Atsukti laiką atgal gali tik bepročiai arba labai kūrybingi žmonės. O aš galvojau, kad tokių nebūna. Matydamas aplink save vien bepročius ir nesusipratėlius, nevalingai pagalvojau, kad tokių knibždėte knibžda visas pasaulis. O pasirodo, kad ne… Visų pirma pripažinau tai pats sau ir tik dabar rašau apie tai viešai. Kažkodėl peržaidęs tikrai gerą žaidimą, visada skatinu save eiti toliau, sakau, kad dar ne viskas prarasta. Ir šiandien aš galiu tik pasidžiaugti, jog pasaulyje mes turim Ubisoft. Šiai kompanijai reikėjo laiko įsibėgėti, o kai tą galiausiai padarė, padovanojo visiems nesusipratėliams atkurtą Persijos princą, kuris tapo naujos kartos veiksmo žaidimų simboliu, o tiems, kas mėgsta žudyti tyliai atidavė Semą Fisherį. Bet viskas, ką laikėme nauja, tapo sena ir Ubisoft vėl išsiropštė iš savo paslaptingo urvo nustatyti naujo veiksmo žaidimų standarto. Kadangi tai įvyksta ne kasdien, aš linkęs laikyti Assassin‘s Creed pasirodymą tikra švente. Talentingi žudikai, kaip ir rašytojai, gimsta tik vieną kartą.

Ryžių laukas

Neužtektų seilių apspjaudyti visiems užsienio apžvalgininkams, kurie leido sau rašyti apie Assassin‘s Creed bet kaip. Ypatingai sunkų akmenį metu į IGN daržą. Akivaizdu, kad jų tinklo švietėjai pašykštėjo tiek savo patirties, tiek supratimo, nes tai, ką jie parašė jau yra klaidinga informacija. Erezijos, kaip pasakytų Altair. Tuo tarpu paspausti ranką norisi Gamespot apžvalgininkui, nes stiprus devynetas jau yra arčiau tiesos. Pasvarstykite, mielieji, už ką jums arba jūsų klasiokams (kuriems dažniausiai po to visi pavydi) mokytojai rašo devynetus? Už precizišką, tikslų, išsamų darbą. Lygiai tokį šį kartą žaidėjų publikai padavė pirmūnai iš Ubisoft. O kai darbas akivaizdžiai geras, dėl įvertinimo kaltas gali būti tik mokytojas. Bet užteks apie neigiamas emocijas, man šiandien šventė. Pasitaiko atvejų, kad Japonijoje, augindami ryžius, žmones nesusilaukia visiškai jokio derliaus. Būna tokia nelaimė ir pasikartoja. Metai, antri, o derlius vos apčiuopiamas. Tačiau visada iškentęs ką nors blogo, susilauki gero. Taip ir su ryžiais. Anksčiau ar vėliau atslenka metai, kuriais žmonės gauna tiek ryžių, kad galima iš naujo pradėti vystyti prekybą, ką jau kalbėti apie milžinišką rezervą kitiems metams. Šiandien, bešvesdamas džiugią žinią, aš jaučiuosi kaip japonas, auginantis ryžius. Visus metus praktiškai marino badu veiksmo žaidimų kūrėjai… Žanro meistrai Capcom davė užkasti ant vieno dančio Lost Planet, Midway pagamino vieną sumuštinį, vardu Stranglehold, o Eidos padavė stiklinę atsigerti, kurioje plaukiojo Lara Croft. Buvau marintas badu arba verčiamas valgyti tai, kas neskanu. Po galais! Vienu metu netgi buvau pradėjęs žaisti vien arkadinius žaidimus, kurių dabar pas mane pilnas X360 hardas. Bet tie laikai praėjo. Ubisoft pagaliau sviedė į mane savo prinokusią Assassin‘s Creed burbuolę ir aš vos nepaspringau. Žaidimas mane pribloškė. Prisiklausęs ir prisiskaitęs apie jį tiek daug aš net nežinojau ko tikėtis. Jei taip jaučiatės ir jūs – pirmąją pusę ne jūs valgysit, o žaidimas valgys jus. Patikėkit manim.

