar man leistis į klaidžias žaidimo istorijos analizes, nes susipainiojimas ir pasiklydimas jose yra neišvengiamas todėl tik pasakysiu, kad geriau užbaigti dar „Metal Gear Solid“ pradėtus veikėjų santykius ir jų pasekmes sunkiai įmanoma. Ir vargu ar kas ryžtųsi dabar su manimi ginčytis šia tema…

Bandymas neatsilikti nuo mados

Atsimenu, kad prieš žaidimui pasirodant buvo užvirusios diskusijos dėl akies raiščio, kuris įvairiuose poligrafiniuose žaidimo viršeliuose puošė Solid Snake veidą. Kažkas netgi drįso spėti, jog ir vėl (kaip ir „Metal Gear Solid 3: Snake Eater“) žaidime mums teks valdyti Big Boss, tačiau dabar visi neramumai praeityje, nes garsusis akies raištis tėra naujas Sneiko žaisliukas „Solid Eye“, kuris puikiai padeda susiorientuoti žaidimo pasaulyje. O naudotis juo teks praktiškai visur, nes žaidimas, galima sakyti, pats tuo pasirūpina: iš karštos karo zonos mes būsime permesti į mišką, iš miško į miestą, labai primenantį Prahą, o dar vėliau – būtent ten, kur viskas ir prasidėjo. Visose vietovėse teks akylai stebėti aplinką, nes dabar žaidimas – dar gyvesnis nei buvo anksčiau. Tiesa, mūsų užduotis žymiai palengvina dar viena naujųjų technologijų dovana žaidimo protagonistui – „Octo-camo“ kostiumas, kuris keis spalvą priklausomai nuo paviršiaus prie kurio mes būsime prigludę. Tai ypač pravartu turint omenyje, kad „MGS 4“ – vis dar sėlinimo žaidimas. O net jei ir daug šaudysime, su „Octo-camo“ galima bus kur kas lengviau pasislėpti nuo priešų. Bet tai dar ne viskas. Kad žaidime mūsų gyvenimas virstų pasaka kūrėjai pridėjo „Metal Gear Mk.“ robotą. Jis bus naudojamas ne tik susisiekimui su Otaconu, bet ir įvairiems apžvalginiams tikslams. Turint omenyje roboto galimybę kuriam laikui tapti nematomu, mes ne tik galėsime plačiau ištirti mus supančią aplinką, bet ir naudodami nedidelę elektros srovę kuriam laikui atjungti patruliuojančius priešus.

Apie brandumą ir ginklus

„Nelabai tikiu, kad įmanoma įveikti žaidimą rekomenduojamu sudėtingumo lygiu paprasčiausiai iššaudant priešus. Yra lygiai ir vietos kur šaudyti būtina. Yra lygiai ir vietos, kur žaidėjas pats pasirenka atakos būdą ir yra lygiai ir vietos, kur būtina apsišarvuoti kantrybe ir šliaužti. Lėtai. Sustojant kas kelis metrus ir nejudant gulėti kelias ar net keliolika minučių. Kai man buvo 16 aš negalėjau pernešti tokių vietų. Kas per nesąmonė 10 minučių gulėti po sunkvežimiu kai jį saugo vienui vienas sargybinis… Pats Hideo viename iš interviu sakė, kad jam liūdna, jog jo paties sūnus ir jo bendramoksliai visiškai nevertina MGS. Nes jis… Nuobodus! Bet čia pat ir pasitaisė: nuobodus tol, kol žaidėjas jaunas. Japonijoj jau sklinda gandai apie specialius MGS ir GT projektus „for boyz“. Kaip ten bebūtų aš asmeniškai vertinu MGS4 už įvairovę. Tai ne vien sėlinimas. Per tas kelias žaidimo valandas pasimėgavau ir labai įtemptais gatvės susirėmimais. Papleškinau į šarvuočius iš RPG. Žodžiu buvo linksma. Esmė tame, kad misijos metu Old Snake gali pasivogti ir apsirengti jam palankios konflikte dalyvaujančios pusės uniformą ir tokiu būdu su visa minia sudalyvauti mūšyje. Jei šaudyt nesiseka, galima palaukti kol susirėmimas užaštrės ir patyliukais jį apeiti. Kitas dalykas tai ginklų fetišas. Tai, kaip Old Snake elgiasi su naujai gautais ginklais užima kvapą. Kaip jis juos apčiupinėja, apžiūri, išardo, sudeda, užtaiso, pakilnoja ir galų gale patestuoja. Jo judesiuose juntamas išsilavinimas, geras skonis ir daugelio metų patirtis. Prie viso to dar pridėkime faktą, kad dalis ginklų modifikuojama spec. įranga. Ją reikia pirkti už valiutą, gautą parduodant nereikalingą amuniciją ar ginkluotę. Juodojoje rinkoje galima įsigyti visko, pradedant standartiniais duslintuvais ar dot-sight taikikliais, baigiant išskirtiniais ir labai kokybiškais ateities ginkluotės pavyzdžiais. Tiesa, jokių lazerių pew pew pew nesitikėkit. Visa žaidimo ginkluotė yra arba paimta iš mūsų dienų arba tai yra šiek tiek modifikuotos šiuolaikinių ginklų versijos.“ Tikiuosi, kad ne man vienam po Artojaus įžvalgų tesinori pritariamai linksėti galva ir nieko daugiau nesakyti/nerašyti, kad tik nesugadinčiau įspūdžio.

