Aštuntame – devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasaulio kino teatrus užplūdo veiksmo filmai, kuriuose paprastai kažkoks veikėjas išgalabydavo mases priešus, norint pasiekti kažkokį „šventą“ tikslą (dažnai tai – kažkokių žmonių nuo teroristų išgelbėjimas). „Rambo: pirmas kraujas“ bei „Kietas riešutėlis“ buvo tik vieni iš daugelio tuo laikotarpiu labai sužibėjusieji filmai. Visgi, dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, jau kitos mados. Nors ir dabar pasirodo panašių filmų, tačiau nebe tiek, o ir nauji kūriniai labiau tampa bandymu prisiminti senas geras šlovės akimirkas (pvz. „Nesunaikinami“). Kaip bebūtų keista, ši nauja nostalgija paremta mada kraustosi ir į kitas pramogų sferas. Turbūt bene geriausias to pavyzdys – pašiepiantis „legendinius“ herojus „The Showdown Effect“ žaidimas.
„Aš tik paprastus vyrukas! Nesuprantu, ką čia veikiu, bet labai gerai žinau, kad visiems į snukį duosiu. Ir dar kaip! Visi jie tai prisimins visam gyvenimui!“ – kažkas panašaus turbūt girdėta kiekvienam klasikinių filmų žiūrovui. Kažkas panašaus skamba ir „The Showdown Effect“ pasaulyje. Kiekvienas herojus bei herojė, čia turi savo firminį prisistatymą, atliekama žaidimo metu. Vienas teisinasi savo „paprastumu“, kitas, kad reikėtų išgelbėti vaikaitį, o dar vienas šiaip „prasmingai“ patyli.
Žaidėjas gali rinktis vieną iš 4 personažų. Dar šiek tiek jų galima atsirakinti už virtualią valiutą – AC. Kiekvienas iš personažų turi ne tik skirtingą išvaizdą bei pristatymą, bet šiek kitaip ir juda. Taip pat skiriasi, kiekvieno jų specialus manevras. Štai vienas veikėjas gali tapti laikinai nepažeidžiamu, o kitas laikinai tapti nematomu. Nors šie manevrai ir yra gana smagūs, tačiau kaip būtų gaila, juos galima „įjungti“ tik laikinai. Po to teks laukti, kol šie vėl „pasikraus“.
Kiekvienas herojus vienu metu gali nešiotis tik du tikrus ginklus. Kokie jie galima iš anksto nurodyti herojaus konfigūravimo lange. Iš esmės yra tas pats ir su drabužiais. Tiesa, pirmą kartą įsijungus žaidimą, pasirinkimas nėra didelis, bet, vėliau, sukaupus daugybę AC, galima praplėsti turimą kolekciją. Taip pat, jei tingisi rinkti šią virtualią valiutą, kitoje virtualioje žaidimo parduotuvėje, galima išleisti tikrus žaidimo pinigus. Tiesa, vien kosmetiniams dalykams. Esminius dalykus teks, visgi, atsirakinti su uždirbtais AC.
Nepaisant to, kad kiekvienas ginklas turi savo unikalių naudojimo savybių ir jų rūšių yra ne viena, tačiau juos visus galima suskirstyti į penkias grupes: įvairiausius trumpo nuotolio ginklus, ilgo nuotolio šaunamuosius ginklus, užtaisomuosius ginklus, nuodus bei visą kitą, kas pakliuvo po ranka. Pirmosios grupės atstovais paprasčiausiai naudotis. Tereikia reikiama kryptimi žiūrint spaudalioti vieną ar kitą pelės klavišą. Kairysis skirtas puolimui, o dešinysis – gynybai. Su ilgo nuotolio šaunamaisiais ginklais viskas sudėtingiau. Su jais apsiginti nepavyks, bet puolimo metu galima padaryti daug daugiau žalos. Skirtingai nei pirmos grupės ginklais, juos naudojantis nebūtina arti prieiti prie taikinio, todėl mažėja rizika būti sužeistam. Visgi, bandant jais naudotis reikės su pele taikytis kiek galima tiksliau į taikinį, nes kursoriaus nukreipimas šiek tiek arčiau, gali reikšti ne ką kitą, kaip šūvį pro šalį. Ši sistema panaši ir trečiajai grupei (kuriai galime priskirti raketsvaidį), tačiau ten dar po kiekvieno šūvio tenka nepamiršti užsitaisyti. Tuo tarpu, ketvirtoji grupė – nuodai – veiks pasyviai, kurį laiką mažindami herojaus gyvybę.