Prasmės nėra

Kai tik gavau žaidimą ir praleidau jame pirmąsias kelias valandas – reikėjo laiko atsigauti. Tai, kas buvo pamatyta, niekaip neapleido mano ir taip užkrautos galvos. Nuo to laiko kantriai laukiau savaitgalio, kurį pradėjau ramią penktadienio popietę jau rimtai įsijungdamas žudiko baltu gobtuvu kronikas. Tai va. Kai įsijungiau taip ir gavosi. Prieš pradedant žaisti už lango dar buvo šviesu, o kai nutariau pamiegoti – jau švito. Netgi gerai nepamenu kiek valandų prabėgo, bet turiu tokią pasalūnišką nuojautą, kad daug. Bet nutraukiau žaidimą ne todėl, kad baigėsi, o todėl, kad jaučiau, jog tęsti nebegalėsiu. Pamiegojęs dieną praleidau aplinkoje, neturinčioje nieko bendro su žaidimais, o sekmadienį vakare užbaigiau jį iki galo. Tik jokiais būdais nepagalvokite, kad Assassin‘s Creed – trumpas. Žaidimas tikrai gana ilgas, tačiau aš buvau toks ištroškęs ir išalkęs, kad tiesiog negalėjau sustoti. Kai žaidi nėra prasmės nei valgyti nei gerti realybėje, nes tai jausmas, kuriam nėra lygių. Emocijos, kurių nenugalėtų jokie kiti pirmi kartai. Na, po teisybei gal kiek ir hiperbolizuoju, bet kad tai vienas iš geriausių šiais metais išleistų žaidimų – faktas.

Apie tarpininkus

O jei tiksliau – apie mus. Visas žaidimas padalintas į dvi dalis – praeitį ir ateitį. Dabartimi ir tuo pačiu jungtimi tampame mes. Lygiai taip pat jautėsi ir Desmondas, gulėdamas ant naujausio žmonijos atradimo mokslo srityje. Nieko nesuprasdamas ir nesusigaudydamas (kaip, beje, ir mes) jis detalė po detalės bandys suprasti savo paskirtį vienas po kito lekiančių įvykių sekoje. Bet kol kas kuriam laikui palikime jaunąjį barmeną ir šiek tiek pasigilinkime į tai, ką turime. O turime netikėtą siužetinį vingį žaidimui dar net neprasidėjus, todėl visi, ką mokslinės fantastikos tema badyte bado gali žaidimu ne juokais nusivilti. Tuo tarpu tiems, kas laiko save galvą pametusiais dėl SCI-FI, patariu įsiklausyti. Ateities pasaulyje mokslininkai atrado žmogaus prisiminimų skaitytuvą. Tačiau žavi tai, kad minėtas prietaisas gali ne tik perskaityti tavo arba mano atmintį, bet tuo pačiu ir mūsų tolimiausių prosenelių. Tai reiškia, kad ateityje žmonės pagaliau surado būdą kaip perrašyti visą istoriją be menkiausios spragos, bet kažkodėl žaidimo visatoje mokslininkai pradeda ne nuo to. Atradę paprasčiausią barmeną Desmondą, kurio tolimas giminaitis kažkada buvo žudikas, jie sumąsto išsiaiškinti, ką gi jis tokio tuo metu atrado, apie ką istorija nutyli. Tam Desmondas paguldomas ant atminties skaitytuvo ir veiksmas nusikelia į praeitį. Kūrėjams reikėjo kažkokio kabliuko, kuriuo tapo tie patys prisiminimai. Kad atkurti būtent tą vienintelį fragmentą, kurio siekia mokslininkai, mums ir jiems reikia atkurti visą esamą atmintį, kurios likučiai tampa atskaitos tašku. Taip žaidėjai ir susipažįsta su Altair, arogantišku viduramžių žudiku…

Nėra indulgencijų?

Iš tikrųjų jeigu žaidime galima būtų pirkti indulgencijas – paprasčiausiai nebebūtų kur daugiau tobulėti. Tiems, kas nelabai susigaudo, indulgencija – tai nuodėmių atleidimo raštas, kuris išduodamas už pinigus arba už nuopelnus bažnyčiai. Gaila, kad Altair ir taip viskas galima. Žudikas priklauso tam tikrai draugijai, kuri atsakinga už pernelyg didelę grėsmę miestų gyventojams keliančių asmenybių likvidavimą ir savo funkciją ji, reikia pabrėžti, atlieka nepriekaištingai. Savo kelionę jūs pradėsite nuo vienos klaidos herojaus gyvenime, po kurios jis netenka visko, ką buvo pasiekęs ir yra priverstas pradėti savo karjerą iš naujo. Kartu su pripažinimu neteksite ir visų Altair sugebėjimų, o taip pat ir ekipiruotės, tačiau jums progresuojant viskas po truputį bus sugrąžinama. Tuo pačiu metu mažytį akmenuką į Assassin‘s Creed daržą teigdamas, kad viskas, kas sugrąžinama žaidimui einant į pabaigą yra beverčiai menkniekiai, bet padėtį gelbėja pati intriga, kuri greitai privers pamiršti daiktų stygių ir greitai skubėti toliau. Tačiau tai, ką tik ką perskaitėte tėra viena iš daugelio gairių, ant kurių ir pastatytas žaidimas, todėl kaip galima nuosekliau pabandysiu aptarti likusias. Kad suprastumėte mano padėtį palyginimui įsivaizduokite voratinklį, kuris sudarytas iš daug gijų ir vos palietęs kurią iš jų iškart prilimpi, todėl prisiliesti prie kiekvienos atskirai darosi labai sudėtinga.

