Kuomet indie žaidimai dygsta kaip grybai po lietaus, jų kūrėjai, nori nenori, turi sugalvoti ką nors naujo, kuo jų žaidimas išsiskirtų iš krūvos kitų, be galo panašių žaidimų. Tai itin aktualu platformerių žanre, kuriame tą šokinėjimą nuo platformos ant platformos reikia kažkaip paįvairinti, pagyvinti, įdėti inovatyvių mechanikų ar kitokių elementų. Šioje apžvalgoje pažvelgsime, kokias inovacijas siūlo dar vienas, ganėtinai naujas platformeris „Gravi“.
Pradėkime nuo bendrosios dalies. Čia mes valdysime ganėtinai žavų žydros energijos kamuoliuką, vardu „Gravi“. Deja, mūsų „Graviui“ nepasisekė ir dar būdamas saugykloje jis spėjo įsigyti mirtiną priešą – raudonąjį „Anti-Gravį“. Galima sakyti, ties tuo žaidimo istorija ir užsibaigia. Dabar žydrajam kamuoliukui reikės šokinėti per eilę platformų, išvenginėti įvairiausių spąstų bei išspręsti nemažą kiekį lygiuose pasitaikysiančių mįslių.
Ko gero įdomiausias žaidimo aspektu galima laikyti „Gravio“ judėjimo mechaniką. Čia (dalinai) galėsime nepaisyti gravitacijos dėsnio. Tai yra, šokinėsime ne mums įprastu būdu naudodami kojas ar kokias kitas galūnes, o perkeldami dalį savo masės į pasirinktą tašką, kuri, atitinkamai, pritraukia visą likusį „Gravį“. Tai mums suteiks unikalų procesą, leisiantį laipioti sienomis, peršokti nemažus atstumus, pralįsti pro smulkius tarpelius. Įdomu jog iššautą masę visuomet galima atitraukti anksčiau laiko, taip dalinai reguliuojant skrydžio stiprumą.
Kitas įdomus judėjimo aspektas – „Gravio“ inertiškumas, veikiantis kaip koks nors paprastas kamuolys: užtenka vos vos pajudėti ir valdomas kamuoliukas pasiridens keliais milimetrais daugiau, nei buvo tikėtasi.
Aišku, tokios inovacijos neapsieina be neigiamų pasekmių. Iš didžiausių čia galima paminėti iššaunamos materijos netaiklumą (lyg šaudydami iš šautuvo taikytumėmės „iš akies“, nenaudodami kryptuko ir taikiklio – atrodo, kad bus tiesiai į dešimtuką, bet realiai gaunasi metrą į šoną) bei „Gravio“ inertiškumą (tas papildomas milimetras dažniausiai būna tiesiai ant spąstų). O jei sudėtume šiuos su dalykus kartu, gautume situaciją, su dviem (labiausiai) tikėtinom išeitim: arba nepataikysime į viršų, nespėsime prisitraukti ir mirsime, arba užlėksime ant spąstų. Tokie dalykai, deja, verčia žaidimą išjungti „iki kito karto“.
Kitas dėmesio vertas dalykas yra patys lygiai, kurių žaidime, šiuo metu, yra 40. Įdomiausia jog tai nėra paprastos platformos, pilnos įvairiausių spąstų. Čia, kartu, reikės spręsti įvairias mįsles, aktyvuoti tam tikrus jungiklius, leisiančius pasiekti finišą. Apskritai, lygių sudėtingumo lygis yra gana status – pirmieji yra netgi per daug lengvi, o tolimesnieji verčia kaip reikiant paplušėti. Tą šiek tiek sušvelnina kiekviename kampa randami atskaitos taškai, bei trumpas kelias, kurį reikės nukeliauti. Na, o jei nutiktų taip, kad paprasti spąstai ir mįslės nebūtų didelė kliūtis, žaidime galima papildoma rinkti sunkiai pasiekiamus energijos kamuoliukus, už kurių surinkimą žadami neprasti apdovanojimai.
Be žaidybinio proceso, verta paminėti ir garso takelį. Nors čia neišgirsime nieko panašaus į „Electronic Super Joy“, visgi, grojanti melodija puikiai derasi prie riedančio „Gravio“.
Taigi, pabaigai galima teigti jog „Gravis“ nėra eilinis platformeris. Įdomioji „dalinai gravitacijos nepaisanti“ mechanika, mįslių prikaišioti lygiai bei neblogas garso takelis veda prie „Not bad“ veido išraiškos.