Bene smagiausia grupė – visi tie likę ginklai, pasitaikantys po ranka. Jų negalima iš anksto pasirinkti bei priskirti herojui, tačiau žaidimo metu lygiuose galima jų rasti. Kaip bebūtų keista, tai yra ne kas nors daugiau kaip įprasti interjero daiktai. Vieni tinkamesni puolimui (pvz.: vamzdžiai), kiti tinkamesni gynybai (pvz.: paveikslai, skydai). Nors prisiminus senus veiksmo filmus, kyla minčių, kad su šiais elementais galima padaryti kažkokios dar nelauktos žalos, tačiau iš tiesų, kažko geresnio nei ir taip nešiojasi valdomas herojus kažin ar pavyks surasti. Tokie triukai kaip nužudymas geležiniu puodeliu, matytu „Ridiko kronikos“ filme, kaip būtų gaila, neįmanomi. Visgi, žaidimuose, kuriuose negalima naudotis standartinių ginklų, šie labai praverčia. Būna daug lengviau nugalabyti priešus.
Nors „The Showdown Effect“ ir persmelktas senų dešimtmečių dvasios (beje, tai ypač gerai matosi pagrindiniame meniu, primenančiam vaizdą pro seną kineskopinį televizorių), tačiau be ne ypač smagių, bet prasmingų apmokymų, žaidime nerasime nieko kito, kas būtų skirta vienam žaidėjui. Viskas vyksta internete. Žaidėjas gali rinktis tarp dviejų opcijų. Viena – klasifikuotas mačas (angl. Ranked Match, bandantis lygiaverčius surasti priešininkus. Visgi, kaip būtų gaila didžioji dauguma tokių bandymų baigiasi nesėkmėmis, nes tiesiog nėra pakankamai žaidėjų, kurie šia vieta norėtų naudotis. Tačiau pasirinkus kitą opciją – pritaikytą žaidimą (angl. Custom Game), su kuo žaisti rasti bus nesunku. Tiesa, šansai, kad nepakliūsi į „kietekų“ serverį tik pradėjęs žaisti yra panašūs kaip žaidžiant ir Keno Loto. Niekada negali žinoti, ką ten sutiksi neužėjęs (žaidėjų vardų rodymas mažai tam padeda).
Nors „The Showdown Effect“ ir yra tinklui skirtas dvimatis nedideliais žemėlapiais grįstas žaidimas, tačiau jokio dedikuotų serverių palaikymo nėra. Žaidimas grįstas naudotojas–naudotojui principu, kas reiškia, jog nereikia jokio specialaus serverio. Kitavertus, tai taip pat reiškia, kad žaidimo kokybė priklauso nuo žaidime dalyvaujančių žaidėjų interneto linijų kokybės, nes būtent pas kažkurį iš jų ir talpinamas žaidimo serveris.