Kad lengviau suprastumėte…

Kad geriau įvertintumėte Altair padėtį reikia pradėti nuo konkretaus laiko. Bet kai tik pamačiau prieš save Desmondą, nusprendžiau nesekti jokių konkrečių datų nes jos paprasčiausiai neapibrėžtos. Žaidimui to nereikia. Todėl kiekvienam prisėdusiam užtenka žinoti tai, kad vyksta kryžiaus žygis ir jam vadovauja Ričardas Liūtaširdis. Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad tais laikais didžiųjų šalių valdovams buvo labai madinga vadovauti kryžiaus žygiams ir tikrai nenuostabu, kad jie taip ir darydavo, nepaisant to, kad žygiai dažnai nepasiteisindavo. Tai va. O visa tai sakau tam, kad pamatę barzdotą aukštą vyrą, kuriam visi rodys pagarbą neklaustumėt savęs „kodėl man neeina jo nužudyti?“, o suprastumėt, kad tai – Ričardas Liūtaširdis. Tame pasaulyje kur jūs atsidursite niekas pirštais nerodys ir nesakys „čia jis, nusilenk!“ arba „nudurk jį, čia gi tavo taikinys“. Daug dalykų teks numanyti patiems ir lygiai taip reikės orientuotis visiškai svetimoje mums aplinkoje. O jūsų užduotis, norint atgauti turėtą šlovę ir pripažinimą, bus toje pačioje be galo plačioje aplinkoje surasti ir nužudyti devynis skirtingus, bet labai įtakingus vyrus. Tačiau esminis skirtumas tarp Assassin‘s Creed ir kitų panašaus pobūdžio žaidimų yra tas, kad čia jums niekas nieko nesakys. Jei norėsite informacijos, turėsite jos prasimanyti pats. Vienintelis dalykas, ko galite tikėtis, tai brolių (taip organizacijos nariai vadina vienas kitą) pamąstymų. Kiekviename mieste, kuriam organizacija neturės daug įtakos bus po vieną jos įsteigtą biurą, o jo buvimo vietą jūs žinosite. Todėl atradę tokį biurą atrasite jame ir atsakingą asmenį, kuris pasistengs patarti jums nuo ko pradėti savo paiešką ir kokią padėtį taikinys užima mieste. Tarp kitko vos patekę į miestą (jų iš viso bus trys, o tarp jų ir Jeruzalė, kurią daugiau ar mažiau žino visi) iš karto neturėsite priėjimo prie jo viso. Pradėsite nuo tam tikros dalies, o dalių kiekviename mieste taip pat bus po tris: turtingųjų, vargšų ir neutrali. Tai štai. Įdomu yra tai, kad neprieinamas miesto dalis dengs mėlynas rūkas, o kai pamėginsite pro jį prasiskverbti, gausite logišką atkirtį, jog ši atminties dalis kol kas nepasiekiama, neatkurta.

