Ar žinojote, kad filmas „Alisa Stebuklų šalyje“ Olandijoje buvo priskirtas prie dokumentinių filmų kategorijos? Ne? O rimčiau, tikriausiai daugelis iš vienokių ar kitokių šaltinių vis tiek pažįstat Alisą. Na, tą pačią mergiote, kuri įlindo į triušio urvą ir stebuklingai papuolė į kitą karalystę, gėrė visokius gėralus iš kalbėjosi su šnekančiais gyvūnėliais. Savaime suprantama, tokia „šyza“ netruko patraukti visokių dėdžių dėmesį. Taip mes turime begalę „Alisa stebuklų šalyje“ filmų, netgi du kompiuterinius žaidimus, „Alice“ ir „Alice: Madness Returns“. Netgi viena pop atlikėja susuko muzikinį klipą, paremtą šios pasakos motyvais. Ir tai dar ne viskas. Ta „beprotystė“ tokia užkrečianti, jog net ir dabar, 2013 metais, kažkas vis tiek sukuriama. Šiuo atveju, Alisos „stebuklų šalį“ buvo nutarta pakeisti šešėlių šalimi. Taip gimė žaidimas „Shadowplay: Journey to Wonderland“.

Šis žaidimas ypatingas tuo, jog bežaidžiant galima pasijausti, lyg sėdėtum tikrame šešėlių teatre. T.y,. žiūrėtume į apšviestą drobę, už kurios strakaliotų prie pagaliukų pritvirtintos figūrėlės. Negana to, šio teatro šeimininkai yra patys žaidėjai, atsakingi ne tik už patį pasirodymą, bet ir už techninius dalykus, kaip drobės spalva ir apšvietimas. Taip savo spektakliui galima suteikti modernesnę – retroiškesnę, ar niūresnę bei linksmesnę nuotaikas.

Pačio žaidimo progreso atžvilgiu, tai yra pats gryniausias platformeris. Visa Alisos kelionė čia suskirstyta į kelis pagrindinius skyrius, o šie į mažesnius poskyrius. Įdomu tai, kad poskyrių kiekis nėra vienodas, todėl neišeina spekuliuoti, kiek liko iki žaidimo pabaigos. Alisa taip pat neturi jokių sudėtingų mechanikų – tereikės naudotis rodykliniais arba WASD klavišais. Apskritai, tikriausiai nesuklysčiau sakydamas, kad Alisą galima sukeisti vietomis su santechniku Mario, požemius – pilimis, ir npamatytume jokio skirtumo.

Vienaip ar kitaip, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog žaidimas bus it lengvas pasivaikščiojimas (juk pagal pasakas kuriami žaidimai turėtų būti skirti pasimėgavimui, ne nervų testavimui). Vėliau, deja, per pavojingą atstumą priartėja prie „hardcore“ kategorijos: pirmame urve užteks peršokti vieną – kitą griovį ar išvengti krentančio akmens ir didžiąją dalį keliauti laisvai, o vėliau tiek priešų, tiek kliūčių padaugės begale kartų. T.y., jei nešokinėsite išvenginėdami kokių nors spyglių, reiks rūpintis priešais.

Ko gero, didžiausia problema tame, jog Alisa kartais tiesiog nesugeba peršokti duobės, kartais net ir užšokus ant spyglių, šie neįduria, o kitą kartą jau įduria. Kitais atvejais, galima tiesiog „užsirauti“, nes absoliučiai neaišku, kas laukia priekyje. Žodžiu, tikra beprotybė.

Prie žaidimo sudėtingumo prisideda ir galimybės išsaugoti žaidimą nebuvimas, bei ribotas kiekis gyvybės taškų (pastarieji yra suskirstyti į tris pagrindines, o tos į dar tris smulkesnes gyvybes). Išeikvojus vieną gyvybę, žaidimą reiks pradėti nuo paskutinio atskaitos taško, o visas tris – nuo pačio skyriaus pradžios. Laimei, žaidime galima pasirinkti iš dviejų variantų: ribotos gyvybės ir keletas galimų pabaigų, arba „mirk kiek nori, bet gausi tik vieną nuobodžią pabaigą“.

Ir visgi, šis žaidimas labiau primena kokią nors siaubo istoriją, nei linksmą pasaką. Vien tik pirmasis urvas jau atrodo šaltas ir atstumiantis, ką bekalbėti apie tolimesnius lygius, kuriuose visi tik ir taikosi nudaigoti. O dar tas bauginantis garso takelis, labiau tinkantis kokiems išgyvenimo žaidimams.

Bendrai tariant, žaidimas labiau patiks tiems, kurie į žaidimus pirmiausiai žiūri kaip į meno kūrinius. Tačiau ir užkietėję platformeriai čia rastų ką veikti.