Reklama, kuri nieko nekainuoja

Turbūt mes jau esame įpratę video žaidimuose matyti populiariausių visame pasaulyje produktų reklamą arba net panaudojimą. Ne išimtis šį kartą ir „MGS 4“. Tik skiriasi jis nuo kitų žaidimų tuo, kad čia ta reklama nėra įkyri, neerzina ir nesukelia šalutinio poveikio. Jeigu matai, kad Sneikui stresinė situacija, čiumpi „Playboy“ žurnalą, vartai, viena akimi dirsčiodamas aplink ir lauki tos akimirkos, kada vėl galėsi pulti arba trauktis. O dar geriau išsitraukti „iPod‘ą“, kuriame esančios dainos praverčia ne tik tada, kai reikia sumažinti stresą, bet ir tuomet kai žaidime pasidaro liūdna ir norisi sliūkinti palei kokią nors sieną į taktą. Tikrai veža – nei pridėsi, nei atimsi. O jei nesitiki ir norisi svaresnio liudijimo, skaitykite, ką apie tai parašė Artojas: „Besidomintiems kokybišku product placementu žaidimuose/kine, MGS galėtų tapti vadovėliu. Žaidime matome Apple, iPod, Playboy, kelių ankstesnių Kojimos darbų reklamas. Visa tai pateikiama kaip kontekstinė reklama, niekaip nežalojanti žaidimo turiniu ir net atvirkščiai, teikianti malonumą. Aš pasakiau reklama teikianti malonumą? Mhm… Taip ir pasakiau“

Dydis

„Metal Gear Solid 4: Guns of the Patriots“ yra pirmasis „PlayStation 3“ kompiuterinis žaidimas, kuris sugebėjo pilnai užpildyti visą blu-ray disko talpą, o tai yra 50 GB. Manau, kad vien šis faktas mums jau daug pasako, todėl abejoti „MGS 4“ vizualine kokybe galėtų tik neišmanėlis arba užsispyrėlis. Šiuo metu visi tvirtina, kad „Killzone 2“ priblokš visus savo grafika ir nustatys naujus standartus, bet kol jo nėra, absoliučiu lyderiu aš linkęs laikyti „MGS 4“. Akivaizdu, kad prie žaidimo buvo dirbta iš peties. Bežaidžiant apatinis žandikaulis daužosi į stalą iš nuostabos pernelyg dažnai, o atėję į svečius draugai nebenori išeiti. Tai paprasčiausiai fiesta akims. Dėmesys detalėms. Išbaigtumas. Lygiai tiek galima būtų atseikėti ir kalbant apie garso takelį, bet nėra prasmės. Ir argi aš nustebinčiau ką nors pasakydamas, kad David Hayter, jau tiek metų atsakingas už Sneiko įgarsinimą neturi lygių?

Apie būsiančius

Nekreipiant dėmesio į visa tai, kas buvo parašyta anksčiau galima būtų pasakyti, kad tai paprasčiausiai žaidimas, kuris įkvepia. Žaidimas, kuris kaip reta yra vertas pilnos savo kainos. O be kita ko žaidimas, turintis pabaigą. Nežinau iš kur pas mane mada kabinėtis prie žaidimų pabaigų (galbūt savo laiku pernelyg išlepino „Final Fantasy X“), bet dažniausiai jos mane nuvilia. Ir štai „Metal Gear Solid 4“, kaip, beje, ir prieš tai buvęs „Metal Gear Solid 3“, ne tik patenkino mano poreikius, bet ir pribloškė. Patys sukūrė, patys pagerino. Sakiau ir sakysiu, jog „Konami“ – tai firma, neturinti ribų. Tikėtina, kad būsim stebinami ir toliau. O tai, kita vertus, nėra gerai, nes negalėdami atsigauti po žaidimų mes ir vėl vėluosime su apžvalgomis…