Kas nesuteikia žaidimui gylio

Kol dar nepamiršau, pasistengsiu greitai aptarti arklių funkciją žaidime. Na, jei žiūrėti į juos labai primityviai, tai arkliai skirti tam, kad nugabenti jus iš vienos vietos į kitą greičiau nei tą pajėgtumėte padaryti patys, tačiau jų buvimas tai jau kažkas tokio. Šiuo metu ant pirštų galiu suskaičiuoti tik tris žaidimus, kur arkliai buvo integruoti tikrai pilnavertiškai. Pradėti ko gero reikėtų nuo „Shadow of the Colossus“ (PS2), antroje vietoje aš matau „The Legend of Zelda: Twilight Princess“ (GC), o trečią vietą atiduočiau „Gun“ (visos platformos). Tuo tarpu Assassin‘s Creed gali drąsiai papildyti šią trijulę ir atsistoti kažkur tarp pirmos ir antros vietų. Jodinėti galėsite tik pačios karalystės teritorijoje, kuri bus tikrai milžiniška. Tuo pačiu tai bus teritorija, skirianti visus miestus vieną nuo kito ir norėdami pirmą kartą kur nors patekti turėsite ten nujoti patys, o tik vėliau, kai kiekviename mieste nužudysite po savo pirmąjį taikinį jums bus leista pasirinkti ar josite patys ar pageidaujate iš karto atsirasti prie miesto sienos. Kaip matote, pasirinkimas jūsų. Kvaila būtų manyti, kad kūrėjai nedaro nieko, kad išvengti monotonijos, kuri labai ir labai akcentuojama užsienio apžvalgose. Apskritai aš jus dar kartą norėčiau paskatinti neskaityti to, ką rašo užsienis, nes jie ir NFS seriją nuolatos smugdė, kiek mano atmintis atgamina, o mes visada dalinome ir dalinsime geriems žaidimams gerus pažymius. O tai, kad prieš palikdami savo organizacijos teritoriją visada užklysite į arklidę ir prieš pasiekdami karalystės žemes dar gabalą josite prideda tik daugiau ugnies ir tikrumo. Beje, sėdint ant balno bus naudojama visai kitokia kovos sistema, tačiau subėgus krūvai priešų ji vis tiek nepadės – būsite gražiai ar negražiai pastatytas ant nuosavų kojų ir priverstas kautis sąžiningai – vienas prieš visus. Arklys niekur nepabėgs, jis kantrus, palauks. O jei ne tai kur netoliese rasite sau kitą žirgą ir galėsite ramiausiai risnoti toliau.

Vientisas

Pasakoti apie žaidimo sudėtines dalis atskirai, neužkabinant kitų yra gana keblu, bet aš pamėginsiu. Visų pirma tai išskirtinė galimybė susilieti su minia. Altair pamaldžiai sudės rankas ir pradės iš lėto žingsniuoti kartu su kitais, lyg būtų įprastas dvasininkas. Kartais aplink pasitaikys daugiau dvasininkų, kurie visados vaikšto po keturis, viduryje palikdami vietos į jų tarpą įsimaišyti jums. Tokiu būdu praeisite pro didžiuosius vartus į miestą, kur ir prasidės medžioklė. O tam, kad galėtumėte pradėti rinkti informaciją, jums reikės surasti bent jau vieną apžvalgos tašką. Dažniausiai tai bus aukščiausios miesto vietos, nuo kurių galima apžvelgti apylinkes, o vėliau atlikti lemties šuolį, kurio metų visos spalvos susilies, pirmą kartą žaidžiantiems apsisuks galva, o Altair nusileis ant šiaudų. Pagal tai galėsite ir orientuotis. Kur tik matote kokį nekaltai pastatytą vežimą su šiaudais arba net šiaudų krūvą žinokite, kad kažkur viršuje yra vienas iš apžvalgos taškų. Kartais lemties šuolius galima atlikti ir įprastose miesto vietose, todėl atidžiai žiūrėkite ar nepamatysite kur stypsančių paukščiukų, kurie yra užuomina, kad šokant nuo ten būtinai nusileisite į šiaudus. Tiesa, be apžvalgos taškų kiekvienoje miesto dalyje bus po tam tikrą skaičių kareivių tampomų miestiečių. O ši dalis yra viena mėgstamiausių, nes kartais nėra nieko geriau kaip prieiti prie jų lyg niekur nieko ir priešingai nei praeiviai, nekreipiantys dėmesio į tai, kas vyksta, suvaryti kuriam nors durklą į paširdžius. Vienam susmukus kiti atrodys lyg po komos, todėl antrąjam perrėžti gerklę irgi neturėtų būti sunku. Tie, kurie liks, atsitokės ir mėgins jus sukapoti, tačiau jei nežiopsosit viskas turėtų įvykti atvirkščiai. Aišku, pagaliau atėjo ta akimirka. Kovos sistema. Tiems, kam nepatiko Prince of Persia, gali eiti miegoti, nes tai, kas yra čia, labai panašu. Netgi gimininga. Esmė yra ta, kad vos Altair išsitrauks iš makštų savo kardą, viskas persijungs į kovai patogesnę perspektyvą ir jūs galėsite pademonstruoti, ką mokat. Keista, kad dvikovos kardu užsienio kritikams pasirodė nuobodžios… Gal, sakau, jiems buvo pernelyg sunku? Nes pats azartas yra atrėmus eilinį smūgį, atsakyti įspūdingu nužudymu. Žinoma, ypatingosios mirčių scenos bus ne kas kita kaip tik sukurtos animacijos, bet jos vis tiek veža. Galite tikėti, galite netikėti, bet tai – tiesa. Žinoma, po tokių viešų susidorojimų jus būsite ieškomas, nes tiesiog taip ateiti ir nužudyti kelioliką miesto sargų buvo nedovanotina visais laikais todėl teks ieškoti kur pasislėpti iki kol viskas aprims. Beje, jei gelbėsite žmones nuo mieste patruliuojančių kareivių, kitą kartą galėsite lengviau pabėgti, nes augaloti vyrai, išreikšdami padėką už suteiktą pagalbą mielai sulaikys kareivius ir dar porą kartų per makaulę užvažiuos. O darydami pertraukas tarp gelbėjimo misijų ir apylinkių stebėjimo galėsite rinkti informaciją apie savo taikynį, kuri vyks besiklausant miesto gyventojų, vagiant vertingus daiktus tiesiog taip iš kišenių bei klausinėjant informatorius tiesiogiai. Tokias pat pertraukas nuo tyrimų darys ir mokslininkai, todėl kartais sugrįšite į ateitį ir turėsite progą pasikalbėti su jais.