„The Showdown Effect“ siūlo pažaisti keturis skirtingus režimus. Pusė iš jų skirti individualioms kovoms. Kita pusė – komandinėms. Kaip ir daugumoje tinklinių veiksmo interaktyvių produktų, pagrindiniai žaidimo mechanikos elementai nesikeis – teks žudyti priešus. Skirtumas tik kokius. „One Man Army“ režime vienam žaidėjui tapus armija, visi kiti bandys jį nužudyti. Tam arba tai, kuriai pasiseks tai padaryti, bus suteikta privilegija tapti medžiojamai. „Showdown“ režime teks žudyti tol kol nepasibaigs laikas ir tuomet bandyti likti paskutiniam gyvam, kad būtum paskelbtas paskutiniu stovinčiu žmogumi (angl. Last Man Standing). Žinoma, mirčių skaičius kaip ir kituose režimuose čia taip pat sprendžia, kas bus paskelbtas laimėtoju. „Team Elimination“ režime tas pats. Tik čia kovoja tarpusavyje dvi komandos, kuri per serverio administratoriaus nurodytą kovų skaičių, daugiau išžudys priešų. Na, o „Expendables“ režime, pagrįstame to pačio pavadinimo filmo, tenka eilės tvarka dviem komandom susigrumti gerųjų ir blogųjų pozicijose. Čia „gerieji“ turi visas galimybes kaip ir kituose režimuose kai „blogieji“ nelabai ką. Visas jų arsenalas – tai, ką duoda kompiuteris, jiems tik atsiradus.
Nors atrodytų, kad praėjusių dešimtmečių didvyrių jėgas pašiepiančiame žaidime viskas turėtų būti nesudėtinga, taip nėra. Nors naudojamų mygtukų nėra daug, tačiau jų kombinacijos bei naudojimas tik tam tikru metu, kai iš tiesų to reikia, pareikalaus iš žaidėjo kantrybės to mokantis. Toks įgūdžiais grįstas kelias, žinoma, yra labai smagus, jei planuoji daug žaisti žaidimą, nes visada bus galima rasti būdų kaip dar būtų galima patobulėti. Visgi, tiems, kurie nori paprasto žaidimo ir nekvaršinti galvos tai kažin ar geriausias pasirinkimas.
Dar vienas įdomus žaidimo elementas – tai gydymasis. Skirtingai nuo dabar populiarios regeneruojančių šarvų ar anksčiau dažnai daug kur naudos vaistinėlių mechanikos herojai gali gydytis visada tiek, kiek tik nori, bet tuo metu jie tampa lengvai pažeidžiami. Būtent dėl to reikalui esant tenka ieškoti atokesnės vietos ir ten nubėgus spausti atitinkamą mygtuką.
Pasibaigus virtualiam mūšiui rodomi kreditai panašiai kaip ir filmuose, bet yra vienas skirtumas. Čia galima pamatyti ir savo slapyvardį! Lyg to būtų maža, priklausomai nuo naudotos taktikos gali būti pavadintas kažkokiu epitetu (pvz., Missile Master, Improviser). Taip pat ten parodoma kiek AC pavyko uždirbti.
„The Showdown Effect“ taip pat yra lygių sistema, tačiau kaip bebūtų gaila, praktiškai be jų kėlimo jie niekur nenaudojami. Todėl iš šio funkcionalumo kaip ir nėra didelės prasmės. Panašiai kaip ir su integruotu Twitch.tv palaikymu, kurios teoriškai labai turėtų praversti, parodant savo sugebėjimus, bet praktiškai, kadangi žaidimas neorientuotas visiškai į e-sportą (taip sako kūrėjai ir, atrodo, taip mano didžioji dalis iš šį žaidimą žaidžiančios bendruomenės), tai šia funkcija mažai kam kils noras naudotis. Mažas žemėlapių skaičius iš dalies prie to taip pat prisideda. Juk ar kam labai įdomu būtų rodyti 100 kartų iš eilės beveik tą patį?
Ar „The Showdown Effect“ geras produktas? Taip, be abejo! Žaidimo mechanika tiesiog žiba, o juokeliai bent kuriam laikui priverčia šyptelėti, tačiau kai kurie neapgalvoti iki galo žaidimo elementai (pvz., lygių sistema) verčia jaustis taip tarsi šis žaidimas nebuvo iki galo pabaigtas. Dėl to šio žaidimo, kad ir kaip norėtųsi, negalima priskirti prie pačių geriausių… gal tik prie geresnių… bet kuriuo atveju kaip būdas, priminti klasikines veiksmo filmų klišes „The Showdown Effect“ iš ties geras!
