Ginčai dėl siaubo žanro lydi mane nuolat. Kiek save pamenu, visada buvau siaubukų mėgėja. Gal ne tų, kur skraidžioja nupjautos galūnės ar naciai sėdi prie stalo, valgydami žmogieną. Tarkim, man visai patiko Wrong Turn pirmoji dalis, tačiau šlykštėjant ir amoralėjant siužeto eigai, trečioji dalis pasirodė visai niekinė. Apie Pjūklą kalbėt net nereikia. Net jei jis iš pradžių ir buvo geras, patys žinot kas pavertė tą filmą nebeintriguojančiu. Va, tik toks Frontier( s ) patiko labiau, bet sakiau ir sakysiu – skerdynės, nors ir yra siaubo žanro šaka, tačiau man nebaisios. Karts nuo karto pažiūrėt įdomu, tačiau sukelia greičiau šleikštulį nei stingdančią baimę.

Gal dėl to man niekad nepatiko Left4Dead dalys, nors jose ir nėra akcentuojamas baisumas. Turbūt vienintelė tokių skerdynių išimtis yra Dead Space, tačiau ei, tai jau visai kita istorija.

Man visada be proto patiko mistika. Taaaaip. Čia kabliukas, kuris visada mane užkabina ir pritraukia prie siaubukų. Velnias,kiek aš jų mačius. Seniau mano daryti siaubo savaitgaliai, žiūrėjimai su draugais, žiūrėjimai vienai… Tie mistiniai siaubo filmai,tokie kaip Pagiežos, Skambučiai, na ne tos amerikietiškos versijos, gal ne tiek baimės privarė, kiek šiurpuliukus po kūną varė ir žvilgsnį prie ekrano kaustė. Vaiduoklių istorijos, krebždesiai, kurie paranoją kelias – šitai visada mane žavėjo. Tad porą kartų pažįstamų lūpose išgirdus Amnesia pavadinimą, iš kart susigundžiau ir griebiau tą saldų vaisių.

Iš pat pradžių kiek pykau ant žaidimo. Jis ir vėl mus įvelia, kaip jau daug kartų visur matyta, į amneziją. Ar ne patogiausias būdas pradėti veiksmą, kai Tu nieko neprisimeni? Atsikeli kažkokioje pilyje, kažkokioje vietovėje, lyg po gerų pagirių. Žinai savo vardą. Žinai, kad negalima bijoti. O tada Tu susitaikai, kad esi vienas ir eini.

Iš tiesų, gerai pagalvojus,nors pradžia ir yra klišė, tačiau ji suveikė labai gerai. Žaidimo eigoje, eidami tamsiais koridoriais, nusigaudami nuo vieno kambario iki kito, slinkdami pasieniais, sužinome visą istoriją – kodėl Danielius čia, ką jis čia veikia ir kas jį persekioja.

Žinojimas, ką Danielis čia veikia, kainuoja ypač daug. Turiu pripažint – vos tik įsijungus žaidimą, jau po kelių minučių, jutau kažkokį trūkumą prieš akis. Būtent toj vietoj, kur įprastam siaubo žaidime turėčiau laikyti ginklą. Taip ir sukas žodžiai galvoj:

-Duokit man ginklą ir aš ištaškysiu bet ką, ką tik galima ištaškyt pas tą baubą, kuris šmėžuoja man akių tinklainėj!

Deja, jokio ginklo aš negavau, tad į pilies gilumą traukti teko tuščiomis rankomis. Ir visą laiką eini. Šiame žaidime pagrindinis akcentas yra žaidimas su Tavo smegenimis. Nėra gigantiškų milžinų siaubingais veidais. Nėra detaliai nupieštų žarnų, kurios pūpso iš paskersto vyruko. Viskas susikoncentruota tiesiai į žaidimą su Tavo pasąmone. Tankūs Danielio širdies tvinksniai, gilus kvėpavimas, susiliejęs vaizdas, ant veido vaikščiojantys tarakonai ir kažkoks krebždesys, įvairūs garsai, kurie Tavęs nepaleidžia. Tiesiog įtempia visus kūno raumenis ir įsmeigęs akis į ekraną eini tolyn. Kas tam tikrą laiko tarpą tenka sustabdyti žaidimą, kad atsipalaiduotum, o sukaustyti raumenys atsipalaiduotų.