Naujų laikų pasaka?

Tikiuosi, kad jau niekam ne paslaptis, jog žaidimas yra vienas iš gražiausių šiais metais? Viso to grožio aš net neketinu aprašynėti, viską reikia pamatyti pačiam (-ai). Jei pradėčiau dabar porinti, pamanytumėt, kad blefuoju, o jei privaryčiau epitetų, pasirodytų, kad svaigstu. Todėl aš nesivarginsiu. Galiu tik va paminėti, kad jausmas, kai skverbiesi pro minią, vieną žmogų atsargiai patraukdamas sau iš kelio, tarp kitų prasisprausdamas ir t.t. yra kažkas ant tiek tikro, kad net trūksta žodžių. O kur dar visi lakstymai stogais, tie patys lemties šuoliai, beprotiški pasijodinėjimai karalystės teritorijoje… Visa tai yra vienas didelis, gyvas, kartu su mumis alsuojantis pasaulis, kuriam sukurti neužtenka žodžio „padarom“. Tai kažkas, kas buvo paslapčia brandinta tiek Prince of Persia, tiek Splinter Cell kūrėjų širdyse dar senai senai. O dabar, pagaliau, mes tai matome, žaidžiame ir jaučiame patys. Nuo A iki Z. Nuo viduramžių iki savotiškos ateities interpretacijos, savyje sulaikydami viską, kas lieka tarp jų. Bet žaidime dar yra ir muzika, ir įgarsinimas… Nepadėkoti už tai, kas patiko ir palikdavo pasąmonei neišdildomą įspūdį būtų tikrai įžūlu todėl aš, šiuo atveju atsistodamas ir kalbėdamas už visus kaip tik tą ir padarysiu.

***

Neseniai vienas labai man artimas žmogus pasakė, kodėl jam nepakeičiamas yra tik ką pasirodęs Raganius. Dėl vertybių. Lygiai dėl to Assassin‘s Creed žais ir visi princo fanai, ir tie, kas ištikimi veiksmo žanrui. O kas liečia pabaigą… Iš tikrųjų pasaka. Tai, kaip pasibaigė Altair paieškos ir kaip galiausiai jis pats pasakė, kad tiesos nėra apskritai, o leidžiama – viskas, pribloškia ir palieka visus išsižiojusius iki maksimumo. O dar pačios aplinkybės… Tuo tarpu pabaigos Desmondo pasaulyje tiesiog nėra ir tai reikėtų žinoti dar prieš žaidžiant, nes žaidimas tiesiog nesibaigia. Nulipsite nuo skaitytuvo ir… Na, tiek tos. Neatimsiu malonumo iš jūsų ir baigsiu apžvalgą taip, kaip žaidimą pabaigė kūrėjai, neslėpdamas vilčių, kad kitoje dalyje mums bus leista pasiblaškyti ne tik po viduramžių pasaulį, bet ir po ateities.