Kam tas vargas, vaikščiojant, gadinant sveikatą? Na, istorija gal ir nėra pati logiškiausia, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis veikėjas Danielis didžiausias kinkadrebys, kokį tik man matyti teko. Pats Tu gal ne tiek bijosi,kiek Danielis privers Tave suklupt ir šliaužt link durų. Kiekvienas krebžtelėjimas privers jį tankiai alsuot, prarast koncentraciją. Vaizdas akyse liesis, o jei nesuskubsi laiku įsijungti šviesos – Tavo akimis pradės vaikščioti tarakonai. Tai jau bus pirmas ženklas, kad Tau būtinas kambarys su dideliais langais ir plačiu židiniu.

– Vaikščiojantys tarakonai ant galvos? Ot tai baisumą radot. – galit sakyt man.

Taip, radau. Tie tarakonai man ramybės nedavė ne tik dėl to, kad aš jų bijau. Jei laiku nesusitvarkysi su Danielio galva, jis pasieks kritinį pamišimo lygį ir išprotės. Aišku, tada ir mirs. Todėl šio žaidimo vertingiausia valiuta tapo žibalas ir degtukai. Čia Tau ne koks veiksmo žaidimas, kur kišeninio žibintuvėlio baterija niekad neišsenka. Nors ir mėtytųs man po kojom galingiausios granatos, verčiau ieškočiau dar vienos degtukų dėžutės ar žibalo papildymo – niekad nežinai, kada gali prireikti.

Man, asmeniškai, ta liepsnelė, požemiuose uždegta, ir būdavo jaukiausia vieta žaidimo eigoje. Erdvūs pilies kambariai su milžiniškais langais yra šalti ir nejaukūs. Nors žaidimas yra grynai atmosferinis ir tokios detalės kaip saugūs kambariai,ir taip retai pasitaikantys jau vėlesnėje žaidimo eigoje, turėtų būt jaukiai padarytos, tačiau to nėra. Tai ne tas žaidimas, kurį įsimyli vien dėl to, kad jame smagu vaikščioti. Atskiros detalės yra įdomios, nors ir kartais visai be ryšio, įdėtos vien dėl to, kad kūrėjai mus pagąsdintų labiau. Na, kad ir palubėj prikabinta negyvų paršelių eilė. Pirma, jų aš nebūčiau mačius, jei nebūčiau norėjus nusiramint po ilgo ir įtempto ėjimo link saugesnės vietos. Tiesiog apsidariauriau, žiū – kažkokia koja kabo man virš galvos. Antra, kas, po velnių, negyvenamoj pily varginsis ir kabins prie lubų tuziną paršiukų? Tai paaiškina, kodėl tą draugelį baubą susiradau. Matyt nusibodo kabint visokius nereikalingus daiktus palubėse.

Nereikia tik dabar galvoti, kad atmosfera šiame žaidime yra prasta. Ne ne ne. Tiesą pasakius,atmosfera, ne tik vizualinė, labiausiai ir patiko. Jau seniai buvau įpratus prie to, kad žaidimo kokybė priklauso nuo geros istorijos, charizmatiškų veikėjų, dar nematytų įdomybių žaidimo eigoje, gal ir kokių ypatingų tik pagrindiniam veikėjui turimų savybių.

Bet štai, šiame žaidime Danielis neturi super galių, įmantrių ginklų. Mes net nežinom kaip jis atrodo, jis praktiškai nekalba, o tik laiškus skaito. Žinom, kad jis velniškai bailus vyras. Tad kas gi traukia prie šio žaidimo? Taip, ta pati atmosfera, kurią aš išpeikiau anksčiau. Nors ji ir šalta, tačiau yra viso žaidimo pagrindas. Garsai, veikėjų įgarsinimas, niūrūs koridoriai, kažkokios dėmės ant grindų, norinčios Tave suvalgyt sienos – visa tai pildo vienas kita. Be vieno nebūtų kito. Labai gražiai ir meiliai supinta viskas į bendrą mikroshemą.

Žaidimas, galų gale,yra geras. Nors žaidžiant teko jį ir keikti, ir išjungti, ir balsu tart KPŠ?, tačiau užsivežiau. Taip, gerai supratot. Žaidimas veža. Nors išjungi ir stabdai jį dažnai, tačiau visada sugrįžti, nori žaist toliau. Žanro mėgėjai gali nesuprasti apie ką aš kalbu, tačiau tiems, kuriems patinka tamsoj įžiūrėt kažko, ko galbūt ir nėra, sakys man highfive!

Tiesą pasakius, iš pradžių labai nenorėjau žaisti šio žaidimo. Koks gi malonumas aprašinėt šaltoką grynai siaubo žaidimą? Et, malonumas buvo. Ne tik žaidžiant, bet ir rašant. Atsitiko kaip su knyga. Perskaitei – visai nieko. Išanalizavai – va čia tai geruma!

games.lt